Gegužės 11 d., šeštadienį, mūsų didvyrio, lakūno Stepono Dariaus gimtinėje (Klaipėdos raj., Judrėnų seniūnija) įvyko renginys, skirtas S. Dariaus ir S. Girėno garbei milžinkapio supylimo 50-mečiui. Šventinę programą pradėjo ir jai iki galo vadovavo Lietuvos aviacijos muziejaus S. Dariaus gimtinės vadovas Mėčislovas Raštikis. Visiems pakiliai sugiedojus Tautišką giesmę, buvo papasakota apie S. Dariaus gimtinės praeitį: buvusį Rubiškės vienkiemį, S. Dariaus lankymąsi, sodybos sudeginimą, gūdžius sovietinės melioracijos laikus, pastangas gelbėti sodybvietę, o vėliau ir atstatyti visą sodybą.
1969 metų gegužės 9 d., iš tikro, įsimintina. Čia – S. Dariaus gimtinėje – susirinko žmonės iš Vilniaus ir Kauno, įvairių Žemaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos ir Aukštaitijos rajonų. Nepaisant valdžios trukdymų, rengėjų skaičiavimu būta per 700 dalyvių. Visą dieną buvo pilamas pilkapis, net ir lyjant. Pagrindiniai darbo instrumentai – kastuvai, neštuvai, kibirai, brezento atraižos. Tam tikrą galvosūkį kėlė grunto ištekliai. Į apyvartą ėjo netoliese kastas priesmėlis, žvyras, velėna, akmenys. Pilkapio centre, vertikaliai buvo įkastas per 30 cm skersmens vamzdis iš muziejaus gautų lėktuvo „Lituanica“ nuolaužų simboliniam palaidojimui. Nors lietutis, purvynėlis ir troškulys vargino pilkapio pylėjus, tačiau darbas nenutrūko visą dieną. Architektai ir statybininkai pakėlė sudegusios Stepono Dariaus gimtosios sodybos pamatus, prie kurių pritvirtino iš Vilniaus atsivežtą memorialinę lentą su užrašu „Atlanto nugalėtojo Stepono Dariaus gimtinė. 1896-1933”. Vaidilutei uždegus aukurą, iš įvairių kraštų atvykę žygeiviai ant pilkapio išpylė atsivežtas žemes, taip pat ir nuo lakūnų kapo Kaune. Į vertikalų vamzdį pilkapyje buvo nuleista dėžutė su keliomis lėktuvo „Lituanica“ nuolaužomis. Giedojo mūsų šaunioji dainininkė, tuo metu buvusi Vilniaus universiteto studentė Veronika Janulevičiūtė Povilionienė, savo eiles deklamavo poetas, buvęs tremtinys Jonas Graičiūnas, kalbėjo didvyrių amžininkas aviatorius Tomas Zauka, kiti renginio dalyviai.
Dabartinio renginio vedėjui M. Raštikiui pakvietus, šalia prieš 50 metų supilto milžinkapio išsirikiavo atvykę žygeivystės veteranai – savotiško žygdarbio dalyviai: Vilniaus universiteto žygeiviai Tadas Šidiškis, Rimantas Matulis, Kęstutis Labanauskas, Nijolė Balčiūnienė, Aleksandras Buitkus, Vladas Satkauskas, Sigitas Kučas, Danutė Katkevičiūtė, Valentinas Baltrūnas, o iš Kauno – žygeivių klubo „Ąžuolas“ atstovas Juozas Dapkevičius. Kiekvienam iš jų, gavus rengėjų simbolinę dovanėlę, teko prisistatyti ir trumpai pasidalinti vienu kitu prisiminimu. Prisiminimais apie S. Dariaus ir S. Girėno skydį per Atlantą, aviacijos raidą Lietuvoje taip pat pasidalino atvykę aviatorių, Lietuvos aviacijos muziejaus atstovai. Renginio dalyviai susidomėję apžiūrėjo labai rūpestingai parengtas ekspozicijas S. Dariaus gimtojoje sodyboje, prieš 50 metų supiltam pilkapiui skirtą talentingų vaikų piešinių parodėlę po atviru dangumi.
Pasirodo, kad milžinkapio pylimas dar nesibaigęs. Maišelį žemių nuo Gedimino kapo kalno išpylė Vilniaus universiteto dabartiniai jaunieji žygeiviai, atstovai iš įvairių Klaipėdos ir Šilalės savivaldybių vietovių. Rengėjų teigimu, šis paprotys bus tęsiamas, kaip ir paprotys įvairiom progom pasodinti ąžuoliuką. Šį kartą ąžuoliuką sodino aviatoriai ir žygeiviai, muziejaus šeimininkai ir Klaipėdos savivaldybės vadovai. Šventės metu vyko vaikų sklandymo parodomieji skrydžiai, taip pat lėktuvų ir ultralengvųjų orlaivių skrydžiai, radijo bangomis valdomų lėktuvų modelių demonstravimas ir skraidymas. Pabaigoje koncertavo šaunios liaudiškos muzikos kapelos.
Atsisveikinę su gražios šventės rengėjais S. Dariaus gimtinėje, iš Vilniaus atvykę žygeiviai nuskubėjo į netoliese esančią Stasio Girėno gimtinę Vytogaloje (Šilalės savivaldybė). Čia prieš 50 metų tų pačių žygeivių, aviatorių ir vietinės bendruomenės pastangomis buvo pastatytas paminklinis akmuo, žymintis kito Atlanto nugalėtojo – S. Girėno gimtinę.
Šiandien, praėjus pusšimčiui metų po milžinkapio S. Dariui ir S. Girėnui supylimo, vis dažniau pasigirsta vertinimų, kad tuo metu tai buvo vienas patriotiškiausių renginių, turėjęs įkvepiantį poveikį tautinės savimonės formavimui ir pasipriešinimui brukamai sovietinei ideologijai. Pribrendus sąlygoms ir susiklosčius palankioms aplinkybėms, visa tai prisidėjo prie tautos sėkmingo žygio laisvės ir nepriklausomybės keliu.
Iš tiesų, tos gegužės mėnesio kelios dienos išliko kaip žygeivių padėka mūsų tautos didvyriams. Apie Darių ir Girėną mūsų nemokė sovietinėse mokyklose, tėvai tyliai, tyliai kalbėjo. Tačiau praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje jaunų, tautiškų Vilniaus universiteto studentų ir jau baigusių širdyse stiprėjo meilė gimtinei, tautai, jos garbingai praeičiai ir didvyriams, kurie garsino Lietuvos vardą pasaulyje. Ši žygeiviška akcija sujudino tarybinę valdžią, buvo sustiprintas sistemos budrumas.
Tačiau mes keliavome ir dainavome partizanines dainas, lankėme piliakalnius ir pilkapynus, senuosius ąžuolus, šaltinius, prieškario Lietuvos šviesuolių tėviškes, etninių lietuvių salas Gudijoje, Karaliaučiaus krašte, šventėme tradicines lietuviškas šventes. Tuo pačiu metu išaugo žygeivių, ramuviečių, etnokultūrinio sąjūdžio judėjimai.
Ačiū visiems studentiškų dienų bičiuliams su kuriais po 50-ties metų sugrįžome į Dariaus ir Girėno tėviškes, kur įprasminome jaunystės dienas.
Dėl Dariaus ir Girėno pilkapio 50-mečio renginio.
Gražūs ir šviesūs prisiminimai iš 50metų atstumo.Dėkinga mus pakvietusiam Dariaus muziejaus vadovui M.Raštikiui ir šiltai priėmusiai JUDRĖNŲ bendruomenei.Taipgi nepaprastai gerai suorganizavusiai išvyką Nijolei Balčiūnienei, kaip ir tais laikais aktyviai VU Gamtos fakulteto žygeivių klubo pirmininkei, Raskilietei, Rasos švenčių organizatorei, Pėsčiųjų žygių po Pavilnių regioninį parką vadovei.
Nepaprasta, kad neužgeso kibirkštėlė jaunatviško entuzizmo tų metų idėjos autoriams Tadui Šidiškiui ir Rimantui Matuliui, Juozui Dapkevičiui ir šiandien puoselėjantiems Lietuvos didžiavyrių darbus ir atminimą.
Pagarba Lietuvos aviatoriams ir žemaičių bendruomenei, įkūrusiems jaunųjų pilotų mokyklą prie Dariaus tėviškės.
Labai smagu buvo sutikti dabar rietaviškį su žmona, kuris prisistatė, jog paauglys dalyvaves pilkapio pylime.
Ir prasminga tradicija tapusį ąžuoliuko sodinimą, kur vadovavo dendrologas , parkotyrininkas Kestutis Labanauskas, prieš 50-metį dalyvaves Dariaus sodybos išsaugojime.Tegul ir ateityje jaunieji Švėkšnos skautai ir Judrėnų mokyklos mokiniai , Vilniaus universiteto šių dienų žygeiviai ir visi puoselės Lietuvos vardą garsinančių pasaulyje žmonių žygdarbius.SĖKMĖS!
Kalbėjo didvyrių amžininkas aviatorius Tomas Zauka.
Galima klausima. Kaip galejo kalbeti senai tarp musu jau nesantis zmogus?
Matyt, neatidžiai buvo skaityta. Rašyta apie 1969 metų gegužės 9-ąją – pilkapio supylimo dieną, kai kalbėjo S.Dariaus draugas T.Zauka, eiles skaitė poetas tremtinys J.Graičiūnas ir kiti.
Pamenu Viktorą Ašmenską, kuris dalyvavo taip pat 1969 metais, kai kurie žygeiviai su juo bendravo iki jo mirties. Jis nugyveno 104 metus ir mirė 1969 m. Vėliau sužinojome apie tarpukario Lietuvos garsų aviatorių, karo aviatorių, kuris skraidė AMBO ir kitais lėktuvais, statė sklandytuvus, dalyvavo Skautų – Vyčių organizacijose.
Kaip ir dauguma prieškario patriotų kalėjo Mordovijos lageriuose. Grįžęs aktyviai įsijungė į Lietuvos aeroklubo veiklą.
Užburė jo stiprybė, jo ištikimybė ir nepaprasti darbai Lietuvai. Buvo dvasios milžinas.
Reikėtų atskirai parašyti apie Dariaus ir Girėno bendražygius. Mažai žinančių.
Labai gaila, nežinojau apie renginį. Milžinkapio dugne, šampano butelyje, raštelis, kurį kūrė a.a Rimantas Krupickas, aš ir trečiojo neprisimenu. Kas parašyta, nuorašus pasiėmėme visi trys. Surasiu.
Daug fotograpavau. Ten dalyvavo ir savaitraščio ,,Gimtasis kraštas” korespondentas Kuckailis. Man pasiūlė greit padaryti keletą nuotraukų ir pirmadienį atnešti į redakciją. Jo tekstas, mano nuotraukos. Pati geriausia, laikraščio pirmajame puslapyje ir prie teksto dar 3 – 4 . tačiau ketvirtadienį, nei nuotraukų, nei teksto laikraštyje nebuvo. Sužinojau, glavlitas (cenzūra) nepraleido.
Tą patį rytą tekstuką ir nuotrauką, buvau pateikęs ir tuometinei ,,Komjaunimo tiesai”, nes sutudentų skyraus vedėjas Jaskutėlis prašydavo, kad pateikčiau žinučių iš studentų gyvenimo. Trečiadienį turėjo būti atspausdinta. Nuotrauka su tekstuku buvo sumaketuota pirmajame laikraščio puslapyje, tačiau paskutinio tikrinimo metu, glavlitas liepė išimti. Apie neeilinį įvykį informavo tik rajoninė spauda.