J. Prasauskas, V. E. Bortkevičienė. Karalius Mindaugas ir karalius Gediminas – giminės

Lietuvos karalius Mindaugas labai nusipelnė lietuvių tautai, nes suvienijo daugumą baltų žemių, jo įtaka buvo jaučiama Skalvijoje, Nadruvoje, Sūduvoje. Mindaugas pasižymėjo kaip geras karvedys, diplomatas ir politikas. Jam visada buvo svarbiausi lietuvių tautos ir valstybės interesai. Be to, Mindaugas buvo krikščionis iš išdidžiosios raidės. Jis lotynų kalba vedė korespondenciją su daugeliu Europos šalių. Susirašinėjo su Romos popiežiumi, išsirūpino jo malonę ir globą. 1251 m. Lietuva buvo paskelbta karalyste, o 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas karūnavosi Lietuvos karaliumi. Jo biografija apgaubta nežinios šydu su daug neatsakytų klausimų. Tiksli Mindaugo gimimo data irgi nežinoma, bet manoma, kad Mindaugas gimė apie 1200 m., o mirė 1263 m.

Žinių apie Mindaugo kilmę ir artimuosius giminaičius istorijos šaltiniuose labai nedaug. Mindaugas ir jo brolis Dausbrungas pirmą kartą minimi 1219 m. kaip du vyresnieji Lietuvos kunigaikščiai. Apie jų tėvą žinių dar mažiau. Kai kurie šaltiniai teigia, kad tai buvo kunigaikštis Ringaudas, kuris apibūdinamas kaip stiprus kunigaikštis, turėjęs būti įtakinga asmenybė. Livonijos eiliuotoje kronikoje sakoma, kad Mindaugo tėvas buvo didelis karalius, kurio laikais nebuvo jam lygių… Manoma, kad didelę dalį gerų savybių būsimasis karalius paveldėjo būtent iš savo tėvo.

Mindaugo brolis Dausburgas turėjo du sūnūs Tautvilą ir Edivydą bei dukterį, kuri ištekėjo už Haličo kunigaikščio Danijilo Haličiečio. Mindaugas buvo vedęs du ar tris kartus, tikslių žinių neradome. Pirmosios žmonos vardas yra nežinomas. Jie susilaukė sūnaus Vaišelgos ir dukters, kurios vardas taip pat nežinomas.

Antrą kartą Mindaugas vedė  1252 m. ar 1253 m. Vismanto našlę, kuri krikštijama gavo Mortos vardą. Mindaugas ir Morta turėjo du sūnus: Ruklį ir Rupeikį. 1255 m. Mindaugas kreipėsi į popiežių prašydamas vainikuoti vieną sūnų karaliumi. Popiežius sutiko.

Mindaugo žmonos Mortos sesuo, kurios vardo istoriniuose šaltiniuose nepavyko rasti , buvo ištekėjusi už Nalšios kunigaikščio Daumanto. Mirus Mortai, sesuo atvyko į jos laidotuves. Mindaugas jos nebeišleido, nes velionė prašė, kad jos vyresnioji sesuo globotų jos dar mažus vaikus. Ar Daumantienė tapo trečiąja Mindaugo žmona tikslių žinių nėra, bet ji gyveno Mindaugo namuose.

Kunigaikštis Daumantas kartu su Treniota, Mindaugo brolio sūnum suorganizavo perversmą: 1263 m. rudenį Mindaugas kartu su dviem sūnumis Rukliu ir Rupeikiu buvo nužudytas.

Po Mindaugo mirties Lietuvos karaliumi tapo Mindaugo seserėnas (Mindaugo sesers, kurios vardas nežinomas ir Nalšios kunigaikščio Lengvenio sūnus) Treniota (1263 – 1264), nes Mindaugo sūnus Vaišelga politika nesidomėjo ir gyveno vienuolyne, o kitas vienas iš artimiausių Mindaugo giminaičių Tautvilas (Mindaugo brolio Dausprungo sūnus) gyveno Polocke.

Užėmęs sostą Treniota kėlė visų baltų tautų bendros kovos su vokiečių riteriais idėją, pats aktyviai kovojo prieš kryžiuočius, puldinėjo jų pilis Prūsijoje.

Šalies viduje Treniota turėjo daug priešų, nes dauguma kunigaikščių nenorėjo jo pripažinti karaliumi. 1264 m. Treniota buvo nužudytas. Manoma, kad tai padarė Mindaugo gerbėjai, kuriuos pakurstė Mindaugo sūnus Vaišelga bei Haličo – Volynės kunigaikščiai.

1264 m. – 1267 m. Lietuvos karaliumi tampa Vaišelga – Mindaugo vyriausias sūnus. Šis karalius turėjo daugybę titulų. Jį vadino:

Antruoju Lietuvos karaliumi;

Didžiuoju Lietuvos ir Rusijos kunigaikščiu;

Naugarduko Didžiuoju kunigaikščiu;

Pirmuoju Lietuvos vienuoliu;

Šventuoju stačiatikių kankiniu;

Naugarduko vienuolyno archimandritu;

Garsiausiu Rytų Europos viduramžių kulinaru;

Stačiatikių vienuolynų buities reformatoriumi.

Vaišelga kilo iš seniausios Lietuvos kunigaikščių giminės. Savo tėvo, Lietuvos karaliaus Mindaugo, nuo ankstyvos vaikystės buvo auginamas pagal griežtus papročius. Vaišelgą auklėjo narsus karys vaivada Stanislovas Goštautas. Mindaugas juos abu išsiuntė į nepraeinamus miškus. Karaliaus sūnus penkis metus išgyveno miške be patogumų, kentėdamas įvairias gamtos išdaigas.

Šiame miške Vaišelga praėjo visą gyvenimo mokyklą. Be įvairių ginklų valdymo įgūdžių ir medžioklės, mokytojas jį išmokė lietuviškos kulinarijos paslapčių ir kitų gyvenimiškų dalykų.

Kaip jau žinome, Mindaugas kreipėsi į popiežių karūnuoti jo sūnų karaliumi. Pats Mindaugas 1253 metais popiežiaus Inokentijaus sutikimu buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Tas pats popiežius 1255 m. išpildė Mindaugo prašymą karūnuoti vieną jo sūnų. Sekantys Romos popiežiai. Aleksandras IV, Klemensas IV šio popiežiaus potvarkio nepanaikino, taigi pagal to meto papročius ir dokumentus, Vaišelga 1264 m.tampa antruoju Lietuvos karaliumi.

Prabėgus trims metams, Vaišelga atsisako sosto ir antrą kartą (pirmą kartą prieš 1254 m) pasitraukia į stačiatikių vienuolyną, Lietuvą palikdamas savo sesers vyrui Švarnui. Dėl to palikimo labai supyko Voluinės – Vladimiro kunigaikštis Levas, nes jis labai norėjo valdyti Lietuvą. 1267 m. Levas Danilovičius, Švarno brolis, nužudo Vaišelgą. Lietuvių istorikas A.V. Kojalavičius Vaišelgos mirtį  “Lietuvos istorijoje” taip pat aprašo. Jis teigia, kad Leonas pasikvietė Vaišelgą atvykti į Vladimiro vienuolyną, o, atėjus nakčiai, jį nužudė.

Vaišelga palaidotas prie Voluinės Vladimiro Švč.M.Marijos ėmimo į dangų soboro.

1267 m – 1269 m. Lietuvos karalius tampa Švarnas – Mindaugo žentas, kuris pagal Lietuvos karaliaus Mindaugo ir Haličo – Voluinės kunigaikščio Danilo taikos sutartį 1254 m. vedė Mindaugo dukrą.

Buvęs Haličo kunigaikštis Švarnas, ėmęs valdyti Lietuvą, tęsė Vaišelgos politiką. Vėliau jis pasiskelbė Volynės –Haličo kunigaikščių vasalu ir Lietuvą pavertė jų valstybės dalimi. Dėl to labai supyko Lietuvos bajorai, be to, jo prestižui labai pakenkė tai, kad jo brolis Levas Danilovičius nužudė Mindaugo sūnų Vaišelgą. Dėl šių priežasčių lietuviai išsirinko kitą karalių – Kernavės kunigaikštį Traidenį.

Lietuvos karalius Traidenis (1268/1269 – 1281m.) atkūrė valstybės galią po 1263 – 1268 m suirutės.

Apie Traidenio kilmę patikimų duomenų labai mažai. Manoma, kad Traidenis buvo tolimas Mindaugo giminaitis, tai galima įrodyti remiantis Haličo kunigaikščio Levo, kuris nužudė Mindaugo sūnų Vaišelgą, pasakytais žodžiais savo sūnui: saugokis Traidenio. Mat, anais laikais keršijo ne už tautiečius, o už giminaičius pagal kraujo keršto paprotį. Dar vienas įrodymas yra tai, kad Traidenio sostinė ir tėvonija buvo Kernavė, tai yra ta pati kaip ir Mindaugo.

Užėmęs sostą, Traidenis toliau tęsė Mindaugo ir Treniotos politiką, stiprino tautinę valstybę, kovojo su vokiečiais, bene daugiausiai su Livonijos ordinu.

1277 m. Traidenis atnaujino karą su vokiečių ordinu ir nusiaubė Kulmą, tačiau nepavyko užimti Daugpilio, o kai kryžiuočiai 1279 m. įsiveržė į Kernavės žemę, tai yra asmeninę Traidenio žemę, jis pasivijo jų kariuomenę ties Aizkraukle ir kovo 5 d. ją sumušė.

1279 m. Traidenis sudarė sąjungą su Mozūrija – apvesdino dukterį Gaudimantę už jos kunigaikščio Boleslovo II. Traidenis pirmas iš lietuvių karalių susigiminiavo su Mozūrijos Piastais.

1281 m. užėmė Jersikos pilį Livonijoje, kurią vėliau iškeitė į Daugpilį. Be to, remdamas jotvingius, surengė žygį į Sembą.

Dvylika metų valdydamas Lietuvą, Traidenis daug nuveikė jos labui. Jis atkūrė ir stiprino Lietuvos valstybę, jos viduje žadino senąjį lietuvių tikėjimą, padėjo žiemgaliams, jotvingiams, prūsams, kuršiams, kurie kovojo dėl išsivadavimo, priglaudė į Lietuvą atbėgusius prūsus, skalvius, vėliau ir žiemgalius. Buvo žymiausias karalius po Mindaugo iki Gedimino, pirmasis po Mindaugo mirė sava mirtimi. Tikslios Traidenio mirties datos nežinome, bet paskutinį kartą istorijos šaltiniuose jis minimas 1281 m.

Nelabai aišku, kas po Traidenio mirties valdė Lietuvą, bet remiantis Lavrentijaus metraščiu 1282-1285 m.m Lietuvos sostą užima Daumantas

Istorijos šaltiniuose pirmą kartą Daumantas netiesiogiai minimas maždaug 1252 m. kaip Mindaugo svainis, kuris dalyvavo Vorutos pilies gynyboje. Čia jis aprašomas kaip jaunas, kilmingas ir ištikimas Mindaugui kunigaikštis iš Nalšios žemės. M.Kondrato “Lietuvių Tautos ir valstybės istorijoje” rašoma, kad Daumantas buvo Traidenio giminaitis,o gal net ir sūnus, bet įrodymų nerasta.

Būdamas kunigaikščiu Nalšios žemėje, vedė Mindaugo antros žmonos seserį, kuri, Mortai mirus, pasiliko gyventi pas Mindaugą.

Daumanto laikais, kaip rašo P.Dusburgietis, 1283 m. kryžiuočiai puolė ir pavertė pelenais Bisenės pilį (Lietuvos pilis Nemuno dešniajame krante aukščiau Skirsnemunės, veikiausiai Kartupėnų piliakalnyje).

1285 m. Daumanto vadovaujamai kariuomenei niokojant Tverės vyskupui Simeonui Polockievičiui priklausantį valsčių ( Tverės kunigaikštystėje ), jis patyrė rimtą karinį pralaimėjimą ir žuvo ar pateko į nelaisvę. Po to istoriniuose šaltiniuose Daumantas nebeminimas.

Vieni šaltiniai nurodo, kad po karaliaus Daumanto  sostą užėmė karalius Butigeidis ( 1285 – 1291). Kiti šaltiniai, pvz. M.Kondrato „Lietuvių Tautos ir Valstybės istorija“ I d., teigia, kad į valdžią Butigeidis atėjo 1286 m. Manoma, kad jis buvo Traidenio sūnus, broliavaikis ar tolimesnis giminaitis. Eidamas į karaliaus sostą, Butigeidis varžovų neturėjo, todėl sostan pakliuvo be jokių prieštaravimų. Kiti istorikai mano, kad Butigeidis buvo Daumanto sūnus arba brolis, bet šiuo klausimu įrodymų neradome.

Butigeidis į sostą įžengė tuo laiku, kai vokiečių ordinas buvo ką tik užkariavęs Sūduvą, o jo vasalas Livonijos ordinas puolė Butigeidžio valdžią pripažįstančią Žiemgalą.

1289 m. Butigeidis puolė vokiečių ordino valdomą Sembą Prūsijoje, kaupė jėgas svarbiausiame – vakarų fronte.

1289 m. jis prie Nemuno pasistatydino Ragainės pilį, dėl kurios pastatymo vokiečių ordinas dar daugiau pradėjo puldinėti Lietuvą ir kitoje pusėje užgrobė Kolainių pilį. Tada Butigeidis palei Nemuną ėmė kurti stiprių pilių sistemą, kuri net iki XIV a. septinto dešimtmečio pabaigos atlaikė kryžiuočių puolimus.

Butigeidis mirė apie 1290 1292 m. m.

Lietuvos karalius Butvydas (Pukuveras), jaunesnysis Butigeidžio brolis valdė Lietuvą 1291- 1295 m.m. Butideidžiui tapus karaliumi Butvydas tapo Lietuvos karalystės submonarchu, o po brolio mirties pats buvo Lietuvos karalius.

Butvydas stengėsi atremti stiprėjantį vokiečių puolimą į Žemaitijos pietvakarius ir išilgai Nemuno žemupio. Jis pats puolė Lenkijos, dažniausiai Mozūrijos kunigaikščių – vokiečių sąjungininkų valdas. Petras  Dusburgietis teigia, kad 1292 m. Butvydas Pukuveras pasiuntė savo sūnų Vytenį kariauti su lenkais.

Butvydas Lietuvos karalystei paliko daug palikuonių:

Vytenį ir jo sūnų Žvelgutį;

Gediminą bei daug jo sūnų bei dukterų;

Vainių ir jo sūnų Liubką;

Algimantą Teodorą, Kijevo kunigaikštį;

Dukterį, kurios vardas nežinomas , pravoslavų vienuolę;

Margirį, tačiau dėl jo yra daug neaiškumų.

Butvydas mirė  1294 m. ar 1295 m.

Daugelio istorikų nuomone Vytenis Lietuvos karaliumi tapo 1295 – 1315 m. Jis – Butvydo sūnus, Gedimino brolis. Vytenis garsėjo kaip geras karo vadas ir diplomatas. Jis tęsė Traidenio politiką – vienijo ir gynė baltų žemes. Vyteniui karaliaujant, Lietuvos valstybė plėtėsi tiek į rytus, tiek į vakarus – sujungė jotvingių žemes, susigrąžino Gardiną, Naugarduką, Slonimą, Volkovyską, Brastą, Belską ir kt. Polockėnų prašomas, prijungė Polocką.

Vytenis, padedant broliui Gediminui, konsolidavo valstybę. Lietuviai prie Rygos pastatė pilį, joje apgyvendino įgulą ir gynė miestą nuo riterių. Tuo laiku didžiausias agresorius Lietuvai buvo Vokiečių Ordinas, kuris vien per 1300- 1315 m apie 20 kartų puolė Žemaitiją, siekdamas sunaikinti Lietuvių įrengtas pilis. Vytenis savo ruožtu surengė aštuonis žygius į Prūsiją. 1309 m. Vokiečių ordinas savo centrinę būstinę perkėlė iš Venecijos į Marienburgą Prūsijoje, o karą su Lietuva pavertė vos ne pagrindiniu tikslu. Didžiausios kovos vyko prie Nemuno. Vokiečių ordinui nepasidavė Veliuonos ir Prieštvės pilys. 1313 m kryžiuočiai pastatė pilį prie Skirsnemunės.1315 m. Vytenis ją puolė ir nuo to laiko metraštininkai jo daugiau nebemini. Manoma, kad Vytenis mirė 1316 m. Skirsnemunėje.

Vytenio laikais buvo atkurti po Mindaugo nutraukti Lietuvos ryšiai su popiežiumi. Lietuviai Vytenį vertino kaip tvirtą ir ryžtingą karalių.

Po Vytenio Lietuvą ėmė valdyti karalius Gediminas.(1316 – 1341).

Susidaro nuomonė, kad gediminaičiai kilo iš mindaugaičių.

Literatūros sąrašas:

Prof. Biržiška vyr. redaktorius Lietuviškoji enciklopedija VI t. K., akcinė bendrovė „Varpas“, 1937.

Bučys A. Lietuvių Karaliai ir Lietuvos Karalystė De Facto ir De Jure Viduramžių Europoje V., Vaga, 2018.

Gudavičius E. Traidenis // Iš kur atėjome? K., Šviesa, 1988.

Kojelavičius – Vijūkas Albertas Lietuvos istorija V., Vaga 1989.

Kondratas Mikalojus Lietuvių Tautos ir valstybės istorija I d. V., Leidybos centras, 1994.

Lietuvos istorijos institutas, Konstantinas Avižonis IV t. Rinktiniai raštai V., Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994.

Manelis E., Račis Lietuvos istorija enciklopedinis žinynas I ir II t. V., Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011.

Sudarytojas Spiečius V. Lietuvos valdovai (XIII – XVIII a.). V., Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas,2004.