Liepos 3 d., 17.30 val., Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į naują pokalbių ciklą. Diskusijoms su kaimyninių šalių intelektualiais lyderiais įvardyti pasirinkta Atlantidos metafora, rengėjų nuomone, geriausiai nusako paties sumanymo tikslą.
Lietuviškosios Atlantidos esmę perteikė Vilniuje gyvenęs ir lenkų kalba rašęs rašytojas Džozefas Mackievičius (Jozefas Mackiewiczius) (1902–1985), aprašydamas gyvenimą Vilniuje Antrojo pasaulinio karo metais. Čia nuolatos susitikdavo įvairių tautų atstovai: lietuviai ir lenkai, rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai. Kalbėdamiesi vieni su kitais, jie kūrė laisvos Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ar Ukrainos ateities vizijas ir tautų tarpusavio sugyvenimo strategijas. Vilnius šių tautų intelektualams tuomet buvo dvasinės atgaivos vieta, regiono centras, geriausiai tikęs dabarties ir ateities planams svarstyti.
Inicijuojant diskusijų ciklą su iškiliais regiono žmonėmis, siekiama paversti Vilnių ir Lietuvą tuo, kuo ji kadaise buvo – dialogo ir regioninio bendradarbiavimo centru.
Lietuvoje šiandien vis labiau populiarėja antieuropietiški diskursai. Nusisukama nuo tokių iškilių XX a. mąstytojų, kaip Česlovas Milošas (Czeslawas Miloszas), Džerzis Giedroicas (Jerzy Giedroycas), Milanas Kundera ar Leonidas Donskis, idėjų. Diskusijų ciklo sumanytojai yra įsitikinę, kad jų puoselėtos „Mažosios Europos“ idėjos šiandien yra kaip niekad svarbios, ir nori tęsti šiuos papročius.
Atvykti į Vilnių ir Nacionalinėje bibliotekoje pasidalyti savo mintimis sutiko ne vienas garsus regiono intelektualus lyderis: lenkų disidentas, istorikas, publicistas, bene garsiausias regiono žmogus Adamas Michnikas, disidentas, rašytojas, istorikas iš Ukrainos Tarasas Vozniakas, „Pasienio“ fondo prezidentas iš Lenkijos Kšystofas Cyževskis (Krzysztofas Czyżewskis), „Naša niva“ redaktorius Andrejus Dynko iš Baltarusijos.
Tokių susitikimų negalima praleisti, nes:
bus galimybė susitikti su žmonėmis, mąstančiais nestandartiškai ir įdomiai formuluojančiais savo mintis;
bus galima pasižiūrėti į svarbias regiono problemas kitu kampu;
gausus dalyvavimas padės lietuviškosios Atlantidos svajonei tapti realybe.
Liepos 3 d. vyks pirmasis renginys iš ciklo „Lietuva ir Rytų kaimynystės regionas“. Jo svečias – rašytojas, režisierius, „Pasienio“ fondo prezidentas Kšystofas Cyževskis (Krzysztofas Czyżewskis). Pokalbio tema – „Apie regioninį bendradarbiavimą kitaip“. Pokalbį veda istorikas Aurimas Švedas. Renginio kalba – lietuvių su sinchroniniu vertimu į lenkų kalbą ir iš lenkų į lietuvių kalbą.
Apie svečią: Kšystofas Cyževskis (Krzysztofas Czyżewskis) garsus lenkų intelektualas, priklausantis tai retai kategorijai žmonių, kurie mano, kad tokios sąvokos kaip centras, periferija priklauso nuo žmonių, gyvenančių konkrečiose vietovėse. Jau 1991 m. jis savo „Pasienio“ fondo būstine pasirinko patį provincialiausią Lenkijos miestelį – Seinus, o 2011 m. persikėlė į savo lėšomis atgaivintą Czeslowo Miloszo giminaičiams kadaise priklausiusį dvarą Krasnogrūdoje.
Gyvendamas ir dirbdamas Dievo užmirštame kampelyje, jis pelnė tarptautinį pripažinimą. K. Czyzewskis apdovanotas įvairių šalių, taip pat ir Lietuvos, valstybiniais apdovanojimais, 2000 m. buvo vienas iš projekto „Krokuva – Europos kultūros sostinė“, 2016 m. – „Vroclavas – Europos kultūros sostinė“ vadovų.
Minėtas renginys ,,Atlantidos paieškos” -tipiškas nūdienos liberaliųjų intelektualų pokalbių klubas. K.Čiževskis,Krasnagrūdoje /palei Seinus, vietinių lietuvių apylinkės/ esančio ,,Paribio” /Pogranicze/ kultūros būstinės vadovas, išties veiklus kultūrininkas skleidžiantis neoliberalias vertybes kultūros plotmėje,o šis centras yra ypač lietuvių,lenkų liberalmarksistinių intelektualų susitikimų ir diskusijų viena iš pagrindinių vietų.Tad, minėtų intelektualų pokalbiai,diskusijos naudingos tuo,kad neatspindi Lenkijos ,,Kresy” politinių tikslų .Vis dėlto šiandienos liberalus požiūris į minėto regiono ,,Mažosios Europos” idėjos atgaivinimą yra,manau, Lietuvai ir lietuviams kontroversiškas politinis siekis.
Priminsiu J. Giedraitį : ‘Lenkiją valdo du karstai – Pilsudskio ir Dmovskio.”
Teisingai Jūsų įvertintas K. Čiževskio tikslas – jis niekada nepaminės, kad Lenkija turi atsiprašyti Lietuvos ir lietuvių tautos už 1920 m. Pietų ir Rytų Lietuvos okupaciją, be to, jo dvaras Krosniagrūdoje yra okupuotoje Lietuvoje.
Čia ta pati Lenkijos “Kresų” politika, tik jos tikslai paslėpti po kitu drabužiu. Ta pati panelė, tik kita suknelė. Apskritai kalbos apie regiono politiką, kad jose dalyvautų ir Lenkija, neturi jokios prasmės. Kalbantis vyktų tas pats įtraukimas į Žečpospolitos liūną tik iš naujo… Lenkija save vaizduoja galinga, tai tegul gyvuoja sau viena. Lietuvos, kitos regiono šalies dėjimasis su ja tai būtų lygu savęs praradimui pasaulyje.
Paskutinis Tamstos sakinys tiesiai ir giliai į dešimtuką! Ir labai laiku. Kažkur vakar mačiau straipsnį, kurio antraštėje buvo mintis apie tai, kad, susidarius tokiai geopolitinei padėčiai (naujausias RU ir GE konfliktas), pats laikas atkurti Žečpospolita 🙂 …
O tada nori nenori cinkt galvon, jog Pranckietis ten nuskuodė… Kaip visada, tautai nebūtina žinoti, apie ką ir iki kokios ribos bus šnekama?
Galingosios ponios ateities planams pradžiai labai reikia bent to strategiškai tokio patogaus pleišto, kurį tarpukariu buvo įkalus tarp Žemaitijos ir gudų? … Vėl mums „pagalbos ranką” tiesti kėsinasi? O Kremliaus „komunikacijos klaidos” tikra dovana jos planams? Negalima tokios progos praleisti? Juolab, kad Seime „vardan Tos” tokie „stuburai” dirba… 🙁
Lenkija siekia kurti sąjungą ‘nuo jūros iki jūros’ bet jau trijų jūrų – su Adrijos. Čekija ir Slovakija žiūri gana atmestinai, jau prikiša Lenkijos siekį vienvaldiškai valdyti šią sąjungą. Slovėnija ir Hrvatija žiūri su plačia šypsena – Lenkija siekia sujungti ir valdyti ? Madjarija žiūri įtartinai. Įtartinai žiūri Estija, Latvija, nekalbant apie Baltarusiją, ir, kas Lenkijai skaudžiausia, Ukraina, kuri labai soti Lenkijos valdymo nuo Liublino unijos iki III -ojo padalijimo ir tarpukaryje 1920-1939 m., kai žiauriai buvo slopinamas ukrainietiškumas, pokaryje Lenkija sublizgėjo “Beskidų operacija’, atlikusi etninį valymą išsiunčiant ukrainiečius į Sibirą.
Na, gal Lietuva, vedama ‘elito’, stačia galva ners į šį jungą …
Kažin, ar Čyževskio žmona jau veiklą nutraukė?
Mačiau juodu prieš 30 m., jų veiklos pradžioje. Malonų įspūdį paliko, tačiau tada viską vertinau šiandieninių „liberalų” protu, akimis ir ausimis. Buvau tikra, kad strategiškoji kaimynė jau „šiuolaikiška”, nebe ta, kuri tarpukariu buvo – nes juk visi dabar jau „kitokie, taikūs, demokratiški” ir jokie karai „nebeįmanomi” (o neseni Sausio, vėliau Medininkų įvykiai ir pastarosios kaimynės atžvilgiu sargesne būti nepaskatino).
Gal galėtumėte duoti kokią nuorodą susipažinti su Pani Czyzewska veikla ? Mergautine pavarde ?
O, ne! – Tiesiog prieš 30 m.buvo kažkokia konferencija ar pan. buvusio soclagerio šalims, o jiedu su žmona tada pristatė savo žurnalą ir veiklą, skirtą valstybių paribiuose, abipus sienų gyvenantiems žmonėms, jų patiriamiems iššūkiams ir pavojams. Žodžiu, jog paribių gyventojų gyvenimas smarkiai skiriasi nuo šalies gilumoje gyvenančių. Bet viskas jau per miglas.
Jiedu ir patys paribyje gyveno (netoli Suvalkų?). Galimas dalykas, jog ir jo paties tėvas ar senelis anksčiau Čižys ar pan. buvo? Arba žmonos lietuviška kilmė.
Tada sudarė malonų įspūdį, nors – kas gi su svečiais kitaip elgtųsi. Juk tai tikruosius ketinimus nebūdinai atskleidžia?
(Beje, apie dabartinę Lietuvą – juk ji VISA paribys, kad ir kur būtum – netoliese kaimynė. Jei ne ši, tai kita.)
Lenkijos imperialistinė politika kaimynų atžvilgiu lenda per visus galus, kokio plauko ar spalvingumo intelektualai tai atliktų.
Naudojamasi geru J. Giedraičio vardu, kaip tikrojo paskutinio Abiejų Tautų Respublikos piliečio, nutylint jo paties mintis gyvenimo pabaigoje :
1. ‘Lenkijos istorija yra pavogta Lietuvos istorija’,
2. ‘Labiausiai Europoje suklastota istorija yra Lenkijos istorija’.
Kai 1953 m. J. Giedraitis savo ‘Kultura’ išspausdino kun. J. Majewski laišką apie Lenkijos ateitį su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina, kunigaikščio atsižadėjo daugybė jo draugų, teko prašyti ištikimojo Juliusz Mieroszewski išnagrinėti, kas buvo paskelbta 1974 m.
Išeinant iš šio darbo, tai Lenkija turi pripažinti dalies Lietuvos okupaciją 1920 m. dėl tolesnių geros kaimynystės santykių, panaikinti lietuvių įtarumą dėl Lenkijos imperialistinių siekių, turi visiškai atsisakyti tęsiamos Jedinstvo politikos Rytų Lietuvoje, nustoti dirbtinai jėga lenkinti slavakalbius lietuvius. Tai pasakė ir savo elgsena patvirtino 1994 m. būdamas Lietuvoje Jonas Paulius II : Lietuvoje nėra lenkų, tik lenkakalbiai lietuviai.
Jeigu tie K. Czyzewski įkvėpti pokalbiai bus apie Lenkijos pasiruošimą pripažinti ir atsiprašyti Lietuvos ir lietuvių tautos už Rytų ir Pietų Lietuvos okupaciją 1920 m. ir tam tinkama data yra praėjus 100 metų sekančiais 2020 metais, tai tie pokalbiai yra padorūs.
Jei ne – tai imperialistiniai Lenkijos planai Lietuvos atžvilgiu yra pastovūs ir tęsiami nenutrūkstamai.
Turint su Lenkija tokią istoriją, tam, kad jos žodžiu Lietuva galėtų patikėti, reikalingi šimtai metų. Taigi manyti, kad atsiprašymais dabar būtų galima ką nors išspręsti, – naivybė… Be to, Lietuvai tai ir nėra reikalinga. Tegul Lenkija gyvena pati sau viena su savo istorijos melais, rūpesčiais, užtenka Lietuvai to Jogailos šimtmečiais užkrauto Lenkijos kryžiaus, to Lietuvos gyvenimo tarpukariu su išplėšta širdimi – Vilniumi …