Č. Iškauskas. Rusijos piliečio pasai Donbaso separatistams primena Lenko kortą Lietuvoje

Balandžio 25 d., ketvirtadienį vakare Jungtinių Tautų Saugumo Taryba svarstys naują V. Putino įsaką suteikti Rusijos pilietybę Donbaso separatistams.

Nors Volodimyrą Putinas ir pasveikino V. Zelenskį su išrinkimu Ukrainos prezidentu, bet savo bendravardžiui pasiuntė pirmą išmėginimą: Rusijos

prezidentas pasirašė įsaką, kuriuo asmenys, gyvenantys separatinėse Donecko ir Luhansko liaudies respublikose, turi teisę supaprastinta tvarka gauti Rusijos pilietybę. Tereikia paduoti prašymą teritorinėms Rusijos Federacijos vidaus reikalų tarnyboms, ir per tris mėnesius nuo dokumentų pateikimo tu jau esi Rusijos pilietis.

Dūmos Federacijų Tarybos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas pareiškė, kad tai „humanitarinio, o ne politinio pobūdžio“ įsakas, bet iškart perspėjo, kad Ukrainos reakcija bus „isteriška“, kaip ir jos globėjų Vakaruose, mėginsiančių įžvelgti „DLR ir LLR gyventojų „asimiliaciją“ ir pasikėsinimą į Ukrainos suverenitetą.

Taip ir atsitiko. Ukrainos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kad taip tęsiama Rusijos agresija Ukrainos atžvilgiu ir kišamasi į jos vidaus reikalus, mat, Kijevas Donbaso regioną tebelaiko savo šalies dalimi. Šiuo įsaku Maskva pakerta Minsko susitarimus ir mėgina pritraukti separatines respublikas arčiau Rusijos, kol galų gale šią Ukrainos teritoriją visai integruoti į imperijos sudėtį.

Iš pradžių sumanyta išdalinti pasus tik išeiviams iš Donbaso, kurių Rusijoje yra apie 77 tūkstančiai. Jie turi pabėgėlio statusą. Tačiau V. Putino stalčiuje nuo praėjusio gruodžio gulėjo įsako projektas dėl pilietybės suteikimo visiems norintiems separatiniuose regionuose.

Šį V. Putino žingsnį politologai vertina nevienareikšmiai. Vieni giria jį, kad tai sutelks rusų pasaulį, suvienys išsibarsčiusius tėvynainius, kiti teigia, kad įsakas tik paskatins 5 metus tebesitęsiantį karą ir „Zelenskį pavers Porošenka“. Jeigu Maskva puoselėjo viltį, kad naujas Ukrainos prezidentas paduos ranką V. Putinui, tai dabar jis bus priverstas nusisukti nuo Kremliaus. Kitaip sakant, sprendimas priimtas ne laiku, kai atsirado galimybė taikiai išspręsti tiek Krymo, tiek Donbaso teritorijų krizę. Kita vertus, buvo atsiradusi dingstis sušvelninti Vakarų sankcijas Rusijai. Dabar gi kompromituojamas jos platinamas teiginys, esą karas Ukrainoje yra jos vidaus reikalas.

Kijevas kreipėsi į JTO Saugumo Tarybos vadovą, prašydamas sušaukti ST neeilinį posėdį šiuo klausimu. Jis numatytas ketvirtadienį 20 val. Lietuvos laiku. Šiuo metu Saugumo Tarybai pirmininkauja Vokietija. Beje, minėtą V. Putino demaršą įvertino ir pats V. Zelenskis. Jo štabas išplatino pareiškimą, kad „šiais veiksmais Rusija visai tarptautinei visuomenei patvirtino savo kaip valstybės – agresorės vaidmenį, kuriuo ketinama tęsti karą Ukrainoje“.

Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius išvyksta į Kijevą, kur susitiks ir su dabartiniu Ukrainos prezidentu P. Porošenka, ir su išrinktuoju jos vadovu V. Zelenskiu. Tikimasi, kad susitikimuose bus aptartas ir naujas Rusijos demaršas prieš Ukrainą.

Kartu reiktų priminti, kad beveik prieš 12 metų, 2007 m. rugsėjo 7 d., Lenkijos Seimas patvirtino vadinamąją Lenko kortą – dokumentą, įteisinantį lenko kilmę ir suteikiantis lengvatų lenkams, gyvenantims ne Lenkijoje, o 15-oje kitų šalių. 2008 m. pirmoji Lenko korta buvo įteikta lenkų kilmės dvasininkui, tuo metu seniausiam Lietuvos lenkui, Vilnijos lenkakalbių gyventojų patriarchui – Juzefui Obremskiui.

Vilnius šį žingsnį vertino negatyviai, kaip mėginimą išskirti Lietuvoje gyvenančių lenkų diasporą, daryti spaudimą Lietuvos valdžiai, silpninti Lietuvos lenkų lojalumą Lietuvai ir naudoti Lenko kortą kaip pasiteisinimą kišimuisi į Lietuvos vidaus politiką.

Šį įspūdį sustiprino Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) politikai, kurie panašiai interpretavo Lenko kortos reikšmę ir demonstratyviai naudojo ją savo politiniams tikslams. Kadangi 2008 m., kada pradėta dalyti Lenko kortas, dar įvyko Gruzijos-Rusijos karas, kuriam pretekstą suteikė Rusijos noras ginti abchazų ir pietų osetinų separatistus, kuriems prieš tai buvo išdalinti rusiški pasai, ne vienam žmogui iškilo Lenkijos ekspansijos šmėkla ir baimė, užsilikusi nuo 20-ųjų praėjusio amžiaus metų iki šių dienų.

Naujas Maskvos žingsnis Ukrainos atžvilgiu tik pakerta ir šiaip silpnutes taikos viltis regione.