Kai 1991-aisiais metais, antrą kartą būdamas Vakaruose, užėjau į kelis knygynus Stokholme, nustebau nuo literatūros „gerovės valstybės“ („Welfare States“) tematika gausos. Sovietiniu laikotarpiu Vilniaus universiteto bibliotekoje šia tema laisvai galima buvo rasti tik dvi knygutes apie skandinavų socialdemokratiją, tačiau literatūros konkrečiai apie „gerovės valstybes“ ar jų modelius Lietuvoje sovietiniais metais nebuvo. Maskvoje – taip, galima buvo jos surasti, bet tik kai kurių bibliotekų specialiuose fonduose, kurie ne visiems tais laikais buvo prieinami. O juk gerovės valstybių kūrimas buvo pagrindinis pokarinių Vakarų valstybių uždavinys, kurį 8-ajame ir 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais Vakarai sėkmingai išsprendė, tiesa, vėliau nuo to kažkiek atsitraukė. Bet gerovės valstybių
pagrindai, savotiškas gerovės valstybių karkasas Vakaruose iki šiol išliko. Jokia kita ekonominė, politologinė ar sociologinė tema Vakaruose nėra sulaukusi tiek dėmesio, kiek gerovės valstybių tema. Ir – ne tik mokslininkų, bet ir politikų, ne tik socialdemokratų, bet ir dešiniųjų partijų bei įvairių visuomeninių organizacijų.
Dabartiniam prezidentui Gitanui Nausėdai pareiškus, kad pagrindinis uždavinys šalyje yra gerovės valstybės sukūrimas, pasipylė jam visiškai nepelnyti kaltinimai dėl „idėjos neturėjimo“ (B. Gailius), ar dėl sekimo „idėja fix“ ( R. Valatka). Jeigu tiksliai ir šiuolaikiškai suprantame gerovės valstybės teoriją, tai ji apima visą Vakarų valstybių socialinį-ekonominį ir politinį „skerspjūvį“ nuo pat II-ojo pasaulinio karo pabaigos iki dabar. Gerovės valstybes išreiškia valstybinių, o taip pat ją papildančių nevyriausybinių ir privačių organizacijų veikla, eliminuojant ar sušvelninant socialines rizikas – neįgalumą, nedarbą, nelaimingą atsitikimą darbe, ligą, skurdą, mažas pajamas, arba jų neturėjimą, menką išsilavinimą ir pan. Daugelis šių socialinių rizikų atsiranda ne dėl pačių gyventojų kaltės, o susiklosčius nepalankioms gyvenimo aplinkybėms, kurias, priešingai globalizacijos pasiekimams, galima vadinti „glokalizacija“.
Šiuolaikinė globalizacija yra daug duodanti „nugalėtojams“, tačiau dažniausiai visiškai užmiršta „pralaimėjusius“, kurie yra savotiškai įkalinami „glokalizacijoje“ be galimybės pakilti, ar pakeisti įvykių tėkmę. Būtini išoriniai, pagelbėjantys postūmiai, dažniausiai – iš valstybės pusės. Žinia, geriausia būtų, kad daugelio socialinių rizikų būtų išvengta – juk prevenciškai yra lengviau suvaldyti situaciją, bet, jeigu kas jau nepalankaus įvyko, tai tada turi „įsiterpti“ valstybė, ar, pvz., nevyriausybinės organizacijos, kurios asmeniui padėtų išeiti iš aklavietės. Tačiau, nereikia manyti, kad šiuolaikinė gerovės valstybė turi užsiimti vien tik „nelaimėlių gelbėjimu“. Ypatingas dėmesys joje turi būti skiriamas tvariam vystymuisi su visomis įmanomomis inovatyviomis technologijomis ir naujoviškais sprendimais, o ten, kur jie nereikalingi, pasitenkinti anksčiau pasiteisinusiais metodais.
Septyniasdešimtais-aštuoniasdešimtais praėjusio amžiaus metais Vakaruose buvo labiau orientuojamasi į „pasyvią“ socialinę politiką, faktiškai – į socialines išmokas. Dabartiniu metu akcentas dedamas į „aktyvią“ socialinę politiką, kuri yra skiriama asmens reintegracijai į visuomenę, t.y. atstatymui realiai veiklai ir savarankiškumui. Mano nuomone, būtų puiku, kad visoje Europos Sąjungoje būtų pradėtas skaičiuoti asmenų, patyrusių rimtesnes socialines rizikas, reintegracijos laipsnis, pagal kurį ir spręstume kokia veiksminga ir kiek efektyvi yra valstybės socialinė politika. Taigi, šiuo atveju, gerovės valstybė neatsisako nei „ekonomiškumo“, nei „efektyvumo“, nei „veiksmingumo“ matmenų. Bet, svarbiausia, yra suprasti, kad reintegracijai gali reikėti daug kartų didesnių lėšų ir pastangų (pvz. socialinių darbuotojų, ar sveikatos apsaugos tarnybų darbo), negu prevenciškai veikiant, tiesiog neleidžiant susidaryti marginalinėms visuomenės grupėms, t.y. – neleisti susidaryti socialinei atskirčiai.
Tikrai iki šiol nebuvo nei vieno pirmojo šalies asmens, kuris būtų garsiai pareiškęs, kad svarbiausias jo darbo tikslas yra prisidėti prie gerovės valstybės kūrimo Lietuvoje. Gitanas Nausėda yra pirmasis Lietuvos prezidentas, kuris gerovės valstybės kūrimą viešai įvardino kaip patį svarbiausią uždavinį, ir tai per trumpą laiką yra jau ne sykį pakartojęs. Įdomu, ar gerovės valstybės siekimas bus pastovia prezidento veiklos kryptimi, ar tik trumpalaikis angažavimasis?
Iš to, ką girdėjome iki šiol, pajamų nelygybė, biudžeto surinkimas, atlyginimai regionuose, veiksmingas Europos Sąjungos fondų lėšų panaudojimas ir švietimo kokybė – tai penki pagrindiniai Lietuvoje siekiamos sukurti gerovės valstybės rodikliai, kuriais pasiryžęs remtis prezidentas, pristatęs 10 prioritetinių darbų pagal svarbiausias šalies sritis. Dalis iš šių uždavinių tiesiogiai arba netiesiogiai yra susiję ir su socialine apsauga, nuo kurios Vakaruose ir prasidėjo gerovės valstybių kūrimas, o vėliau vyko jų plėtojimas.
Gerovės valstybės? XXI a. renkasi laimės ekonomiką.
Gitanas Nausėda asmeniškai mane labai nuvylė. Dabar jau gailiuosi, kad pirmame ture balsavau už jį. Kuo jis geresnis už kitus populistus?
Pradžioje tikėjome, kad vykdys liberalią politiką, siūlys daugiau laisvos rinkos vertybių. Juk buvęs bankininkas – turėtų tai suprasti.
Deja. Antrame ture (tarsi nujausdamas) jau balsavau už I. Šimonytę. Bet galėjau ir pimame. Jei ir toliau Nausėda pataikaus kairiesiems ir nacionalpopulistams – mano balso daugiau nesulauks. O ir kitus raginsiu balsuoti už liberalesnių pažiūrų politiką.
Gerovės valstybė – yra kairuoloiška tuštybė. Nepasiteisinęs kairuolio Keinso išmislas – ne daugiau. Gerovę galima pasiekti tik per laisvą ekonomiką, natūralius ekonomikos raidos procesus ir minimalizuotą valstybinį reguliavimą.
Na jūs čia prisistatote kaip dėstytojas iš universiteto, tikėtina, jog taip ir yra. Kitas klausimas jei jūs dar ir “prie ekonomikos” mokslų ir tokių niekų mokote studentus, tada jau “Jadze atleisk” koks jūsų išprusimo lygis?.. Tą proga siūlau pasiskaityti vieną iš paskutiniųjų Shilerio, ekonomisto Nobelio premijos laureto, straipsnių su bendraautoriu apie kapitalizmo ydas. Būtent tą ką jūs čia mėginate pateikti kaip privalumus, jis tai pateikią kaip kapitalizmo ydas, kurios trukdo darniam visuomenės vystymuisi. Nesiplėsiu, susiraskite internete, jei ne, paprašykite padėsiu surasti. Net išversta į lietuvių kalbą… Dar prieš teigdami savo nuomonę pasidomėkite kuriose šalyse Europoje žmonės gyvena geriausiai ir jaučiausi laimingiausi??? Būtent Danijoje ir kitose Skandinavijos šalyse kur to jūsų vadinamo kairuoliškumo daugiausiai. Nevadinčiau tai kairuoliškumu, o vadinčiau – sveiku protu, deramu supratimu apie visuomenės darnų vystymasi… Dėl Nausėdos požiūrio, kol kas nieko negaliu pasakyti, klausau ką kalbą ir žiūrėsiu ką darys. Jei tikrai darbai sutaps su jo kalbomis, sakysiu, jog mums pasisekė…
Kęstuti, ekonomikos aš nedėstau. Mano sritis visai kita.
Bet mąstau logiškai ir linkęs pasikliauti elementariausiais gamtos dėsniais, kurie sėkmingai veikia ne tik gamtoje, bet ir visuomenėje.
Tad kairiųjų ekonomistų išvedžiojimai man nėra labai įdomūs. Bet kokiu atveju visuomenė, noris to kažkokie socialistai arba konservatoriai – “reguliuotojai”, ar ne, ilgainiui vis tiek paklūsta gamtos procesams. Ir kitaip būti negali. Nes jei būtų kitaip, tai iki šiol tupėtume medžiuose. Ką ten medžiuose – aplamai gyvybė Visatoje nebūtų atsiradusi…
Tad gamtos dėsniai, kuriais paremtas liberalizmas (ne “modernusis”, o klasikinis (dar neoliberalizmas, libertarizmas)) ir yra visuomenės pažangos, jos raidos variklis.
Na bet Shillerio jūs neskaitėte? O jis tai Nobelio premijos laureatas, ekonomistas, lietuvių kilmės, o rašo straipsnį – kapitalizmo ydos. Nors aš tai vadinčiau – kapitalizmo esmė, kai jūsų ir ne jūsų “elementariausi gamtos dėsniai” “džiunglių istatymai” perkeliami į žmonių visuomenę. Kai tarpvalstybiniuose ir šiaip žmonių santykiuose vyrauja instinktyvioji proto pusė. Dėl to ir karai, krizės, nepriteklius ir apskritai – durnių planeta, nes žmonija nesugeba pasiekti sąmoningosios visuomenės lygio ir gyvena pagal “elementariausius gamtos dėsnius” …
Kitą savaitę būsiu laisvesnis, rasiu tą straipsnį ir nusiūsiu į redakciją, kad nereikėtų čia mums beprasmiškai įrodinėti savo “loginį” mąstymą vienas kitam. Aš tai irgi vadovaujuosi – elementariąja logika…
Ne, neskaičiau. Savos profesinės literatūros nespėju perskaityti, groinės literatūros knygą net nepamenu kada paskutinį kart buvau paėmęs. Ddidelis užimtumas. Tiesa, problemos ir su valia – reiktų rečiau ir į “Alką” užsukinėti – taip daug laiko prarandu. Deja, “užsivedu”…
Be to, jei pastebėjote, nesu jokių autoritetų gerbėjas. Ir Nobelio premijos nebūtinai yra tas matas, kurį priimčiau kaip nenuginčiajmą rodiklį. Ypač šių laikų pasaulyje, kuriame Nobelio ir kitokios premijos dalyjamos net ne visuomet adekvatiems ekologiniams rėksniams ir kt. veikėjams. Nors, aišku, moksle tai aukštas įvertinimas – nesiginčiju.
Gamtos dėsnių veikimas ne tik gamtoje, bet ir visuomenėje yra nenuginčiajamas ir jie būtini. Aišku, visuomenėje atsiranda ir humanistinis elementas (ne veltui taip aktyviai ginčijamės dėl įvairių tikrų ir netikrų herojų ir pan.). Net pats griežčiausias neoliberalas niekuomet nepasakytų,kad valstybė neturėtų remti savimi negalinčių pasirūpinti vaikų, senelių, neįgaliųjų (tačiau griežtai – tik tų, kuie neįgalūs savimi pasirūpinti, o visi kiti – tegul patys pasistengia).
Na, gal pataupysiu laiką, neišsiplėsiu aiškindamas klasikinio liberalizmo teisas “Žmogus laisvas tiek, kiek jis nevaržo kitų asmenų laisvės”, “valstybė – tai tik sutartis, naktinis sargas”, “individas, jo teisės aukščiau už visuomenės ir bet kokios kolektyvinės grupės teises ir t.t.) – manau, tai žinot.
Ir visą tai yra liberalizmo esmė, ir visą tai yra paremta nenuginčiajamais ir veikiančiais gamtos dėsniais, urių dėka ne tik gamta, bet ir visuomenė kuria, juda į priekį. Tik visuomenėje be gamtos dėsnių yra ir tam tikras humanistinis elementas (na, čia aš jau kartojuosi).
“individas, jo teisės aukščiau už visuomenės ir bet kokios kolektyvinės grupės teises ir t.t.) – manau, tai žinot.” – Žinau, kad sunku būtų surasti nesąmonę didesnę už šią. Labai jau senas mokslinis tyrimas apie išgyvenamumą. Jei du žmonės negyvenamojoje saloje gyvena kas sau, tai kiekvieno iš jų išgyvenamumo balas po 2. Jei jie konkuruoja, tai jų bendras balas 2, po 1 kiekvienam. Jei vienas pajungė kitą sau, tai vieno išgyvenamumas vertinamas bus 3 balais, o kito 1, bet bendras balas 2. Jei du asmenys dirba bendrai dėl išgyvenimo, tai jų kiekvieno atskirai išgyvenamumo balai po 2, o bendras balas kaip bendruomenės 6. Žmonijos misija ir paskirtis – išgyvenimas, o žmogaus kaip visuomenės dalies – prisidėti prie bendro tikslo ir didinti žmonijos išgyvenamumą. Kas nesirūpina savo visuomenės ateitimi, tas nesirūpina savo vaikų ateitimi. Jei koks asmuo ar bendruomenė skelbią save “aukščiau” likusiųjų, tai jau būtų mėginimas ar jau parazitavimas kitų sąskaita…
Jūs vis kalbate apie “gamtos dėsnius”, bet ar juos galėtumėte išvardinti? ;)…
konkurencija, natūralioji atranka, kova už būvį – visi jie evoliucijos variklis.
Aišku, jūs tuojau viską suvulgarinsit (dėl to nelabai ir norėjau tiesmukai čia vardinti). Nereikia to priimti tiesiogiai – monių bendruomenėje yra ir gailestingumas, atjauta ir t.t. (bet tai taip pat evoliucijos padariniai, nes ilgainiui empatija tapo vienu iš evoliucinių pranašumų). Tikrai neteigiu, kad turėtų būti leidžiama saviveikla. Ne veltui liberalizmo pamatinis dėsnis – “žmogus yra laisvas tiek, kiek jis nevaržo kitų asmenų laisvės”. Kitaip tariant, laisvė (iš čia konkurencija ir t.t.) negali būti absoliuti. Tačiau ją apriboja viena esminė sąlygo – kategoriškas draudimas suvaržyti kito asmens laisvę. Vat štai tuo sociume ir apribojami natūralieji gamtos dėsniai. Ir dar vienas mano minėtas aspektas – empatija silpniesiems (net radikaliausias neoliberalas parems idėją, kad visuomenė turi rūpisntis per jaunais, per senais ir neįgaliais jos nariais.
Tačiau problema ta, kad asmens laisvė apriboto ne tik tų aukščiu mano nurodytų neišvengiamų apribojimų. Įvairios politinės srovės linkusios laisvę suvaržyti ir gausybe kitų aspektų. Tik nacionalistai, konservatoriai įvardija vienus (susijusius su visuomenės “normomis”, tradicija), o kairieji (komunistai, socialistai, socialdemokratai) – kitus (susijusius su lygiavos protegavimu, reikalavimu dalintis savo gėriu net ir su tais, kurie tiesiog tingi…).
Na, jei taip nuosekliai, tai pirmiausia rekomenduočiau perkaityti Č. Darvino “Rūšių atsiradimą”, po to – socialdarvinisto Spencerio, Smitho, Milio, Freedmn. Arba naujesnius – Hayeko, Nozick. darbus. Kai kurie jų išversti į lietuvių kalbą. Kažkada kai kuriuos skaičiau, didele daimi ir primiršti spėjau (pvz., mane užkabino liberalizme Hayek “Kelias į vergovę”). rekomenduoju – gal kaip ir aš neoliberalu patapsit
Atsakysiu į jūsų pasiūlymą liaudies išmintimi – niekada nesiūlyk kitam to, kas pačiam labai patinka, skoniai gali ir nesutapt ;)… Ir apskritai įsirėminti kažkokiomis pasaulėžiūromis tolygų sau smegenyse įstatyti “filtrus”, mąstyti apsiribojant kažkokia tai pasaulėžiūra, atitrūkti nuo tikrovės labai žalinga mąstymui. Matosi, jog nesigilinote į patį mąstymą – kaip žmogus mąsto. Ar labai jau didelis skirtumas kai žmogus prisistato – aš komunistas, aš konservatorius, aš liberalas, aš krikščionis, aš musulmonas…??? Mąstymas vykstą per – “mąstymo atskaitos taškus”. Dažniausiai žmonėms mąstymo atskaitos taškus “sukala” aplinka ir taip padaro riboto mąstymo žmogų. Jei žmogus sako, jog jis pats sąmoningai pasirinko riboto mąstymo atskaitos taškus, tada jau nieko čia ir nebe padėsi. Žmogus riboto mąstymo… Vis tik reikėtų stengtis mąstymo atskaitos taškus sau “persiprogramuoti” kuo aukštesnius. “aš liberalas” keisti “aš tauta”, dar geriau būtų “aš žmonija” ir bet koks sąmoningas aplinkos vertinimas vyktų ar bent jau artėtų link bendražmogiškųjų vertybių…
Tie “gamtos dėsniai” slypi žmogaus prote ir vadinasi – instinktyvioji proto pusė, kuri yra žmonijai vyraujanti, deja deja… Sąmoningumo kol kas tik užuomazgos… Ką jūs išvardinote kaip gamtos dėsnius, tai tik visos gyvybės žemėje, o gal ir ne tik žemėje, trijų pagrindinių instinktų pasireiškimas…
Ta gerovės valstybė, tai kažkas nerimto, jei žmonių išmintis sako, – gerai ten, kur mūsų nėra… Juk komunistų kurtas komunizmas taip pat buvo vaizduotas kaip ateities gerovė, o gavosi pišš…
“Ta gerovės valstybė, tai kažkas nerimto, jei žmonių išmintis sako, – gerai ten, kur mūsų nėra…” tas posakis atėjo iš Rusijos, nes visi kaimynai visą laiką už juos geriau gyveno… Pokarinis anekdotas. Kalbasi rusas su lietuviu, o lietuvis vis pasakoja kaip gerai buvo iki karo. Rusas: visur gerai kur mūsų nėra… lietuvis: tu teisus – visur gerai kur jūsų nėra…
Dėl gerovės valstybės, tai yra vienintelis kelias darniai visuomenės ateičiai. Čia reikią būti visiškai be vaizduotės, jog manyti, kad “pinigų darymas” ekonomika. Tai pati tikriausia antiekonmomika, kai skatinamas vartojimas, žmonės beprasmiškai daug vartoja, beprasmiškai daug dirba, bet lobsta vienetai ir atotrūkis tarp turtingiausiųjų ir neturtingiausiųjų tik didėja. 2017 metais susidarė protu nesuvokiama padėtis pasaulyje, kai 10 turtingiausiųjų tapo turtingesni už likusius 4 milijardus neturtingiausiųjų??? Svarbiausia tai, kad ateina laikas, kai gamyba bus pilnai robotizuota, gal net mes tai pajusime, kai gamybiniai pajėgumai bus tokie, jog galės gaminti tiek kiek reikia, tą ką reikią ir tada kada reikią, o darbo jėgos nebereikės. Viskas visiems suprantam tik klausimas – ar tai bus visuomenės bendra nuosavybė, kai visi visuomenės nariai galės tuo naudotis vienodai, ar keli išsigimėliai tai “privatizuos”, lobs, išlaikys vergovinę santvarką, o likusieji visuomenės nariai gyvens tik iš išmaldos???
Rusijoje jokio socializmo nebuvo, o tuo labiau komunizmo. Tai buvo vadinama – proletariato diktatūra prieš stambųjį kapitalą. O iš tikrųjų komunistų ir Kgbistų diktatūra. Man toks jausmas, kad judomasonai sąmoningai darė revoliuciją Rusijoje, nes žinojo, kad ten nesigaus nei kapitalizmas, nei socializmas, o jau pati mintis apie visuomenę su “lygiais tarp lygių” bus gerokai pamozota. Dabar visus ir gąsdina – Rusija socializmas komunizmas… O kapitalizmas ten ar nors kiek geriau???…Arčiausiai socializmo Danija, Skandinavijos šalys, Šveicarija. Jos anot žemaičio nukrypo į “kairuoliškumą”, bet ar tai blogai, ar jūs taip nenorėtumėte gyventi???