K. Masiulis. Aplinkos ministras dalins pinigus, kaip oranžinius dviračius

Naujasis aplinkos ministras Kęstutis Mažeika dar nespėjo apšilti kojų naujojoje darbo vietoje, bet jau kuria fantazijas kaip iššvaistyti 30 mln. eurų iš aplinkosaugos programų. Iššvaistyti? O kaip kitaip galima pavadinti užmojį dalinti po 1 tūkst. eurų senų automobilių savininkams?

Reikia pinigų? Pinigų yra!

Vos tik pradedi ministrauti, žiū, į biudžetą, ogi guli visi 30 mln. eurų. Puiki dienelė nusimato! Taip turbūt pamanė naujasis ministras vos pradėjęs darbą.

Pats K. Mažeika yra viešai sakęs, kad ministerijoje situacija yra labai bloga – viceministrų nėra, kanclerio nėra, dauguma departamentų vadovų atleisti. Pagrindinis urėdijų reformos architektas (o tai buvo vienintelis rimtas Aplinkos ministerijos darbas per 2 metus) irgi atleistas. Net Lietuvos aplinkosaugos simbolis Selemonas Paltanavičius ir tas atleistas.

Žmogus, kurio kompetencija niekas neabejoja, daug metų atidavęs, kaip valstybės tarnautojas, Lietuvos Respublikai, likus porai metų iki pensijos staiga tapo nereikalingas. Negi Lietuvos Respublikai nebereikia S. Paltanavičiaus žinių ir kompetencijų?

Maža to, kad ministerijoje prastas personalo mikroklimatas, tai ir darbai nevyksta. Trys mėnesiai be vadovo, tai tik ledkalnio viršūnė. Lietuvai iš Briuselio viena po kitos skrieja pastabos apie problemas su kanalizacija, apie prastą atliekų tvarkymą, nepakankamą oro taršos mažinimą ir daug kitų. Ir štai čia naujasis ministras neįsigilinęs į situaciją, uoliai bando statyti kažkokias oro pilis ir ištransliuoja utopišką idėją apie 1 tūkst. eurų prizą senų automobilių savininkams. Štai ministerija dirba, Briuseliui bus galima pranešti, kad imamasi priemonių, o pinigai atsidurs… kaip ir oranžinių dviračių istorijoje… „gudručių“ kišenėse.

Oro tarša niekam nerūpi

Ministerija jokių paskaičiavimų ir jokių tvarkos aprašų neturi, tai netiesiogiai pripažįsta ir ministras K. Mažeika. Nes jeigu bent kiek paskaičiuotų, pamatytų, kad dalinant po 1 tūkst. pinigai greit baigsis ir jokio pastebimo efekto niekaip nepavyks pasiekti. Lietuvoje yra beveik 1,5 mln. automobilių, du trečdaliai dyzeliniai, vidutinis amžius 14 metų. Kad ir į kokią grupę automobilių grupę taikytų ministras, kad ir kaip stengtųsi, 30 mln. išdalinus po 1 tūkst., tai išeina vos 30 tūkst. automobilių arba 2 proc. O vien per 2018 metus Lietuvoje įregistruota 187 tūkst. naudotų transporto priemonių. Per 2019 m. pirmą ketvirtį beveik 50 tūkst. Tai tokie planai panašūs į Don Kichoto kovą su vėjo malūnais švaistant mokesčių mokėtojų išteklius.

O kas bus, išdalinus tuos pinigus? Per kelis mėnesius automobilių perpardavėjai vėl į Lietuvą priveš dar daugiau senų automobilių jei tik bus poreikis. O kas gaus tą 1 tūkst. – savininkai, pardavėjai, įmonės ar perpardavėjai? Kas kontroliuos kaip išleidžiami pinigai? Kas tikrins, kad žmogus atidavęs seną automobilį utilizavimui, rytoj nenusipirks dar senesnio? Kaip nepasiturintis žmogus, gavęs 1 tūkst. eurų išmoką sugebės nupirkti naujesnį automobilį, kurio jis anksčiau neįpirko, nes neišgalėjo? Visi šie ir daug kitų klausimai sufleruoja vienintelį atsakymą, kad yra noras tik išdalinti pinigus, o oro taršos mažinimas niekam iš tikrųjų nerūpi.

Žiedinės ekonomikos specialistai sako, kad naujų automobilių protegavimas rūpi tik gamintojams, kurie suinteresuoti, kad pirkėjai kas kelerius metus vis pirktų ir pirktų po naują transporto priemonę. Bet kam pirkti naują, jeigu senas automobilis dar neblogai dirba? O kur dar tarša, norint pagaminti automobilį ir vėliau jį utilizuoti? Ministras sako, kad reikia siekti aukštesnių ekologinių Euro 5 ar Euro 6 automobilių standartų, bet specialistai sako, kad po kurio laiko, kai detalės nusidėvi, tie patys automobiliai jau jokių standartų neatitinka, o teršia kaip ir senesnio modelio. Tai kokių pinigų dalinimo rezultatų norima pasiekti?

Ministras verčiau pasitartų su ekspertais, specialistais, pasitelktų mokslininkus ir gal rastų geresnių sprendimų kaip iš tikrųjų sumažinti oro taršą. Prioritetas galėtų būti oro taršos mažinimas iš šildymo. Atsisakyti deginti mazutą, anglį, malkas ir pereiti prie dujų arba dar geriau prie atsinaujinančių ir ekologiškų būdų. O automobilių problemą, pirmiausia, reiktų pradėti nagrinėti išsiaiškinus kiek ir kokių iš tų 1,5 mln. automobilių realiai eksploatuojama Lietuvoje?