1919 m. balandžio 6 d. Pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje išrinktasis Prezidentas prisiekė Tautai.
Išrinktojo Prezidento Antano Smetonos 1919 m. balandžio 6 d. priesaikos žodžiai:
Aš, Antanas Smetona, Lietuvos valstybės Prezidentas, Tautosatstovybės valia pastatytas šitos aukštos pareigos eiti, Didžiu irVisagaliu Dievu prisiekiu ir pasižadu Lietuvos piliečiams, jųAtstovybės, Valstybės Tarybos akivaizdoje, kad aš mano pilietiškagarbe ir kilniausiais mano sielos jausmais būsiu ištikimas LietuvosValstybei ir jos Konstitucijai ir sąžiningai eisiu aukštas manopareigas. Taip man Dieve padėk. Amen.
1919 m. balandžio 19 d. pirmąjį Lietuvos prezidentą pasveikino Vydūnas atsiuntęs jam šį laišką:
Vydūno laiškas pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai
Tilžėje 19 Balandžio 1919 mt.
Išrinktasis vaiškus Lietuvos Vyre, meldžiu priimti iš manęs širdingiausius pasveikinimus savo pašaukimui. Tegul duos Aukštoji Apvaizda Sveikui reikalingiausias galias vaisingam darbui.
Atsimenu labai gyvai neseniai praėjusių tamsiausių Lietuvos laikų. Tuomet Sveikas kuo nebuvo visai vienas, kurs nemetė vilties dėl Lietuvos ateities, dėl jos būvio. Ir kaip man rodėsi, Sveikas visumet manė daryti darbą su pilnu atsidėjimu, visai neatsižvelgdamas į tai, ar jis atneš gyraus ir naudos sau pačiam ar pasiliks be jų.
Tuo apsireiškia visuomet didvyrio siela. Taip didvyriai vykina savo tikslus.
Mūsų laiku tai už visa yra reikalinga. Lietuva dabar šaukte šaukia kiekvieno tėvynės vaiko pilno pasišventimo jos labui ir kad kiekvienas mestų visus siaurus asmeniškus pageidimus.
Sveiko išrinkimas žymiai tvirtina Lietuvos gyvatą. Lai nemėgintų nei vienas Lietuvis tokios griauti, matydamas mokąs geriau vesti Lietuvos reikalus. Pastovumas yra dabar gyvatos valdymui tikrai reikalingesnis negu kai kurie to valdymo pataisymai. Šiuo laiku yra pirm viso būtina visiems pilnoj vienybėj žengti prie vieno tikslo: prie Lietuvos išvadavimo, prie žmoniško mūsų tautos gyvenimo.
Eisime visi tais takais, kuriuos Likimas yra Lietuvių tautai nutiesęs. Jie veda regimai aukštyn žmonijos švieson.
Su širdingiausia pagarba
[Iš: Lietuva. 1919 birželio 3.]
(Pateikė Vacys Bagdonavičius)
LCVA surengė teminę parodą „Lietuvos Respublikos Prezidento institucijai – 100 metų“
Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), minėdamas Lietuvos Respublikos Prezidento pareigybės įkūrimo 100 metų sukaktį, parengė teminę parodą „Lietuvos Respublikos Prezidento institucijai – 100 metų“. Parodoje siūloma iš arčiau susipažinti su tarpukario Lietuvos Prezidento institucijos įsteigimu ir raida, kuri formavo pagrindą ir tradicijas šiandienei Lietuvos parlamentinei-prezidentinei valdymo sistemai.
Tarpukario Lietuvoje Pirmojo valstybės asmens galios smarkiai kito. Prieš šimtą metų, 1919 m. balandžio 4 d., buvo nutarta parengti įstatymą, pagal kurį Lietuvoje būtų įtvirtintas prezidentinės Respublikos modelis. Tuo metu nuolat vyko ginčai dėl Prezidento institucijos reikalingumo, kirtosi skirtingas pažiūras išpažįstančių žmonių nuomonės. Kairiosioms partijoms Prezidento institucija asocijavosi su monarchija ir atrodė antidemokratiška, o štai dešiniųjų partijų atstovai tikrai pasvajodavo apie Mindaugo II karūną. Dauguma Lietuvos gyventojų tuo metu pirmą kartą išgirdo ir patį žodį – „prezidentas“.
1922 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos Respublikos Konstitucija pagaliau įtvirtino Prezidento instituciją ir seimokratinį valdymo modelį. Pagal šį modelį Prezidentą rinko Seimas, o jo kadencija truko trejus metus. Lietuvos Prezidentu galėjo būti renkamas kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris galėjo būti renkamas Seimo nariu. Tiesa, egzistavo 35 metų amžiaus cenzas.
1926 m. gruodžio 17 diena laikoma dar viena kertine data. Įvykdžius valstybės perversmą ir netrukus paleidus Seimą, Lietuvoje pradėjo stiprėti Antano Smetonos prezidentinis režimas. Pagal 1928 m. gegužės 15 d. Konstituciją Prezidentas tapo svarbiausia institucija. Prezidentui buvo suteikti platūs įgaliojimai užsienio politikos srityje, jis tapo Vyriausiuoju kariuomenės vadu, jo kadencija pailginta iki 7 metų. 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucija Prezidentui suteikė absoliutų imunitetą ir galimybę paleisti Seimą bei Vyriausybę.
Tarpukario Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas ėjo: Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius ir vėl Antanas Smetona. Ilgiausiai valstybei vadovavo Antanas Smetona – penkiolika metų, Aleksandras Stulginskis Prezidentu buvo šešerius metus. Trumpiausiai Prezidento postą užėmė Kazys Grinius – jo prezidentavimas truko vos šešis mėnesius.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo parodą sudaro dešimt dalių: (I) Konstitucijos. Prezidento institucijos steigimas, (II) Prezidento rinkimai, (III) Priesaikos, (IV) Prezidento kanceliarija, (V) Prezidento veikla, (VI) Valstybinės ir tradicinės šventės, (VII) Prezidentūros rūmai, (VIII) Asmenybės, (IX) Laisvalaikis, (X) Šeimos. Parodoje eksponuojami 178 rašytiniai ir fotodokumentai atskleidžia tarpukario Lietuvos Respublikos prezidentų pagrindinius veiklos ir asmenybės bruožus bei asmeninio gyvenimo detales.
Tarp eksponatų galėsite išvysti pačių prezidentų ranka rašytų dokumentų, Lietuvos Prezidentūros pastato Kaune istoriją atskleidžiančių planų, brėžinių ir nuotraukų. Dalis dokumentų leis iš arčiau susipažinti su prezidentų aplinkos žmonėmis (tiek iš politikų, tiek iš artimųjų rato). Eksponuojami parodoje rašytiniai dokumentai yra atrinkti net iš 17 fondų. Parodoje taip pat galima susipažinti su visų Pirmosios Lietuvos Respublikos Konstitucijų ištraukomis.
” Prieš 100-tą metų Tautai prisiekė pirmasis Lietuvos Prezidentas ” – jeigu juo tauta pasitikėjo, jį išrinko Prezidentu: tai kam dar prisiekinėti !?!
Kaip ir kariuomenėje – kol neprisiekei, už pražangas tau vienokia atsakomybė, o po priesaikos – jau kitokia.
Tauta išrenka, tikėdamasi, jog laikysiesi pažadų, duotų iki rinkimų.
Tačiau prieš prezidentą atsiveria tokios aplinkybės ir tokios galimybės, apie kokias nenutuoki, kol juo netampi. Gali grėsmių išsigąsti, gali riebiu jauku susigundyti. Juolab, jei visiškas „pacukas” esi, ir tikiesi, kad niekas nesužinos, nepagaus. Todėl priesaikos reikia ir momento iškilmingumui pabrėžti, ir paklydimams užkardyti.
O kada tas priesaikos abra-kadabra suveikė!?! Gyvena rojuje ir vargo nemato. Visos tos didingos iškilmės – masių mulkinimo technologijos. Akių dūmimas. PS: o Smetona priesaikos laikėsi?!?
Taip.
Nors Lietuvos teritorija buvo apibrėžta ir pripažinta pagal Basanavičiaus Aušrininkų nustatytą etnografinį principą, bet Smetona tik apsimestinai taikėsi su tuo, o faktiškai… vėliau prisipažino, jog tai buvo klaida. Atmetus demagogiją – tokia tai ir žečpospolitinė smetoniška-pilsuckininė politika, tokia ir priesaikos vertė, tokios ir pasekmės Lietuvai, Vilniaus kraštui.
Po 1919 m. balandžio 4 d. pasikeitimų valstybės valdžioje, vertinant pagal teisės nuostatas, Lietuvos valstybė iš esmės buvo paversta monarchine, pasirinkus jos monarchu A.Smetoną. Teisiškai akivaizdu, kad tokie galių pakeitimai padaryti viršijant Valstybės Tarybos galias. Pagal kieno diktatą, valią, tikslus tai įvykdyta, ko iš to tikėtasi, – istorijoje tylima… Tad, esant tokiai padėčiai, ar nebūtų istoriškai pagrįsčiau A.Smetoną vadinti ne pirmuoju Prezidentu, o “neteisėtu Monarchu”… Tada gal ir daiktus čia tebevadintume tikrais vardais…