Rengiant laidas apie senąsias baltų šventes, iškyla begalė klausimų ir dėl jų pavadinimų, ir dėl turinio, kuris slypi po pavadinimais, ir jų pasklidimo po Lietuvą vietų bei laiko, nes kalendorių buvo ir yra įvairių, pvz., Mėnulio, Saulės, Žemdirbių ir kitų. Naujausiose laidose papasakosime apie Jurginių šventę, turinčią net keletą pavadinimų, ir „Žemdirbių kalendorių“ bei pakviesime į Jorės šventę – parodysime, kaip ji buvo švenčiama ant Pyplių piliakalnio praėjusiais metais.
Jurginės seniau buvo vadinamos kitaip – Pergrubrinėmis, Perkūninėmis. „Pergrubri, tu išvarai įkyrėjusią žiemą, o visokį želmenį, gėles ir žolę visoje žemėje ugdyti teikiesi; mes dabar maldaujame tave, idant mūsų javus, pasėtus ir kuriuos dabar sėsime, gausingai ugdyti teiktumeis, kad grūdingi būtų, o piktžolę kiekvieną tu pats malonėk sunaikinti.“ – taip Motiejus Strijkovskis XVI a. aprašo Pergrubriui skirtą šventę, kuri buvo švenčiama pradedant žemės ūkio darbus, ir pamini, kad „to meto tiek Sembos, tiek Įsručio, Ragainės ar Kuršo gyventojai turi savo šventę, kurią vadina Pergrubrinėmis.“ Beveik tuo metu ir Jonas Lasickis knygelėje „Apie žemaičių dievus“ pastebi, kad „Jurgio dieną jie aukoja Pergrubijui, kuris yra laikomas gėlių, augalų ir visokių žolių dievu.“ Šias įdomias citatas galima rasti buvusios ilgametės Lietuvos nacionalinio kultūros centro Papročių ir apeigų skyriaus vadovės Nijolės Marcinkevičienės parengtos knygos„Velykų rytą lelija pražydo“ skyriuje„Jurginių papročiai ir tautosaka“.
Dar Jurginės vadinamos Jore, Ganiklio diena, Arkliaganių diena, žemdirbių Naujaisiais metais. Kodėl šventė taip įvairiai vadinama, kokie papročiai ir apeigos su ja siejami, kodėl ji beveik nunyko, sužinosime iš pačios Nijolės Marcinkevičienės, o paleoastronomijos ir etnokosmologijos mokslų pradininkas Lietuvoje prof. dr. Libertas Klimka primins apie visais laikais aktualų „Žemdirbių kalendorių“. Laida bus rodoma šį sekmadienį, balandžio 14 d. 9 val., kartojama 17 d. 11.30 val. ir 18 d. 16.30 val. per Balticum TV.
Kita laida skiriama Jorei – romuvių pirmosios pavasario žalumos šventei, kuri švenčiama balandžio pabaigoje. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, pavasario šventė buvo susieta su Jurginėmis. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, siunčia lietų, nes tuo metu paprastai nugriaudėja pirmoji perkūnija. Taip dievas Perkūnas (jis vėliau sutapatintas su Šv. Jurgiu) išreiškia savo galią, kuri, kaip tikima, po žiemos sąstingio pažadina ir apvaisina žemę.
Kasmet paskutinį balandžio savaitgalį didžiausia Jorės šventė vyksta Kulionių kaime įsikūrusioje Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje ir Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje – ten įžiebiama šventa ugnis, aukojama baltų dievams, ragaujama apeiginė duona, vėliau apeiginė eisena žygiuoja į Kulionių piliakalnį, kur atliekama įšventimo į romuvius apeiga. Susirinkusieji vieni kitiems linki „gyvo žalio“ – dvasios atgimimo, pabudimo, nušvitimo, kurį simbolizuoja išsprogusi augalo šakelė. Šiemet Kulionyse balandžio 27-28 dienomis bus švenčiama jau XXIII Jorės šventė.
Jorę romuviai švenčia visoje Lietuvoje. Balandžio 21 d. 9 val. pakviesime į praėjusiais metais vykusią Jorės šventę ant daugiau kaip trijų tūkstančių metų istoriją menančio, nuostabaus grožio Pyplių piliakalnio, stūksančio kairiajame Nemuno krante netoli Kačerginės, Kauno rajone. Dėkojame Virginijui Kašinskui (TautosakosVartai.lt), kuris nufilmavo ir pasidalino šios šventės akimirkomis. Laida bus kartojama tris kartus: 24 d. 11.30 val., 25 d. 16.30 val. ir 27 d. 14.30 val. per Balticum TV.
„Baltų šventadienius“ parengė režisierė Nijolė Jačėnienė, filmavo ir montavo Jonas Tumasonis, tekstus skaitė Sigutis Jačėnas. Dėkojame už pagalbą Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui, Danieliui Jakubavičiui (Danielius.net), Viačeslavui Bazykui (#loveklaipeda), operatoriui Sauliui Gudui, Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, informaciniams partneriams dienraščiui „Vakarų ekspresas“ ir interneto portalui Alkas.lt. Laidas iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, rengia VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“.
Gyvo žalio
Na, va – gyveni ir mokaisi.
Tik dabar sužinojau, iš kur kilo mūsų mokyklinių pavasarių paprotys susitikus vietoj „Labas” sakyti „Gyvo žalio”. Ir neduok Dieve, jei neturėsi. Tai buvo lyg slaptažodis savus atpažinti… Nepasirūpinsi iš anksto, prieš iš namų išeidamas, neturėsi ką parodyti, su tavimi nė nekalbės. Eis gatve toliau. Mokytojų ar tėvelių paklausti kažkodėl nešovė į galvą, o moksleiviai nežinojo.
Gal paaiškinimas irgi buvo tai, ką pokariu tėveliai bei mokytojai nutylėdavo, vaikams neaiškindavo, tik pamokydavo taip daryti – tegu ir mechaniškai, bet galvose tai išlikdavo!
GYVO ŽALIO!