A. Rusteika. Ką pasirinksim – tą turėsim

Nori amžinai numarinti gerą idėją – suteik galią ją įgyvendinti nemokšoms ir fanatikams. Pirmojo Prezidento rinkimų turo rezultatas nusakomas vienu sakiniu ir turi vieną priežastį. Rezultatas – Lietuvoje gelbėtojų ir visuotinių sąjūdžių laikai pasibaigė, opozicijos laukia ilgi sunkaus politinio darbo metai. Priežastis – žalieji valstiečiai ir jų „permainos“.

Dešimtmečiais pseudorinkimuose beviltiškai pralaimėdavę protesto balsai 2016-siais pagaliau susivienijo ir pirmą bei paskutinį kartą nugalėjo, suteikę valstiečiams praktiškai vienvaldystės mandatą. Sistema jiems dar ilgai už tai bus dėkinga – nugalėtojai savo „reformų“ imitacijomis užgesino viltį ką nors šioje valstybėje pakeisti tebeturinčius žmones.

Katinas, vieną kartą užšokęs ant karštos krosnies, ant šaltos taipogi nebešoka, nors ten būtų labai skaniai padėta – permainų balsai išbarstė kur pakliuvo.

Antrasis turas taip pat turi vieną esminę, svarbiausią aplinkybę, apie kurią niekas nekalba. Politikos Lietuvos tikrovėje seniai nebėra, nes nėra politinių partijų, kurios vadovautųsi skirtingomis ideologijomis. Deklaratyvios šių imitacinių darinių programos, juolab reali jų veikla niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria – tai iš biudžeto už mūsų pinigus išlaikomos UAB „Lietuva“ frakcijos, įgyvendinančios atskirų grupuočių vadų karjeros interesus.

Valstybės, iš kurios trečdalis žmonių pabėgo, valdymo sistema seniai apimta stagnacijos, didžioji dalis politinių resursų ir energijos eikvojama tarpusavio kovoms. Krizė yra kai politinė sistema ne tik nieko nebegali pakeisti, bet pati gimdo problemas ir nei vienos nesugeba išspręsti, tačiau sugeba išlikti nepakeista. Tada didžiausia grėsme visuomenei tampa valstybės valdžia, kuria nebepasitiki niekas, net ji pati.

Po keliskart vykusios imitacinės „liustracijos“ nėra Lietuvoj žmogaus, kuris nesuprastų, kad tikrieji, svarbūs, įtakos KGB agentai įslaptinti 75 metams ir po 75 metų bus įslaptinti dar 175 metams. Jų pavardžių niekada nesužinosit ir nesvajokit, o jei kas žinot ir bandysit pateikti realių įrodymų – nukrisit nuo laiptų. Duodu kepurę prišventinti, kad ten pusė dabartinio politinio elito iki pačių pačiausių, kuriems padėjus šaukštą tautą ištiks nuomaris ir monumentai nusės didvyrių žemę.

Metų metais šalis valdoma slaptomis pažymomis, elektroniniais laiškeliais ir išsaugota kompromituojančia specialiųjų tarnybų informacija, kurią pagal įstatymus pasibaigus tyrimui būtina sunaikinti, tačiau niekas nenaikina ir failai kišeninėse rinkmenose gyvena amžinai. Sekami visi ir pasiklausoma visų, ikiteisminio tyrimo duomenys iš valdžios įstaigų ir teisėsaugos trykšta viešumon į visas puses kaip iš kiauro kibiro vos timptelėjus virvutę.

Apie tai, kas svarbiausia, numirėlių šalyje nekalbama. Dabar ir vyksta kova dėl to, kas kontroliuos turinčias kompromatus ir sekimo informaciją tarnybas ir tampys pakabintus nominalius sprendimų priėmėjus bei sodins juos į strategines vietas. Šio klausimo vengia iš numirusiųjų prikelti „objektyvių debatų“ vedėjai ir uodegytėmis nuolankiai vizginanti, valdžios viešinimo pinigų ištroškusi žiniasklaida. Toks yra pagrindinis šių Prezidento rinkimų klausimas.

Prezidento rinkimų antrajame ture antisisteminio veikimo, esmines reformas siūlančių kandidatų nėra. Abu likę ant lentynos kandidatai – eurofederalistai ir globalistai, ideologiniu požiūriu mums liko pasirinkimas tarp kobros ir smauglio. Tačiau yra vienas esminis skirtumas dėl jų santykio su valstybę iš tikrųjų valdančiomis jėgomis, disponuojančiomis iš KGB archyvų išvogtomis bylomis ir artimomis Šventajai Šeimai. Ar ši valstybę žlugdanti grupuotė išliks ir toliau stiprės, ar praras bent dalį įtakos?

Ingrida Šimonytė aktyviai dalyvavo ir dalyvauja politikoje, yra grupuotės, atvedusios valstybę į dabartinę situaciją, ištikima narė ir objektyviai suinteresuota ginti priimtus sprendimus bei asmenis ir neleisti jokių permainų, nes asmeniškai yra atsakinga už tai, kas yra. Tai idėjinė aktyvistė, D.Grybauskaitė Nr.2, kuri ne tik vykdys, kas nurodyta ir naudinga pseudoelitui, bet ir pati susigalvos sprendimų.

Gitanas Nausėda yra užsienio bankų ir vietos oligarchų statytinis, gerai įgudęs profesionaliai vykdyti nurodymus, toks a la V.Adamkus Nr.2. Tačiau politikoje tiesiogiai nedalyvavo, todėl nėra tiesiogiai ir asmeniškai atsakingas už priimtus politinius sprendimus, su šalį užvaldžiusia grupuote asmeniškai susijęs tik pabendravimais ir nėra aktyvus jos narys.

Tautiškai ir antisistemiškai nusiteikusių piliečių atsisakymas balsuoti ar balsavimas prieš abu kandidatus galėtų sudaryti sąlygas užtikrinti laimėjimą konservatorių partijos pinigais gausiai finansuojamai I.Šimonytei. Iš esmės toks planas dabar ir vykdomas, tikintis mobilizuotam TSLK elektoratui vieningai atžygiavus balsuoti, o pirmojo turo rezultatais nusivylusiems juos boikotuojant, prastumti savo kandidatę.

Tam metamos visos pajėgos. Ko vertas vien A.Kubiliaus tekstas Delfi, kurio pirmoji dalis skirta parodyti, jog G.Nausėda yra konservatorių plano dalis (tie, kurie prieš konservatorius – nebalsuokit!), o antroji – kad jis tapatinasi su S.Skverneliu (tie, kurie už konservatorius – nebalsuokit!). O R.Juknevičienės viešas melas feisbuke, paneigtas G.Nausėdos – suveikia senas triukas, kad ką nors apspjovus valytis tenka apspjautajam ir tai visada sukelia stebėtojui nepasitikėjimą.

Tereikia atmerkti akis ir visas pasirinkimo „sudėtingumas“ antrajame Prezidento rinkimų ture pradingsta. O Europos Parlamento rinkimuose pasirinkimas dar lengvesnis, nes čia knibždėte knibžda grupuočių, kažkodėl vadinamų „tradicinėmis partijomis“, politinių dinozaurų ir šiaip zombių, pageidaujančių garbingo poilsio ir užtikrintos senatvės.

Apie Europos Sąjungos, patiriančios vis naujas krizes, problemas diskutuojama visose šalyse, išskyrus Lietuvą, tarsi mums būtų nesvarbu, kas ištiks Europą ir mūsų valstybę. Ilgus metus D.Grybauskaitės vardan asmeninės savo karjeros ateities diegtas „solidarumas“ su bet kokiais Briuselio sprendimais ir elito grupuočių „europinių pinigų įsisavinimo“ žaidimėliai pavertė mus juoką keliančiomis marionetėmis.

Už Europos Sąjungos federalizacijos, galutinai paversiančios Lietuvą tik centralizuotos valstybės savivaldybe, planus pasisako didžioji dauguma politinio „elito“ grupuočių, susispietusių į įvairiausio plauko rinkiminius sąrašėlius. Prieš – tik R.Pakso, ilgus metus jau praleidusio Europos Parlamente ir neseniai pasikonsultavusio su V.Putinu, judėjimas, siekiantis tik pertvarkyti Europos Komisijos funkcijas. Ir V.Radžvilo komitetas, sudarytas iš inteligentijos, rezistentų, signatarų, Sąjūdžio iniciatorių, pasisakančių už naują Europos Sąjungos sutartį tarp suverenių valstybių.

Sisteminiai politikieriai ir klikasklaidos genijai rimtos diskusijos su permainų Europos Sąjungoje reikalaujančia visuomenės dalimi sėkmingai išvengė, o vienintelis jų argumentas – viskas nėra taip blogai ir nereikia pernelyg sureikšminti problemų. Panašiai kalbama apie gydytoją, kuris mato vėžio simptomus ir kalba apie pavojų, tačiau tai nei rūkalių, nei rūkalų pardavėjų tas nejaudina.

Šis sekmadienis – pasirinkimas tarp tolesnio spartaus žengimo valstybės susinaikinimo keliu ir vilties dar ką nors pakeisti ar bent pristabdyti vykstančius procesus, kol viso žemyno vyksmas nori nenori mus privers tą padaryti, tik su daug didesniais nuostoliais.