Laidoje „Viena tema“ Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovas žurnalistas Ginas Dabašinskas kalbina kino režisierių Audrių Stonį, pokalbiui pasirinkusį laisvės temą.
A. Stonys mano, kad laisvė buvo ir yra pamatinė vertybė, atrodo, kad be jos žmogus neegzistuoja. „Arba tu esi laisvas, arba tavęs iš viso nėra, pavyzdžiui, pažvelgus į Šiaurės Korėją, ar galima būtų pasakyti, kad tie žmonės egzistuoja?“ – klausia jis.
Bet ar tai nėra žmonių vertinimas kaip vienmačių ar geriausiu atveju dvimačių? Ar ne su tokia pačia kliše mes susidūrėme 1990 metais?
Laisvė – sudėtingas dalykas. „Aš manau, kad sovietmečiu laisvės buvo daugiau negu dabar, nes buvo daug laisvų žmonių, pavyzdžiui, visi menininkai, tėvas Stanislovas, Česlovas Kavaliauskas, disidentai – jie gyveno visiškai laisvų žmonių vidinį gyvenimą“, – mano A. Stonys.
Kuo skiriasi vidinė laisvė nuo išorinės? Ar galimybė „transportuoti“ savo fizinį kūną nesumažino vidinės laisvės poreikio? Kas yra žodžio laisvė – trečioji laisvės forma, kuri buvo labai svarbi? Pokalbyje išsirutulioja mintis, kad vidinė laisvė grynoje laisvės erdvėje negyvena, laisvė pagimdo perteklių, kuris ne visada susijęs su kokybe, jai reikia kokių nors apribojančių, įrėminančių elementų.
Pokalbyje prisiminti didžiųjų mitingų metai, Baltijos kelias. Kas vyko toje vidinėje dimensijoje, kai žodis galėjo pakelti kūną? Išvados kartais gali atrodyti ir labai netikėtos.
Šiandien kalbėti apie Laisvę yra beprasmiška. Nebeliko ne tik Laisvės, bet, net teisė į Laisvę yra panaikinta. Pabandykit pareikalauti Laisvės – tuoj pat būsit apkaltinti separatizmu, radikalizmu, anarchizmu, terorizmu….Pasodino iki gyvos galvos 🙂