Albinas Kentra: Kova už laisvę niekada nesibaigia

Kovo 29 d., Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Gobelenų salė (Vinco Krėvės auditorija), buvo perpildyta norinčiųjų pagerbti nenuilstamą laisvės kovotoją Albiną Kentrą, švenčiantį garbingą 90 metų jubiliejų.

„Kova už laisvę niekada nesibaigia,“ – tokiais Albino Kentros žodžiais, palaimindamas susirinkusiuosius, kreipėsi vyskupas Jonas Kauneckas ir įteikė jubiliatui knygą, skirtą kitam kovotojui – kunigui kankiniui Alfonsui Lipniūnui atminti, kurioje jis liudijimais net ir miręs tęsia kovą už Lietuvos laisvę. Taigi, vienu metu vyko dviejų didžių tautos vyrų minėjimai. Todėl, palaiminęs ir pasisakęs renginyje, vyskupas išskubėjo į šalia esančią Šv. Jonų bažnyčią pagerbti kunigo Alfonso Lipniūno.

Renginio vedėjos – buvusios ilgametės Danijos kultūros instituto vadovės – Audros Sabaliauskienės žodžiais, Albinas Kentra yra aukščiausio dvasinio lygio žmogus. Jis šventasis ir dėl to, kad tokį pasiaukojantį ir nuo pat Atgimimo žinojusį, ką reikia daryti žmogų ji pažįstanti tik vieną. Renginyje lietuvių liaudies dainininkė Veronika Povilionienė pasidžiaugė, kad dar besimokydama universitete buvo susitikusi su A. Kentra. Jai labai svarbu, kad jo darbų neužmirštų jaunimas. Dainininkei, padainavusiai pirmą liaudies dainą, kitai jau pritarė visa salė. Jubiliatas buvo pagerbtas apjuosiant jį tautine vardine juosta.

1965–1991 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete A. Kentra dėstė anglų kalbą. Jis įkūrė audiovizualinį centrą, kuriame įdiegė modernias technologijas, padėjusias išmokti tikros šnekamosios kalbos ir suprasti laisvojo pasaulio radijo stočių informaciją anglų kalba. Tad pirmieji jubiliatą sveikino Vilniaus universiteto vadovai – trys dekanai ir vicerektorius. Filologijos fakulteto dekanė dr. prof. Inesa Šeškauskienė pabrėžė, kad seniai nemačiusi šioje ypatingoje auditorijoje tiek daug susirinkusių studentų su mokytoju A. Kentra. Vilniaus universiteto rektoriaus habil. dr. prof. Artūro Žukausko vardu sveikinimo žodį tarė vicerektorius dr. prof. Rimantas Jankauskas: „Gerbiamas jubiliate! Vilniaus universiteto bendruomenės vardu nuoširdžiai sveikinu Jus prasmingo asmeninio 90–ies metų jubiliejaus proga. Jūsų įkvepianti ir tikrai įsimintina biografija nesutrukdė siekti akademinės karjeros – lavintis, išsaugoti meilę ir ištikimybę Tėvynei, tėvų įskiepytiems principams. Ištvėrėte visus likimo išbandymus, kurių nepagailėjo sudėtingas laikmetis – tapote kovotoju, metraštininku net kelioms kartoms…“ Sveikinime buvo pabrėžti A. Kentros nuopelnai, organizuojant ir puošiant Vilniaus universitetą žymiausių menininkų freskomis, mozaika, gobelenais. Jo filmuotas metraštis svarbus dabarčiai ir ateities kartoms.

Šilalės garbės pilietį A. Kentrą atvyko pasveikinti Šilalės miesto ir rajono delegacija: Šilalės meras Jonas Gudauskas, Šilalės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vera Macienė, tarybos narė Loreta Kalnikaitė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filialo valdybos pirmininkė Teresė Ūksienė, pirmininkės pavaduotojas Antanas Rašinskas. Sveikino Šilalės kraštiečių draugijos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys, Šilalės kraštiečių draugijos Vilniuje ir Vilniaus žemaičių kultūros draugijos atstovai. Žemaičių kultūros prezidiumo narys Edmundas Žalpys įteikė retą mažo tiražo (99 vnt.) „Aukso žvaigždę“, pažymėtą nr. 90.

„Begalinė garbė pasveikinti vieną iš Lietuvos laisvės kovų didvyrių ir simbolių,“ –  „Vilniaus forumo“ vardu sveikino prof. Vytautas Radžvilas. Studijuodamas Vilniaus universitete jis matė A. Kentrą, kaip be galo savitą, neeilinį, laisve švytintį žmogų. Ir ta laisvė – tai pareiga Dievui ir Tėvynei, savo Tautai ir Valstybei. Profesorius priminė ir gėdingą mūsų valstybei faktą.  Laisvos Lietuvos valstybės tarnybos 2012 metais nusavino Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos nuo 1992 m. iki 2005 m. iš griuvėsių baigiamą statyti laisvės kovų muziejų. Jį perdavė Valstybės Turto bankui, neleisdami pagerbti 1919 m. iš šio pastato išėjusius 100 savanorių ginti savo Tėvynės.  Prof. V. Radžvilo iniciatyva renginio dalyviai raštu kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ir Ministrą Pirmininką dėl Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos teisių į nekilnojamąjį turtą atstatymo.

Į jubiliato A. Kentros minėjimą vienai dienai atvyko ir Johannesas Bachas Rasmusenas (Johannes Bach Rasmussen) iš Kopenhagos (Danija), kuris yra „The Baltic initiative and network“ (Baltijos iniciatyva ir tinklas)  organizacijos steigėjas ir vadovas. Organizacija apima šalis aplink Baltijos jūrą. Joje Lietuvai atstovauja prof. Vytautas Landsbergis, dr. Arvydas Anušauskas, Albinas Kentra ir Audra Sabaliauskienė. Vienas iš projektų yra „Šaltojo karo objektai“. Ši organizacija iškelia viešumon istoriją apie šaltojo karo laikotarpį, jai priklauso 140 muziejų. Organizacijos veikloje dalyvauja nevyriausybinių organizacijų tinklas. Svečias džiaugėsi jubiliato gimtadieniu. Jis neįsivaizduoja geresnio ambasadoriaus Lietuvai kaip A. Kentra. Jam žinoma, kad ir kiti su A. Kentra bendravę  organizacijos nariai yra tos pačios nuomonės. Rasmusenas pabrėžė, kad Kentra buvo ir tebėra vienas iš pagrindinių organizacijos asmenų, pateikiančių informaciją apie Lietuvos krašto istoriją, susijusią su asmenine gyvenimo patirtimi ir atspindinčia svarbiausius įvykius komunistinėje Rytų Europoje, įskaitant partizanines kovas Lietuvoje, Albino suėmimą ir įkalinimą Gulago lageryje, disidentinę kovą, demonstracijas dėl laisvės Vilniuje, kuriose Albinas dalyvavo su efektyviu ginklu – vaizdo kamera „Panasonic“.

Svečias pabrėžė, kad didelė gėda Vakarų šalims, kuriose labai nedaug žmonių žinojo, kas vyko Baltijos šalyse, Lenkijoje šaltojo karo ar Rusijos okupacijos metu. Nors Danija buvo kaimyninė valstybė, apie partizaninį judėjimą joje nebuvo žinoma. Beveik visi danų politikai, inteligentai, mokytojai, universitetų dėstytojai, žurnalistai labai romantiškai ir palankiai žiūrėjo į Sovietų Sąjungą. Paprastiems žmonėms didžiulę įtaką darė sovietų gryno melo propaganda.   Praeities Danijos, taip pat  kitų Vakarų šalių buvusią klaidinančią gėdingą informacijos sklaidą būtina pašalinti, nors ir šiandien ji tebesklinda iš Rytų. Kreidamasis į jubiliatą, svečias pabrėžė, kad jis svarbiausias asmuo ne tik Rasmuseno įkurtoje organizacijoje, bet ir šimtams kitų žmonių, gyvenančių aplink Baltijos jūrą. Pastaraisiais metais A. Kentra bendravo su 600 žmonių iš akademinių kelionių agentūrų, kuriems suteikė žinių apie okupacinius laikus Lietuvoje, apie lietuvių tautos kelią į laisvę. Informacija buvo paremta ne tik pasakojimais, bet ir vaizdo medžiaga. Todėl užsieniečiai susidarė labai teigiamą požiūrį į šiandieninę Lietuvą. Baigdamas kalbą J. Rasmusenas perdavė linkėjimus nuo Danijos ir Suomijos draugijos narių, kurie A. Kentros niekada nepamirš.

Prof. Vytautas Landsbergis palinkėjo Vilniaus universitetui išauginti rašytoją, kuris parašytų  knygą apie nepaprastą žmogų, koks yra A. Kentra. Ir iš karto prabilo apie Lietuvos laisvės kovų (LLK) – Miško brolių draugiją, kuri turi dvasinį vadą ir nemirtingą kovotoją už teisybę, pagarbą ir tikrąsias vertybes – A. Kentrą. Ir šis dvasinis vadas beveik vienas kovoja dėl LLK – Miško brolių draugijos pastato, kurį savo kalboje minėjo prof. V. Radžvilas. Prof. V. Landsbergis tvirtina, jei ši Miško brolių tvirtovė bus sugriauta, ar paversta kokiu nors kazino, bus išniekinta visa Lietuva. Jis įvardija, kad „Miško broliai – tai laisvė, tai žmonės, kurie padėjo galvas už mūsų laisvę. Ar mes galėtume leisti, kad ta tvirtovė būtų išniekinta dėl to, kad mus valdo begalinis godulys, kurio apimti mes neišvysime virš mūsų galvų skriejančio Vyčio. Ir čia yra egzaminas mūsų atkurtai valstybei. Mes turime įsipareigoti ir ginti LLK – Miško brolių pastatą, nesitaikstydami su bukapročių priimtais sprendimais jį atimti.“

Šilališkė Loreta Kalnikaitė, kurios šeima buvo miško brolių rėmėjai ir rūpinosi A. Kentros motina, kreipdamasi į susirinkusius pasakė, kad, visada sveikindami jubiliatą, prisimename jo šeimą. A. Kentra gimė Šilalės rajono Gūbrių kaime. Jo šeima buvo patriotai, siekiantys, kad Lietuva būtų graži ir laisva. Šeimoje augo šeši vaikai. Motina Ona Kentrienė turėjo Amerikos pilietybę, buvo nepaprasta moteris, apie kurią verta rašyti knygas. Prieškarinėje Lietuvoje visos patriotinės organizacijos buvo ir jos organizacijos. Tėvas Juozapas Kentra mirė 1940 metais, nesusitaikęs su Lietuvą užgriuvusiomis okupantų ordomis. 1944 metais, kai daugelis aplinkinių kaimynų, prieš ateinant okupantui, pasitraukė iš Lietuvos, O. Kentrienė pasakė, kad šeima liks Lietuvoje ir kovos už jos laisvę. Motina šešis vaikus surinko į būrį ir paaiškino, kad reikia organizuotis ir priešintis. Po gyvenamuoju namu buvo iškastas bunkeris, kurio okupantai niekada nesurado. Nuo 1945 m. šeima davė priesaiką – visi tapo Lietuvos partizanais: Jonas Kentra–Rūtenis, Juozas Kentra–Tauras, Leonas Kentra–Sakalas, Albinas Kentra–Aušra, Ona Kenraitė–Rasa, Elena Kentraitė–Snaigė – Aidas  ir Ona Kentrienė–Motinėlė. Šeima nepasiliko sau nieko, viską paaukojo Lietuvos laisvei. Juozas–Tauras ir Leonas–Sakalas žuvo Lentinės kaime, Jonas–Rūtenis kovojo dar kelerius metus. Trys likusieji buvo įkalinti lageriuose. Nuo 1945 metų motiną O. Kentrienę 15 metų (iki mirties – 1961 m.) slapstė aplinkinių kaimų gyventojai.

Kentra džiaugėsi, kad į renginį atvyko V. Krėvės auditorijos gobelenų autorė dailininkė Ramutė Jasudytė. Jos kūrinyje matyti Tėvynės ginti išjojantys broleliai, į kovą šaukianti gulbelė ir išlydinčios keturios seselės.

Kentrą sveikino literatūros ir meno žmonės (tarp jų rašytojai – Kazys Saja, Eugenijus Ignatavičius ir kt.), nevyriausybinių organizacijų atstovai –  Vilniaus Sąjūdžio delegacija – pirmininkas Leonas Kerosierius, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti šalies gynybinius pajėgumus (apie 26 organizacijos) delegacija – koordinacinės tarybos pirmininkė Angelė Jakavonytė, giminės, vilniečiai. Po politinių kalinių ir tremtinių sąjungos sveikinimų jų atstovė Irena Tumavičiūtė susirinkusiems priminė, jog Vilniaus universiteto 400-ųjų metinių proga (1979 m.) Universiteto knygyno „Littera“ skliautuose dailininkas Antanas Kmieliauskas nutapė freskas, kuriose poetiškai įamžintos scenos, kaip gyventa Vilniuje Universiteto įsteigimo metais.

Buvę ešelonų vaikai didžiuojasi, kad viename skliaute šalia Antano Kmieliausko bruožų dailininko įamžintas aukso spalvos banguojančia šukuosena menininkas jauno Albino Kentros bruožais. Padidintą ir įrėmintą šios scenos nuotrauką tremtiniai įteikė jubiliatui, o kitą tokią pat – šilališkiams. Vilnietis Valentinas Bartašiūnas priminė Sąjūdžio ir Sausio įvykius, kuriuos nufilmavęs A. Kentra stengdavosi nedelsdamas perduoti užsienio televizijoms ir žurnalistams. Į A. Kentros filmuotą medžiagą reagavo užsienio spauda ir Vyriausybės. Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Tečer (Margaret Thatcher) įpareigojo savo tarnybas su ypatingu atsakingumu susipažinti su A. Kentros įteikta medžiaga. Premjerė naudojo ją susitikimuose su Sovietų Sąjungos prezidentu Michailu Gorbačiovu.

Pasibaigus sveikinimo bangai, A. Kentros giminės iš Šilalės Filologijos fakulteto Humanitarų vestibiulyje suruošė vaišes, tad susirinkę žmonės dar ilgokai bendravo, vaišinosi ir dainavo lietuviškas dainas.