Vasario 23 d. 14 val. Vilniaus knygų mugėjeje 1 salėje bus pristatyta nepaprasta dr. Algimanto Bučio knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje“, kurioje bene pirmą kartą taip plačiai ir išsamiai atskleidžiama vadinamoji Lietuvos karalių byla.
Ši tema iki šių laikų istorikų mažai liesta bei įvairių okupantų ir „geradarių“ krikštytojų bei civilizuotojų išvis nepageidaujama arba net griežtai draudžiama. Tad įsigalėjo „tradicija“ šimtmečiais lietuviams į sąmonę kalti vasališkumo kompleksą. Taip susidarė „ nuomonė“, jog Lietuva — daugiatautė ir daugiatikybinė galinga valstybė – negalėjusi būti savarankiška ir valdoma nepriklausomų valdovų, kurie nuo senovės buvo vadinami ne kitaip, o tik karaliais (lot. k. rex, vokiečių k. Kionig ar pan.)
Knyga išsamiai ir įtikinamai paneigia įsisenėjusį mitą esą lietuviai turėję tik vieną karalių Mindaugą, ir tai įrodo XIII – XIV amžių šaltiniai, kurie knygoje gausiai cituojami. Tad autorius siūlo ginčytis ne su interpretacijomis, o su to meto popiežiais, aršiausiais priešais kryžiuočiais, vakarų Europos pirkliais ir kitais amžininkais, kurie lyg susitarę pripažino mūsų valdovų suverinitetą.
Todėl vėlesniais laikais lietuvių karalių vadinimas kunigaikščiais, nors ir didžiaisiais, tėra klastotė, kai kam (nesunkiai suvokiama kam) naudingas piktavališkas melas, kuris ne tik skleistas keletą šimtmečių, bet ir dabar naudingas tiems, kurie „neblogai gyvena iš senų mitų tiražavimo ir nenori sukti (nusisukti?) sau galvos dėl mokslinės diskusijos reikalaujančių problemų“ (p. 26). Ar įvyks diskusija šios knygos tema mugėje?
Susitikimas su knygos autoriumi dr. Algimantu Bučiu vyks LITEKSPO Pirmojoje salėje vasario 23-jąją, šeštadienį, l4 val.
Tikrai, “susisiaurint” per šiuos kelis tūkstantmečius įtvirtinus savą valią į vakarus nuo Azijos paribių nevertėtų,
Jeigu link Paryžiaus, Olandijos (per Šventinę žengiant) kelius ir įtakas nuo Rugijos sostapilės, Riugeno dab.,
prisimint keblu, tai giluminė atmintis Saremos ir net Alandų salynuose apie kietą Lietuvos VALDOVŲ ranką,
iki šiol gyva, gaji, bei… (na išvadas likim). bet šiandienos Valdovų palikimo, arba tikriau paveldo g a l i a,
tai visgi su tuomet nykstančia Lenkijos karalyste sudarytos sutarties sąlyga. Kas 1569 m. įtvirtinta …tarpe
Lenkijos Lietuvos, ir nei iš vienos pusės nekeista. Taigi: knygos, kalbos, vizitai, vadovėliai, teisės aktai ar
“nuomonės”, bet… Liublino unijoje pripažinta, nustatyta bei visiškai galiojanti Lietuvos-Lenkijos karalysčių
siena turi būti!
Ir jų, ir mūsų garbė tai.
Kol Lietuva buvo pagoniška, tol galima kalbėti apie kažkokią pagonių karalystę, bet kai ji tampa krikščioniška( šiuo atveju katalikiška) tada jau yra šiek tiek kitaip , nes krikščioniška šalis karalyste gali būti tik tuo atveju jeigu valdovas iš popiežiaus gauna karūną. Mindaugui pavyko – jis buvo karalius, o Vytautas – ne. Todėl nesuprantu šios diletantiškos problemos klaustuko.
Gerb. Tomai, popiežiaus karalystė (ar “vasalystė”), tai viena, Lietuva ir jos valdovai – tai sava ir kita;
jei kažkam smagu smagintis “raštelinių-biblijinių” apeiga, – ar lėlyčių nešiojimais (plastiko) į prakartėles, –
ar ešafotų, giljotinių, kartuvių, kryžių žudymų-kankinimų įrankių-prietaisų-vaizdinių simbolių vilkimas, –
ar deginimas, tildymas, aukštinimas ir plakimas musulmonysčių, izraelizmų ar budizmų atsvaros čia,
– jau gili viduramžiško amsinimo praeitis, ir su Vadovavimu Lietuvai – mūsų karalystei jokių sąsajų neturi.
Aišku, žmogaus fantazija jį ir komunistu, ir prakartėlistu ar kitaip visavaivoriu idelistu į s i v a r d y t ir geba, ir leidžia; bet… diletantiškumo perspaustas esate p e r n e l y g (užsikuitęs po kokiom tai svečio ėžiom, ir dūstat), o atsikelt, kilt, būt tiesiog lietuvių be jokių padažų (iš svetur, – t.y. mekų, vatikanų, afganų dūsavimo) juk tiek svarbu gera ir paprasta. Nebuvo Lietuvos niekam ir niekuomet tiek pagoniškos, tiek krikščioniškos ar “slavoniškos”, nėra ir nebus “padažinės” Lietuvos niekuomet.
Lietuva tai visaasmeninė bendra lietuvio būsena, – dalis, kurią jis lygiai lygiai ir su meile dalinasi, dalinosi ir per amžių amžius su savais Dievais dalinsis. Kitaip nebus!
(Jei priimt Tamstai minties šios pavykt išsyk nepavyktų – kelias tik vienas, ilgai ilgai į veidrodyję atvaizdą savą įsistebeilyti ir …sulaukt kol vieta atsilaisvins pačiam, – Tam, o ne s v e t i m a m,)
Pagaliau. Džiaugiuosi, kad ir pavėluotai , bet TIESA nugalės.
Kodėl negalima atgaivinti Karaliaus pareigybės?Aristokratiškumo simbolio?
Jei karūna nuo Krivio (Krivės), tai galima.
Parašyk savo nuomonę, kas galėtų būti karalius karalienė.
“Parašyk savo nuomonę, kas galėtų būti karalius karalienė” Su tautiniu malonumu galima pasakyti, kad kol”kanopas patempia”galėtų nesunkiai būti karaliumi V.Lansbergis, taip pat galėtų būti D. Grybauskaitė, anūkėlis G.Lansbergis,L. Linkevičius, R.Valatka, Kubilius su Šimonyte dviese sukaraliautų Lietuvai šauniai, Valinskas nesunkiai pakaraliautų… Daug šiandieninė Lietuva turi tautos ąžuolų vertų būti Lietuvos karaliais….Na o A. Juozaitis patemptų ir Lietuvos imperatoriaus karūną….
Atsiliepiant į LJP kvietimą parašyti savo nuomonę dėl to, kas galėtų būti karalius ar karalienė, derėtų pradžiai paskaityti 2001 m. leidinio “Senasis Žinis” (Redaktorė Zelma Tamašs) Nr. 9 dalies 3. Waldonių rinkimo systema, medžiagą. Bet tai – latvių Dievturių sistema. Pas mus, kiek žinau, yra tik viena prigimtinio tikėjimo lietuviuose jų grupė, kuri Romuvą mano esant ne tos pakraipos religine bendruomene.
Kalbant apie senuosius aisčius lietuvius, pirmiausia dera suprasti, jog Karūna buvo dedama ant galvos ne dvasiniam (pas latvius irgi ne dvasiniam) valdovui, o pasaulietiniam. Visuomenės valdymo struktūra aisčių lietuvių LDK rėmėsi atskirų kunigaikštijų, kurios įeina į LDK, struktūromis. Kunigaikštijos kiekviena savo turėjo savo kunigaikštį, susijusį su jo etninėmis gentimis (pvz. žemaičių, prūsų, jotvingių, sudinų, kuršių, nalšių bei pan.), Kiekviena kunigaikštija turėjo savo Išminčių tarybą, į kurią buvo deleguojami visų pasaulietinių valsčių vadovai (sakysim, seniūnai) ir kunigaikštijos religinės bendruomenės atstovas automatiškai. Kunigaikštijos kunigaikštį, kaip vykdomosios valdžios galvą, rinko Išmintingųjų taryba, į kurią įėjo ir Žynių (kaip pas mus Mokslų akademija) atstovai.
Genčių kunigaikščiai, Išmintingųjų tarybos (įskaitant žynius) nariai dalyvavo Didžiojo Kunigaikščio rinkimuose, su galimybe jį nušalinti arba pratęsti dinastiją, manant, kad tai reikalinga. Todėl tik Didžioji Išminčių taryba turėjo teisę dėti karūną ant Lietuvos Didžiojo kunigaikščio galvos, įgaliojant ūkiškai tvarkytis viduje ir diplomatiškai tvarkytis užsienyje. Tam jis pats rinkosi ir sudarinėjo atitinkamas jau LDK valdžios institucijas. Karalienių karūnos būdavo automatiškai dedamos ant Karalių žmonų galvos. Jei Karalius mirdavo arba žūdavo, iki naujo Karaliaus išrinkimo vadovaudavo Karalienė.
Pas mus, tačiau, dabar yra visai kita valdymo sistema, kur partijos gentiniu atžvilgiu yra universalios, todėl tai kelia sumaištį. Neigiamą partinio universalumo padėtį pas mus pataisė vietos rinkimų komitetai, kurie į savivaldybę renka tik savo gyventojus, atspindinčius tos pačios tarmės, patarmės ar net šnektos žmonių interesus.
Išeitų, kad pagal dabartinę valdymo sistemą, niekam iš Lietuvą valdančiųjų žmonių karūnos dėti nėra leistina. Jeigu atsirastų koks nors urachaitis, gediminaitis, vytautaitis, kęstutaitis ar pan, karūnos, be Išminčių Tarybos sprendimo (tokios institucijos Lietuvoje dabar nėra) uždėti jam ant galvos nėra galimybės.
Algimantas Bučys šauniai”moksliškai susitvarkė” su Lietuvos karalių gausybės identifikavimu ir paskelbimu tautai ir visam pasauliui. O tai iki šiol visi težinojo vieną Lietuvos karūnuotą karalių Mindaugą ir Vytautą, kuris nesulaukė karūnavimo ir karūnos.Šiandieniam tautos šviesuoliui Bučių Algimantėliui reikėtų nesustoti su”moksline”knyga apie tautinių karalių gausybe ir kibti į “mokslinį darbą įrodant” lietuvių civilizacijos egzistavimą su savo raštu ir karaliais dar prieš 10-15 tūkstančių metų, kai kinai dar gyveno po medžių lapais. Deja, ši lietuvių civilizacija su savo raštu ir karaliais prieš 6 tūkstančius metų užsimaskavo, todėl iki šiol apie ją pasaulyje niekas nieko nežino ir laiko, kad tik kinų civilizacija turi raštą jau 4 tūkstančius metų ir davė žmonijai popierių, paraką, stiklą ir visokių kitokių dalykėlių, o lietuvius išmokė lietuviškai rašyti tik prieš kelis šimtmečius Mažvydas su savo Katekizmu, Daukša su savo Postile ir Kulvietis su savo lietuviškais keverzojimais…. A. Bučys savo nauja “moksline lietuviškos civilizacijos istorijos”knyga turėtų visai lietuvių tautai, Rusijai ir pasauliui parodyti, koks pasaulinis tautinis civilizacinis fenomenas Lietuvoje buvo prikeltas iš miego 1990 metais dėka sąjūdžio perestroijkai ir Gorbačiovui remti, V. Lansbergio, A.Brazausko kitų buvusių komunistų partijos, komjaunimo, komunistinio ideologinio fronto , KGB “tautinių”veikėjų….
Gerb. dr. A. Bučio tyrinėjimai patvirtina, kad Lietuva buvo karalystė tiek būdama dar “pagoniška”, tiek liko ja ir tapusi krikščioniška jos karaliui (valdovui) Mindaugui apsikrikštijus, tapus pagal to meto Europos krikščioniškąją tvarką krikščionišku karaliumi (matyt, dėl to ir karaliaus vardas liko tas pats). Iš karalystės kunigaikštyste Lietuva tapo – pažemėjo jos suverenumo statusas – Jogailai Krėvos unija ją prisegus prie Lenkijos karalystės. Kad tai nekliudomai galėtų būti įvykdyta prireikė Lietuvos karalių Kęstutį nužudyti. Beje, yra teisinio ir faktinio pagrindo manyti, kad Lietuvos karalyste buvo vadinama tik Kęstučio valdoma lietuviškoji teritorijos dalis, o Algirdo valdoma dalis (slaviškoji) vadinosi Lietuvos karalystės imperine dalimi (didžiaja kunigaikštyste). Taigi dr. A. Bučio tyrinėjimų reikšmė Lietuvos istorijoje yra konceptuali.
klausimas cia stai koks: kaip kas irodineja, kad Krevos unija yra falsifikatas! Minima, kad tarpukariu net kazkuriame vakaru universitete disertacija tuo klausimu apginta. Ka jus manote apie tai? Jei taip, bendras vaizdas keiciasi…
Krėvos sutarties klastojimo faktu nesidomėjau, nelaikau jo teisiškai ar istoriškai kiek reišmingesniu.
Krėvos sutarties istorinis faktas yra viena, o unijos istorinis faktas kita. Unijos faktą patvirtina neginčijami to meto įvykiai: Lietuva kaip Lenkijos karaliaus valdoma yra krikštijama ir per tai tampa teisėta jos teritorine dalimi, Vytautas, turėjęs teisę po Kęstučio nužudymo tapti jo valdytos Lietuvos karalystės dalies karaliumi, tampa tik Lenkijos karaliaus Jogailos vietininku Lietuvoje, kuri jau, kaip administracinis Lenkijos karalystės teritorinis vienetas, gauna LDK pavadinimą ir t.t. ir pan. Šių įvykių kontekste Krėvos sutarties teksto tikrumo klausimas yra tik formalus, esmingiau istorinio vaizdo nekeičiantis, na gal rodantis to meto Lenkijos kaip istorijos subjekto politinę moralę. Istorijos faktinį vyksmą sąlygojo minėti ir kiti šaltiniuose fiksuoti įvykiai. Iš jų ir sužinome nesulenkintą savo istoriją, kurioje Lenkiją randame, kaip klastingą Lietuvos valstybės ir tautos priešą, tad pateisinimų nei Jogailai, nei Vytautui nederėtų puoselėti.
hm… negi tokio lygio dokumento suklastojimas nieko nereiskia? turetu visgi kazka reiksti, o butent kad visos pretenzijos is ‘strateginio partnerio’ puses tera is pirsto lauztos. ir tuo butu galima stipriai remtis net ir siandien. mes jiems nieko neskolingi, o jie mums… pradedant istorijos klastojimu ir baigiant… to kas jau buvo nepakeisim, bet rasti atspirties taska turetu buti naudinga, ir tas faktas, kad musu kaimynu ordinais apdovanoti ‘istorikai’ nenagrineja ir nepateikia visuomenei sufabrikavimo fakto yra tikrai iskalbingas. butu labai sveika, kad visuomene zinotu labai aiskiai, kad Krevos sutartis- fufliakas
kas del jusu minimo ‘Lietuvos tapimo Lenkijops teritoriniu vienetu’, tai kaip ir taip (butent taip jie tai ir pristato!), bet cia reiketu rimtai panagrineti baznyteles itaka siam procesui, kadangi viena Lenkija kazin ar su tuo butu susitvarkiusi. be ‘tevelio’ itakos cia greiciausiai neapsieita
Krėvos sutartis nėra klastotė, nes šio dokumento autentiškumą patvirtina ir kiti istoriniai šaltiniai. Gerb, Los Angelai tai gal taip logiškai dėliojant istorinius faktus, tai gal ir Liublino unija yra klastotė, Horodlės, Vilniaus – Radomo sutartys irgi klastotės? A? Kalbant apie Krėvos sutartį tai aiškus įrodymas, kad tai nėra klastotė yra 2 faktai: pirma visas jos turinys Jogailos , lenkų didikų ir Elžbietos Bosnietės buvo suderėtas dar 1384 metais Julijonai susirašinėjant su Elžbieta Bosniete. Antra Krėvos sutarty yra įrašytas terminas Aplicare, kurį lietuvių pusė specialiai įrašė tam, kad pasiliktų neaišku ar Lietuva prijungiama prie Lenkijos ar ne. Tai kur čia klastotė norisi paklausti?
matau esate specialistas, ka as jums bepridursiu… gal tik tiek, kad tarpukariu kazkuriame universitete buvo apgintas mokslinis darbas apie falsifikacija, na bet jums tai ne rodiklis… suprantu. be to pats ‘aktas’ buvo ‘atrastas’, jei neklystu tik po antrojo sukilimo, pries pusantro simto metu. sako dar, kad rasytas skirtingu rasalu, dar sako… atsiprasau, jums kaip specialistui, tai be abejo zinoma, ir suprantu kad tai nera rodikliai.
beje, kur cia logiskas deliojimas Horodle, Vilniaus-Radomo, Suvalku, Liublino… kokios tai dar sutartys. jei viena klastote, tai ir visos kitos zinomos turi buti klastotemis? tai vadinate ‘logiskai deliojant’? na deliokite, deliokite, tik vat as, kaip ne specialistas, cia jokios logikos nematau. bet nesiginciju, tikrasi ne: jei viena sutartis klastote, tai visos kitos be abejo taip pat!!! reikia pradeti susipazinti su logika
Be abejonės tuo metu sutarties dokumentas galėjo būti svarbus, ypač Lenkijos ir Ordino ginče dėl Lietuvos teritorijų priklausymo klausimais. Tačiau šiandien nei Krėvos, nei Liublino faktai teisiškai nieko nereiškia. Jie nieko nereiškia ne dėl galimų suklastojimų, o todėl, kad Lenkijos karalystės kaip valstybinio suvereno, atsiradusio tų sutarčių pagrindu, egzistencija baigėsi po trečiojo padalinimo 1795 metais. Kartu išnyko ir Krėvos bei Liublino unijų galios. Po pirmojo pasaulinio karo Lenkijos karalystė, t.y. taip vadinama Žečpospolita atkurta nebuvo, tokiu atveju nėra atkurtos ir jos buvusios – Krėvos ir Liublino sutartimis grindžiamos galios. Be abejonės Lenkija tai suprasdama ir savo pretenzijas Lietuvai grindžia ne Krėvos ar Liublino sutartimis, o 1994 metais su Lenkija sudaryta šalių bendrumo sutartimi. Tad dėl tų Lenkijos pretenzijų nėra reikalo kapstytis po viduramžius. Tiesioginis pretenzijų pagrindas 1994 metų sutartis. Šiais metais jos terminas baigiasi, tačiau sutartis nustos galios tik tuo atveju, jeigu Lietuva diplomatine tvarka praneš Lenkijai, kad jos termeno nepratęsia. To nepadarius jos galiojimo terminas automatiškai prasitęs dar 5 metams. Krėvos sutartis klastota ar neklastota čia ne prie ko, reikalinga, kad visuomenė žinotų tiesą dėl tų pretenzijų radimosi, o jų tikroji priežastis yra 1994 metų sutartis. .
Šiandien gyvename tokiame pasaulyje, kad jokios partnerystės su Lenkija Lietuvai nėra reikalingos, kuo toliau nuo Lenkijos tuo Lietuvai geriau visais atžvilgiais.
Kas dėl abiejų apeigų bažnyčių, tai jos tuo istoriniu laikotarpiu buvo neatskiriama valstybių dalimi ir būtent šios bažnyčios, ypač katalikų, istoriniame krikščionizacijos procese sugraužė baltus, liko tik skutai… Bet tai tapogi jau tik istorija, tiesa, nuodugniau netyrinėta. Beje, grėsmes tautai ir valstybei šiandien kelia tai, kad vėl Lietuvoje, kaip kokiais viduamžiais ėmė rastis kunigai iš Lenkijos, kurie be abejonės yra Lenkijos piliečiai, taigi, žinoma, jai ir lojalūs… Tiesa, gal dabar jau nesako melstis ir kalbėti namie lenkiškai, nes Lenkijos tikėjimo Dievas pagoniškai nesupranta…
O jei mūsų išrinkta Lietuvos valdovė (prezidentė) būtų nepripažintu ES , kas ji būtų?
Klausimas retorinis, ES tokių galių neturi.
“O jei mūsų išrinkta Lietuvos valdovė (prezidentė) būtų nepripažintu ES , kas ji būtų?”. Tikram šiandieniam lietuviui šiandiena šis klausimas yra retorinis…. bet šiandieniniam”tikram tautiniam patriotui”yra aišku, kad po kelių dešimtmečių ar vieno kito šimto metų neišsivaikščioję ateities “tautiniai algimantai bučiai be abejo konceptualiai ir moksliškai pirmiausia tautiečiams, o po to ir visam pasauliui įrodys”, kad tautos išrinkta prezidente Grybauskų Dalytė dirbo aštuonis metus Europos Sąjungos imperatore. Ir jai šiuo istoriniu periodu vasalavo Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos ir kitos ES valstybėlių smulkmės vadovai, ėję tuo metu tų valstybių karalių pareigas…. Juk lietuvaičiai savo teritorijoje per visą savo “daugiatūkstantinę civilizaciją” niekuomet negyveno be tautiškų ir tikrų, “visame pasaulyje pripažintų karalių ir imperatorių”. Jei kas nesutinka ir kam nors per mažai Bučo knygos, paskaitykite V.Lansbergio straipsnius ir kalbas, Grybauskaitės ir kitų tokių veikėjų esamus ir būsimus”mokslinius darbus” apie tai, kaip Lietuvos valdovai, karaliai ir imperatoriai tvarkė TSRS rusus,Žečpospolitos lenkus ir kitą europinę smulkmę…..
NUTYLĖTA LIETUVOS ISTORIJA. Kad tokia yra, tai ir man kaimiečiui aišku. Ir mūsų istorikus vadinu tinginiais, kurie nesugeba patekti į Vatikano ir kitus archyvus, kur paslėpta tikroji mūsų Istorija. Ir neužmirškim, kad LIETUVOS vardą po kažkurio (gal paskutinio?) pasidalinimo buvo susitarta nebeminėti. LDK kaip nebuvus Europos Istorijoje…
Tad TIKRŲJŲ ISTORIKŲ dar laukia DIDELI DARBAI.
Netimer neskamba lietuviskai akivaizdu Stalin as taip pat ne lietuvis.
Prochodimcas vėl atsibudo ir pradėjo loti netgi 550 psl. veikalo nevartęs. Juk svarbiausia jam apspjaudyti, jeigu ne proslaviškai pateikiama istorijos samprata.
“Tautinis”bičiuli mvasioni, šiandieninio durnių laivo “intelektualui” derėtų suvokti, kad”samprotaujant” apie istoriją ir istorinius faktus, “pateikiant istorijos sampratas ne provoslaviškai”, kurias “provoslaviškų istorinių sampratų supratėjas apspjaudo”, kad net ir “tautiškas, patriotiškas ar kitoks pažangus” istorinis šiandienos “tautinio intelektualo” samprotavimas neparemtas konkrečiais visuotinai pripažintais istoriniais šaltiniais yra tik visiško inalfabeto, kvailelio ar beviltiško “tautinio” idioto kliedėjimas… iš “tautinės”operos, kur Lietuva jau buvo karalystė su savo karaliais ir imperatoriais dar tais laikais, kai “Dievas kūrė savo dangaus karalystę”,o žmonija neturėjo jokio supratimo kas tai yra per daiktas karalystė ir pasaulio”šviesuolių,pranašų, žynių” galvose dar nebuvo net šių prasmių ir žodžių užuominų ir užuomazgų….
Jeigu popiežių ir Gedimino laiškai nėra visuotinai pripažinti istorijos šaltiniai, kurie gausiai knygoje cituojami, tai jau ir pats ponas Dievas nebeįtiks didžiajam Prašalveinai.
Tikriausiai žinai, kad lietuviškos raštijos pradininkas Kulvietis gyveno 1510-1545 metais tad lietuviškai galėjo pradėti keverzoti apie kokius 1530 metus. Iki to laiko visokių tų laikų”intelektualų” ir pačio Gedimino laiškai galėjo būti keverzojami, pacituosiu tave-” provoslaviškomis sampratomis”, nes rašė rusiškai ar gudiškai. Šiuo atveju rašydami ir samprotaudami turbūt patys mažai ką suprato ką parašė, tuo labiau vargu ar ką galėjo suprasti popiežius ir jo raštininkai kas ir apie ką ten buvo parašyta. To matomai”nesuprato” net ir Šapoka, kuris labai ieškojo istorinių šaltinių apie didingą Lietuvos praeitį ir tarpukaryje parašė Lietuvos istoriją pagal galimybes ir sveiko proto ribose truputį šią istoriją pagražinęs … Na o šiandieniniai”tautiniai intelektualai”, įjungę 21 amžiaus “neprovoslavišką istorinį samprotavimą, pamatė tokių istorinių dalykų”, kokių nematė šimtus metų ne tik Lietuvos, bet ir civilizuotų Europos šalių buvę ir easami istorijos rašytojai ir istorijos mokslininkai ir matomai nepajėgs, nors užpakaliu žemę rėž, pamatyti šių istorinių stebūklų ir ateityje. Nes pas juos nebuvo, nėra ir nebus tokių “tautos šviesuolių”kaip Bučys Algimantas, kaip Gediminas Burneika, kaip Klaipėdos universiteto prof. Rimantas Balsys skaitantis ant į Marijampolę atitemto akmenio vos įžiūrimas runas ir t.t. Tik šiandieninėje brazauskinėje-lansberginėje Lietuvoje tautinė žemelė ir šiandieninis “mokslas” tegalėjo ir tegali pagimdyti tokius”visų galų mokslininkus”, “prigimtinio tikėjimo”Romuvos “religines”bendruomenes ir “tautinių tiesų tikėtojus” kaip “rimgaudai, mvasioniai”ir t.t. Kitos pasaulio šalių žemelės, nepriklausomai nuo jose gyvenančių žmonių civilizacinio lygio, pagimdyti šiandieninio lietuviško”tautinio intelektualinio lygio ir taip mylinčių savo Tėvynę”tautiečių “pagimdyti” buvo, yra ir bus nepajėgios ….. Todėl pas jas niekados neatsiras tokiuos “tautinės ir pasaulinės asmenybės sugriovusios imperijas” kaip V.Lansbergis, D.Grybauskaitė, buvęs”Lietuvos vadovas”Ramanauskas-Vanagas, apie kurį Popiežius taip pat kol kas dar negirdėjo, bet mes jam, ir ne tik jam, prie progos “viską išdėsim, kad žinotų istoriją apie mūsų valdovus ir karalius kaip priklauso”…
Kažkodėl ir Prochodimcas randa vis daugiau “tautinių šviesuolių”, jau vien landsberginiais nebeapsiriboja. Sąrašas vis ilgesnis ir vis platesnis…
Prašalieti, esate tas, kuris “lietuvių kalbos ir kūnu ir smegenimis nemokate” (jūsų komentaras G. Burneikio sraipsniui). Tad, yra darytina išvada (nenoriu įžeisti dabartinio Izraelio), kad esate universalus “dievo karys”, turintis užduotį mokyti lietuvius istorijos ir gyvenimo. Žydai, kol netapo tautiniais izraeliečiais, gal apie 5 tūkst. m. nuo savo atsiradimo laiką skaičiuoja, o dabar kažkokie lietuviai dokumentaliai rodo esantys senesni už žydus? Jūsų “dievo kario” pareiga, suprantu, liepia, mulkinti mus ir įžeidinėti. Bet, jei neturite Izraelio tautinės valstybės pilietybės (kariuomenėje, žinote, reikės tarnauti – šaudymas, bulvių skutimas, karo policija, minų laukai, karo lėktuvai, desantai, elektronika ir pan.), tai užsitarnaukite ją ir nereikės kvailioti.
Rimgaudėli, tu turi turėti tautinį supratimą be provoslaviškų priemaišų, pasiremsiu mvasionio “supratimų”vertinimu, ir taip pat gerai”išmanai lietuvių kalbą ir visokius kitokius esamus ir buvusius lietuviškus dalykus”, kai dar žemėje nebuvo gyvybės, todėl turėtum tiksliau sugebėti apibūdinti eilinį rašeivą jį pacituodamas… O dabar iš mano buvusio komentaro paskutinio sakinio – “Paskaičius Burneikų G. “giliai tautiškai dvasinį straipsnelį”,net širdis uždainavo senovine Baltų lietuvių kalba, nors kūnas ir smegenys jos nemoka, “prigimtinio tikėjimo” meilės odę šiandieninei brazauskinei-lansberginei lietuviškai Tėvynei”…. Tau išėjo tik -“lietuvių kalbos ir kūnu ir smegenimis nemokate”. Todėl ir su Tamstos išvadomis, kaip Romuvos”religinės bendruomenės”žinovo ar nario, mačiusio ar, ir pakliuvus į gamtą darančio Romuvinę religinę apeigą po egle, apie Izraelietiško “dievo kario kovą”iš “tautinės”operos “žygiuoja kareiviai per smėlį palikę tėvelių namus”, yra silpnoka. Nors po Bučio knygos Lietuvos karaliai de jure ir de facto ir Burneikos “prigimtinės religijos atradimo”, kiekvienas “tikras, grynakraujis”ir neišsivaikščiojęs lietuvis suprato, kad nuo tų laikų, kai žmonija iš Afrikos pasklido po visą pasaulį,visi pasaulyje buvę faraonai,karaliai ir imperatoriai buvo tik lietuviai arba jie turėjo artimus giminystės ryšius su lietuviais. Nežinau kaip de jure, bet aš, susidarius gamtoje,miške sudėtingai situacijai, ir priverstas atlikti “tautinę religinę apeigą po egle” de fakto buvau supratęs, kad ir Kristus turėjo tik lietuvišką pasą. Čia apie Kristaus pilietybę de jure ir de fakto galėtų tiksliau pasakyti didžiausias šių laikų karalių pasaulinis specialistas Bučas… Nors po tavo “tautinės” sampratos -“Bet, jei neturite Izraelio tautinės valstybės pilietybės (kariuomenėje, žinote, reikės tarnauti – šaudymas, bulvių skutimas, karo policija, minų laukai, karo lėktuvai, desantai, elektronika ir pan.), tai užsitarnaukite ją ir nereikės kvailioti.”, jau pradeda man kilti “tautinės”abejonės apie tai, kas buvo šiandienių “tautinių”profesorių perskaityta ant akmenų, ir kas buvo patikėta”tautinėje prigimtinėje religijoje”, kurioje Kristus, kaip ir visi kiti tais laikais buvę karaliai, imperatoriai, faraonai, privalėjo turėti lietuvišką pasą…..Belieka pabrėžti, kad nė vienas iš jų nebandė išsivaikščioti ir taip pat nebuvo dvigubas pilietis… Belieka Rimgaudėliui pritarti, kad šiandieniniai tikri lietuviai buvo, yra ir bus senesni už visokius žydus ir ne žydus, kad ir kaip jie visi stengtųsi su savo “dievo kariais” ar be jų ant šiandienių laisvų, nepriklausomų, ES klestinčių, Rusiją atgrasančių, JAV ir Europą ginančių lietuvaičių cypčioti….
Sekant A. J. Greimu, dera ieškoti semantinės žodžio Karalius prasmės. Žodis Kar alius rodo į jo kaip karvedžio (nuo kariauti) vertybę, o, apvertus skiemenį, Rak alius – Rakailius (nuo rakailioti) rodo jo kaip raštingo, išsimokslinusio žmogaus savybę. Karvedys yra kariauninko titulas, o Rakailius yra mokyto žmogaus, kuris skaito ir rašo runomis, titulas. Sujungus abu gaunasi, kad Karalius įkūnija savyje išsilavinusio ir protingai mokančio vesti karą žmogaus įvaizdį.
Pavadinimo Kunigas, kuris išsikoduoja kaip kunigas – kūnikas – ugnikas, esmė glūdi gebėjimo per ugnį kalbėti su lygiagrečiais pasauliais asmenyje. Tai yra tas pat, kas kunigu tituluojamam asmeniui bažnyčioje per ugnį altoriuje savybė gebėti bendrauti su Dievu, apaštalais, Marija bei pan. ir jų vardu prasižengusiems skirti nuobaudas: du kartus sukalbėti Sveika Marija, keturis kartus keliais apeiti šventorių ir t. t.
Pavadinimas Kunigas arba Ugnikas, išeina, reiškia asmenį, gebantį kalbėtis su kitais pasauliais. Tai tinka ir ankstesnio Žynio (žinio), kuris žinojo kaip galima susisiekti su anapusiniais pasauliais, statusą. Ką aptarėme papildo dr. Algimanto Bučio knygos apie tūkstančių ir dešimčių tūkstančių metų genčių ir junginių organizuoto valdymo per kunigus, žynius ir karalius reiškinį didelio senumo lietuviškose bendruomenėse aplinkybes.