Aplinkosaugos politikos formuotojams – visuomenininkų pamokos

Rugsėjo 26 d. Druskininkuose prasidėjo XVI konferencija-diskusijų forumas „Atliekų tvarkymas 2019“.

Šioje konferencijoje dalyvauja asociacijos „Gyvas miškas“ koordinatorės Monika Peldavičiūtė, Justina Vidzėnė, Austė Juozapaitytė.

„Tango šokamas dviese. Klausimas – ar visuomenė yra pasirengusi keistis ir prisiimti atsakomybę? Ar vis dar lauksim mesijaus? Mes taip troškomė laisvės, bet ar supratome,

kas tai yra?“, – klausia jos ir pabrėžia, kad  su kiekviena laisve yra pareigos ir atsakomybės, bet jas kažkam delegavom, norėdami išlikti savo komforto zonoje. 

Pokyčiai ateina tada, kai žmogus stoja į savo aplinkos šeimininko poziciją – susivokia esąs ne tik vartotojas, bet ir atsakingas kūrėjas. Nuo šio požiūrio pokyčio ir priklauso tolimesnė santykių dinamika.

„Ar atsiras kritinių žmonių skaičius tai suprantančių, šitam etape lemiamas balsas tenka visuomenei. Tikroji kova yra ne su valdžia, o su savo tamsa ir neįgalumu, kuris leido sistemai išsikeroti“, – sako „Gyvo miško“ atstovės.

Nelaiko lygiaverčiais partneriais?

Įprastas Lietuvos vyraujančių struktūrų santykis su visuomeniniais judėjimais – tai deklaratyvus pataikavimas arba abejingumas, sukuriantis autoriteto neliečiamybės įspūdį.

„Valstybės įstaigos, taip pat ir verslas žaidžia, nevertina tos įtakos, kurią turi susitelkusi visuomenė, kol ta kolektyvinė galia netampa dirgikliu arba opozicija, verčiančia daryti pokyčius“, – sako Irena Pranskevičiūtė-Blaževičė, organizacijų konsultantė, ekonomikos doktorantė, bendruomeninio valdymo bei saviorganizacijos tyrėja, dirbanti su įvairių šalių organizacijomis, Europos Komisija ir EBPO.  

Toks santykis prieštarauja demokratiškumo, pilietinės visuomenės principams, jis kelia pasipiktinimą ir destrukciją, nepasitikėjimą ir susiskaidymą, ir šias tendencijas šiandien skaudžiai patiriame aplinkosaugos ir ypač atliekų tvarkymo sektoriuje. 

Socialinis dialogas nevyksta

Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus pirmiausia linkęs veikti dėl naudos sau.

„Vienintelis kelias jį „įvisuomeninti“ – tai įtikinti, jog jo nauda neturės prasmės be bendros gerovės arba veikiant drauge jis pasieks ir asmeninius tikslus. Atitinkamai, per žinių ir patirčių pasidalinimą „apačios“ žmogus linksta keisti savo asmeniškai iracionalius norus į visuomeniškai racionalius siekius“, –  įsitikinęs M. Varaška.

Pasak I. Pranskevičiūtės-Blaževičės, šiandien esminė problema, kodėl garsiai deklaruojamas, bet sunkiai įgyvendinamas socialinis dialogas nevyksta, yra ta, kad gebėjimas kalbėtis, ginčytis, ieškoti sprendimo kartu išsigimė į draudimus, nurodymus, nutarimus ir teismų posėdžius. 

„Kai užduodamas klausimas, ar efektyvu įtraukti visuomeninius judėjimus, įvairių interesų grupių atstovus atliekų tvarkymasį šalies ar sektoriaus strategijų formavimą, tėra vienas atsakymas – kito kelio nėra. Nebent sąmoningai norima plėtoti korupciją“, – pabrėžia ji ir vardija, kad šalys, anksti supratusios, kad tvari ir darni bei demokratiška visuomenė gali egzistuoti tik bendrakūros principais, jau prieš kelis dešimtmečius ėmė taikyti novatoriškus metodus, įgalinančius „apačių“ iniciatyvas ir sutelkiančius skirtingas interesų šalis vieningos vizijos įgyvendinimui. 

Konferencija-diskusijų forumas rengiamas jau šešioliktus metus iš eilės. Kiekvienais metais renginyje galima išgirsti daugiau nei 30 pranešimų svarbiais klausimais, dalyvauti įtraukiančiuose pokalbiuose. Savo patirtimi ir įžvalgomis dalijasi daugiau nei 40 ekspertų ir savo srities profesionalų iš Lietuvos bei pasaulio, kasmet renginyje apsilanko daugiau nei 250 dalyvių.