Prieš 75 metus Tuskulėnuose užkasti pirmieji sovietinių okupantų nukankinti žmonės

Rugsėjo 27 d., 13 val., Tuskulėnų koplyčioje-kolumbariume, vyks Tuskulėnų kapaviečių 75-ečio minėjimas.

Prieš 75 metus, 1944 m. rugsėjo 28 naktį, į Tuskulėnų dvarvietę įsuko brezentu dengtas sunkvežimis ir nuvažiavo į rytinėje parko pusėje buvusias dvaro arklides. Užsidarius arklidės vartams iš sunkvežimio buvo ištraukti dešimt sušaudytų žmonių lavonų ir suversti į iš anksto iškastą didelę duobę. Taip prasidėjo tragiška Tuskulėnų masinės kapavietės istorija.

Per trejus metus NKVD–MGB–KGB vidaus kalėjime Vilniuje, Aukų g. 2A, buvo nužudyti 767 žmonės, dar 7 mirė kalėjime nesulaukus mirties nuosprendžio. Tuskulėnuose kol kas rasti 724 palaikai.

Į Tuskulėnų masinę kapavietę buvo suvežti nužudytieji už labai skirtingas veikas: partizanai, jų rėmėjai, 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai, Armijos krajovos kariai ir rėmėjai, taip pat apkaltinti karo ar kriminaliniais nukaltinimais, nusikaltimu žmoniškumui, dalyvavimu žydų genocide. Dauguma šių žmonių– 613 – buvo kaltinti pačiu absurdiškiausiu sovietiniu kaltinimu – Tėvynės išdavimu.

Labai įvairios ir nužudytųjų tautybės: 559 lietuviai (sudaro beveik tris ketvirtadalius), 56 rusai, 52 lenkai, 38 vokiečiai, 32 baltarusiai, 18 latvių, 9 ukrainiečiai, 3 žydai, taip pat armėnas, čiuvašas, estas, uzbekas, osetinas, totoris, udmurtas.

Daugiausia aukų Tuskulėnuose užkasta 1945 m. kovo 2 d. – 42 žmonės ir kovo 21 d. – 45 žmonės. Buvo žudoma ir per lietuviams svarbias šventes: per 1945 m. Kūčias nužudyta 15, per 1946 m. Kalėdas – 17 žmonių.

Antropologai nustatė, kad dalis kalinių nužudyti itin žiauriu būdu: ne sušaudant, o suknežinant kaukoles keturbriauniu įrankiu, panašiu į kirtiklį ar plaktuką – taip žudyti draudė net komunistų baudžiamoji teisė. Trylikai kalinių į galvą buvo šauta po keturis kartus, 4 kaliniams – po penkis kartus ir 2 kaliniams net po šešis kartus.

Remdamasis identifikuotų palaikų tyrimais, Tuskulėnų tragedijos tyrėjas Severinas Vaitiekus daro išvadą, kad žiauriausiai buvo žudomi partizanai ir lietuviai, nacių okupacijos metu tarnavę vokiečių administracijoje ar vokiečių kariniuose daliniuose.

1946 m. lapkričio 18 d. buvo nužudyta 13 asmenų, 6 palaikai identifikuoti. Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus palaikai rasti be kankinimo žymių, su šautiniu sužalojimu, tuo tarpu Viešvėnų klebonas Pranas Gustaitis buvo uždaužytas – jo kaukolė sužalota dviem stipriais smūgiais. Vyskupo ir klebono bendrabylis, buvęs Lietuvos konsulas ir Plungės burmistras, Žemaičių legiono štabo ryšininkas Eduardas Misevičius buvo tris kartus badytas, o po to nušautas.

1947 m. sausio 21-ą karo nusikaltimais apkaltinti Emilis Justas, žinomas nacių generolas majoras, ir Vilfridas Chinkeltainas tiesiog nušauti, tuo tarpu partizanas Juozas Staugaitis žiauriai žalotas, partizanas Jonas Semaška-Rikis užmuštas suskaldant pakaušį buku daiktu.

Ypač sadistiškai užmušti jauniausi mirtininkai, Marijampolės 1-osios gimnazijos moksleiviai, Tauro apygardos Vytenio būrio partizanai Vincas Baronas-Vyšnelis, Jurgis Bekampis-Šalmas, Algimantas Gustaitis-Kimas, Alfonsas Žukauskas-Lizdeika: nužudymo metu 1947 m. kovo 26 d. jie buvo badyti, durti, daužyti, kapoti ir šaudyti.

Tokį žiaurumą galėjo lemti ir budelių charakteriai, ir tai, kad per egzekucijas bei užkasant užmuštuosius buvo stipriai girtaujama. Atliekant archeologinius tyrimus duobėse buvo rasta butelių dūženų ir kamščių: duobkasiai degtinę gerdavo nusikaltimo vietoje, tuščius butelius sumesdami tiesiai į duobę ant lavonų. Budeliams buvo leidžiama gerti tik po šaudymo, bet, sprendžiant iš nužudymų braižo, šio nurodymo dažnai nebuvo laikomasi. Pinigai gėrimui ir užkandai žmogžudžiams buvo skiriami iš NKVD–MGB–KGB iždo.

Pasmerktuosius mirti NKVD-istai savo dokumentuose vadino „kontingentu“, o jų palaikų užkasimą Tuskulėnuose – „evakuacija“ arba „kontingento išmetimu“.

Nužudytieji buvo užkasami arba visiškai nuogi, arba tik su apatiniais drabužiais. Tai buvo daroma dėl dviejų priežasčių: stengiantis nuslėpti nužudytųjų tapatybę bei apiplėšimo tikslais.

Duobės būdavo iškasamos iš anksto, kai kurios jų naudojamos net kelis kartus. Tokiais atvejais, sumetus lavonus, duobės būdavo užpilamos kalkėmis, dyzeliniu kuru ir apdengiamos tolio sluoksniu, o vėliau lavonai buvo metami ant viršaus.

Iš NKVD-istų susirašinėjimo matyti, kad Tuskulėnų dvaras pirmiausia buvo pasirinktas dėl to, kad yra miesto teritorijoje: „atsižvelgiant į nepaprastai įtemptą padėtį Lietuvos SSR“ – bijota, kad nakties metu už miesto vežant nužudytųjų palaikus gali užpulti partizanai. Taip pat Tuskulėnai buvo netoli šaudymo vietos – KGB kalėjimo ir tuo pačiu pakankamai nuošali vieta. Taip Tuskulėnų dvarvietė pateko NKVD žinion ir buvo labai atidžiai saugoma.

Kaip masinė kapavietė Tuskulėnai naudoti iki 1947 m. balandžio 16 d., nes gegužės 26 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsaku mirties nuosprendis buvo pakeistas 25 metų laisvės atėmimo bausme. Nuo 1950 m. mirties bausmė vėl pradėta vykdyti, bet nužudytieji jau buvo užkasami Našlaičių kapinėse.

1988 metais Lietuvoje prasidėjus tautiniam atgimimui, imta rūpintis istorinės tiesos atkūrimu. Buvo kaupiami liudytojų atsiminimai, tiriami KGB dokumentai, baudžiamosios bylos, pradėta ieškoti ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių užkasimo vietų.

Archeologinių tyrimų metu Tuskulėnų dvaro teritorijoje atkastos 45 kapaduobės su 724 žmonių palaikais. Antropologams pavyko identifikuoti 66 asmenų palaikus. 2004 m. sovietinio teroro kankinių palaikai buvo perkelti į naujai pastatytą amžinojo poilsio vietą – koplyčią–kolumbariumą. Rezistencijos dalyvių pavardės buvo iškaltos buvusių KGB rūmų cokolyje, o Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje esančioje šaudymo kameroje įrengta ekspozicija – pernai rudenį joje apsilankęs popiežius Pranciškus sakė buvęs ypatingai sukrėstas.