M. Kundrotas. Vytauto Radžvilo komitetas už vertybes kovoja melu ir skaldančia propaganda?

Šių metų gegužės 6 d. Feisbuke pasirodė V. Radžvilo komiteto agitacinė medžiaga, kurioje teigiama, jog Lietuvos centro partija pritaria Europos Sąjungos federalizavimui, jos valstybių-narių valstybingumo naikinimui, Europos tautų niveliacijai, masinės migracijos skatinimui, prigimtinės šeimos griovimui ir homoseksualistų „šeimų“ legalizavimui. Ši medžiaga skelbiama ir oficialiame komiteto laikraštyje. Simboliška, jog vedamasis straipsnis jame vadinasi „Europos Sąjungą ir Lietuvą išgelbės tik Tiesa“ (didžiosios raidės – iš originalo).

Nesinorėtų tikėti, jog visi šio komiteto steigėjai ar jo rinkimų sąrašo dalyviai pritaria tokioms politinės kovos priemonėms, galimai čia reiktų įžvelgti rinkimų štabo vadovo įtaką. Centro partijos pozicijos aiškiai išdėstytos jos programoje. Svarbiausiais tikslais čia įvardyti Lietuvos suverenumo išsaugojimas ir stiprinimas, demokratinis valdymasis, nacijos tapatumas ir tęstinumas. Užsienio reikalų skiltyje kalbama apie globalistinių Europos Sąjungos iššūkių amortizavimą ir nacionalinę migracijos kontrolę. Taigi – viskas priešinga V. Radžvilo komiteto teiginiams apie europinių migrantų kvotų priėmimą, federalizacijos ar migracijos skatinimą.

Pažymėtina, kad šio programinio teksto autorius – Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas, į kurio paveldą pretenduoja V. Radžvilo komanda. Iškraipant ir net atvirkščiai pateikiant Centro partijos programines nuostatas pirmiausiai šmeižiamas pats R. Ozolas. Žinoma, šis tekstas rašytas tada, kai dalis dabartinių iššūkių dar buvo migloti, tad kai kuriais klausimais aiškios pozicijos galima pasigesti, įskaitant genderizmo ir homoseksualizmo plėtros klausimus. Bet ką reikia rūkyti, kad iš pareikštos pozicijos trūkumo išvestum priešingą poziciją?

Kai trūksta pozicijos programoje, jos reikia ieškoti oficialiuose organizacijos pareiškimuose arba organizaciją reprezentuojančio vadovo pasisakymuose. Čia į pagalbą ateina svetainė „Mano balsas“, kurioje Centro partijos pirmininkas Naglis Puteikis aiškiai pasisako prieš homoseksualizmo plėtrą ir homoseksualių junginių prilyginimą šeimoms. Čia pat darsyk užtvirtinamos pozicijos prieš centralizuotas europines migrantų kvotas ir pačią centralizaciją.

Jei prieš pagrindinę rinkimų varžovę – Centro partiją – griebiamasi melo ir šmeižto, tai kitų tautinių organizacijų, grupių ir atskirų tautiškų politikų atžvilgiais pateikiama tendencinga, vienašališka, fragmentuota ir iš konteksto išimta informacija, siekiant sudaryti kuo tamsesnį savo varžovų įvaizdį. Pavyzdžiui iš ilgametės Tautininkų sąjungos ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos veiklos ištraukiami tokie epizodai, kaip priešų vėliavų trypimas ir nuotraukų deginimas. Tautiniai konservatoriai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas kaltinami tautiškųjų rinkėjų mulkinimu dėl kartkartinių kompromisų su partine vadovybe.

Užmirštama, kiek darbų tautine linkme nuveikė du įvardyti konservatorių deputatai. Tvirta pozicija prieš europines sankcijas migrantų kvotų atsisakančioms valstybėms, prieš Jungtinių Tautų Migracijos paktą, prieš lietuvių šeimų vaikų diskriminavimą Pietryčių Lietuvos mokyklose, valstybinės kalbos apsauga piliečių dokumentuose, principinga kova su sovietų okupacijos stabų liekanomis ir daugybė kitų atvejų aiškiai rodo, kuo gyvena šie Seimo nariai. Bet juos iš karto, be jokių apeliacijų, užsimota nuteisti ir pasmerkti dėl vienos ar kitos nuolaidos, vieno ar kito nutylėjimo kokiu nors klausimu. Krikščioniška ar fariziejiška?

Tautininkų sąjungos atstovai Gintaras Songaila ir Kazimieras Uoka Seime ilgus metus gynė prigimtinę šeimą, valstybinę kalbą, socialinį teisingumą, o po to būtent tautininkai sudarė Žemės referendumo grupės branduolį, kur kovota tiek už Lietuvos teritorijos išsaugojimą jos piliečiams, tiek už pilietinės valdžios, tiesioginės demokratijos plėtrą. Julius Panka buvo tapęs antruoju referendumo veidu po Pranciškaus Šliužo, o kai kada būdavo ir pirmuoju. Neteko ten regėti žymesnio V. Radžvilo ar jo komandos vaidmens.

Tautinis jaunimas daugelį metų rengė stovyklas „Mūsų šaknys – baltai“, vykdė socialinius projektus, organizavo Kovo 11-osios ir Vasario 16-osios eisenas, telkė Tautą ir nešė tautinę vėliavą dar gerokai prieš įsikuriant V. Radžvilo organizacijoms. Ir visiems jiems už tai – tokia padėka? Dėl ko? Dėl politinės įtakos? Dėl rinkimų? Bandymai uzurpuoti tautinius renginius, siunčiant kuo toliau jų pradininkus, bandymai apjuodinti savo pirmtakus ir kolegas, pagaliau – bandymai monopolizuoti patį tautiškumą. Mes – vieninteliai geri, visi kiti – kvailiai arba niekšai. Ypač tie, kurie dalyvauja rinkimuose. Kol į jų trasą išjudėjome mes: mums – galima.

Pats faktas, jog daugelį metų smerkus rinkiminę politiką žengta į rinkimus jau dvelkė veidmainyste. Kentėjome. Kai buvome juodinami tendencingai atrinktais faktais – kentėjome. Bet kai griebtasi atviro melo, sakome: užteks. To – jau per daug. Rimtai svarstysime teisines priemones. O kol kas raginame Lietuvos piliečius susimąstyti, kokias vertybes gins žmonės, dėl rinkimų klastojantys aukščiausią vertybę – savo pačių deklaruojamą Tiesą.

Autorius yra Lietuvos Centro Partijos narys