„Tai yra didžiulis, seniai trokštamas, per kraujo aukas ir vargą atsiektas laimėjimas“, – tokiais žodžiais prieš 70 metų partizanų vadai savo bendražygiams pranešė apie ilgai lauktą istorinį įvykį – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio subūrimą į vieningą organizaciją. Tai buvo vienintelis partizanų vadų suvažiavimas okupuotoje Lietuvoje, nes po jo įniršę okupantai ėmėsi ypač žiaurių persekiojimų.
„Stipri sargyba buvo. Gal du šimtai vyrų ar daugiau – pilnas miškas. Jei ten būtų įvykę kautynės, tikras frontas būtų atsidaręs“, – prisimena partizanė Bronė Morkūnienė-Žilvitė.
Tačiau galingiausia pasaulyje sovietų imperija tuomet net neįtarė, kokia įtampa 1949 m. vasario 10–20 dienomis tvyrojo vidury okupuotos Lietuvos, Radviliškio raj., aplink Minaičių kaimo Miknių sodybą, kur ankštame šešių kvadratinių metrų bunkeryje aštuoni laisvės kovotojų pasiuntiniai tarėsi dėl Lietuvos ateities. Visą to įvykio reikšmingumą galime suvokti tik šiandien, kai anų laikų Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dvasia po 39 metų atgimė Lietuvos persitvarkymo sąjūdyje ir grąžino Lietuvai nepriklausomybę.
Todėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) 1949 m. vasario 16 d. deklaracija laikytina panašaus lygmens aktu, kaip ir 1918 m. vasario 16 d. ar 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomybės aktai. Nuo šių dviejų aktų 1949-ųjų deklaracija skiriasi nebent tuo, kad jos nepavyko taip greitai realizuoti ir kad jos paskelbimo kaina buvo žymiai didesnė.
„Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis visoje Lietuvoje! Bet kokia kaina!… Man lyg baugu pasidaro, prisiminus tą ilgą ilgą žuvusiųjų eilę…“, savo dienoraštyje tų metų pavasarį įrašė partizanas, medicinos mokslų studentas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.
Trys šio akto signatarai žuvo tais pačias metais, dar trys – po metų – dvejų, o du buvo sušaudyti.
Vienijimosi drama
Partizanų vadų suvažiavime buvo pagerbti ankstesni, tuo metu jau žuvę svarbūs partizaninio vienijimo iniciatoriai: Pietų Lietuvos srities partizanų vadas, pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, kurio dėka jau 1946 m. pavasarį prasidėjo partizaninio telkimosi procesai, ir Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas, 1947 m. pradžioje pirmasis pavartojęs partizanus apjungsiančios organizacijos pavadinimą – LLKS. Jiems suvažiavime buvo suteiktas Laisvės kovotojo karžygio garbės vardas.
Tačiau tais pačiais 1946–1947 m. partizanų vienijimosi idėja bandė pasinaudoti ir okupantai, sukčiausiais būdais į laisvės kovotojų vadovybę stumdami savo agentą Juozą Markulį-Erelį. Klasta buvo išaiškinta, bet ji kainavo daug aukų, centralizacijos procesai buvo sukompromituoti, partizanai šiuo klausimu tapo itin atsargūs.
Situaciją iš esmės pakeitė ryžtingi Vakarų Lietuvos srities (Jūros) vado Jono Žemaičio veiksmai: 1948 m. birželį jis išleido vieningos laisvės kovos sąjūdžio įsakymą Nr.1, kuriuo pasiskelbė viso ginkluoto pogrindžio vadu, o savo pavaduotojais paskyrė Pietų, Rytų ir Vakarų sričių vadus bei pakvietė juos į suvažiavimą. Šiame įsake Jonas Žemaitis pirmąkart pasivadino Vytauto vardu, taip aiškiai apeliuodamas į Vytautą Didįjį; visgi suvažiavimo metu jis LLKS prezidiumo vadu pasiūlė rinkti savo pažįstamą pulkininką Steponaitį–Taurą iš Klaipėdos. Kiti suvažiavimo dalyviai šį pasiūlymą atmetė ir LLKS prezidiumo vadu išrinko Joną Žemaitį–Vytautą, pavesdami jam laikinai eiti ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas (vėliau, jau po suvažiavimo, Ginkluotųjų pajėgų vadu ir pirmuoju savo pavaduotoju J. Žemaitis-Vytautas paskyrė Adolfą Ramanauską–Vanagą).
Laisvės kovotojams suvažiavime išsirinkus LLKS vadovybę, sunkus, sudėtingas ir daug aukų pareikalavęs partizanų vienijimosi procesas buvo baigtas.
Laikinoji konstitucija
Svarbiausią suvažiavime priimtą dokumentą – LLKS deklaraciją – galime laikyti ir laikinąja okupuotos Lietuvos konstitucija. Joje pabrėžiami keli svarbūs momentai:
- Nepriklausomos valstybės atstatymas turės vykti pagal 1922 m. Konstitucijos dvasią – tai reiškia, kad 1926 m. perversmo ir Konstitucijos partizanų vadai nepripažino;
- socialinė globa paskelbta vienas pirmųjų valstybės uždavinių;
- išskirta „religijos įtaka ugdant tautos moralę ir palaikant jos atsparumą sunkiausiu laisvės kovų laikotarpiu“;
- „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija“.
Tėvynės išdavimu kaltinti tie asmenys, kurie savo veiksmais pakenkė tautos išsilaisvinimo kovai ne tik bolševikinės, bet ir vokiškosios okupacijos metu – tai reiškia, kad esminių skirtumų tarp sovietų ir nacių okupacijų partizanų vadai neįžvelgė. Todėl buvo sutarta, kad Sąjūdžio kovos pradžia laikytina ne antros, bet pirmos sovietų okupacijos pradžia, o karo stovis Lietuvoje paskelbtas nuo 1940 m. birželio 15 d. Šiuo veiksmu partizanų vadovybė ištaisė nepriklausomos Lietuvos vyriausybės klaidą 1940-ais be pasipriešinimo priimti Sovietų sąjungos ultimatumą.
Visi pasitarimo dalyviai pasižadėjo nebevartoti alkoholio ir sutarė siekti, kad kiekvienas partizanas duotų panašų raštišką pasižadėjimą. „Kadangi dabar yra tautos skausmo metas“, nutarta „visokius pasilinksminimus drausti, išskyrus tuos, kurie išeina iš tautos tradicijų. Bet ir tie gali būti apribojami. Partizanai šokių nerengia ir juose nedalyvauja“.
Taip pat nutarta „į partizanus priimtas moteris visais atžvilgiais (apginklavimo, mokymo tarnybų ir kt.) traktuoti lygiai kaip ir vyrus.“
Nors visi kadriniai sprendimai priimti vienbalsiai, vadų suvažiavime buvo ir labai karštų ginčų. Kaip teigė A. Ramanauskas–Vanagas, ginčai dėl Lietuvos laisvės armijos vaidmens vertinimo „buvo labai audringo pobūdžio ir to išdavoje „Merainis“ net norėjo išeiti iš pasitarimo“. Tokiai įtampai neabejotinai įtakos turėjo ir šešių kvadratinių metrų patalpa, kurioje didžiausio pavojaus sąlygomis, be tinkamo deguonies kiekio, susilenkę (aukštis nesiekė nei 1,50 cm.) aštuoni vyrai įtemptą protinį darbą dirbo net 10 parų.
Suvažiavime vadai ne tik pakeitė partizaninio judėjimo pavadinimą į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, bet ir ir priėmė jo šūkį: „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“.
Sunki kelionė
Toliausiai iki partizanų suvažiavimo vietos buvo dzūkams ir suvalkiečiams. Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas-Vanagas į suvažiavimą vyko beveik tris mėnesius: nuo lapkričio 15 d. iki vasario 4., o visa jo „komandiruotė“ užtruko penkis mėnesius.
Aplinkui siaučiant okupacinei kariuomenei ir zujant šimtams šnipų, keliauti dažniausiai tekdavo naktį, ir ne tiesiai, o grandinėle – nuo vieno būrio prie kito.
Iš A. Ramanausko-Vanago tardymo protokolo: „Su Faustu susitariau, kad į Žemaitiją eisim kartu: jis kaip Tauro apygardos atstovas, aš kaip Dainavos apygardos atstovas. Kur ir kaip mums reikėjo eiti ir kaip mes turėjome ieškoti „Vytauto“, tuose laiškuose nebuvo nurodyta, todėl mūsų kelionė buvo sunki. Su dideliu vargu ėjome nuo vieno partizaninio junginio prie kito…“.
Grįžinėjo namo vadai taip pat „grandinėle“ – nuo būrio iki būrio – tik jau greičiau.
Kelionę labai apsunkino nepalankiausias žygiui metas – žiema. Kaip tyčia būta labai daug sniego, todėl stengtasi eiti „paskui viens kitą kaip žąsys, kad atrodytų, kad vienas žmogus ėjo“. Tiesa, paskutiniame etape Vanagui su Faustu teko jau pavažiuoti ir rogėmis.
Visgi žiema turėjo ir savų pliusų. Okupantams buvo sunkiau įtarti, kad tokio lygio vadų suvažiavimas įvyks būtent žiemą. Taip pat Vanagui ir Faustui ledu lengviau buvo persikelti per Nemuną – tą jie padarė Kalėdų išvakarėse. O persikėlus pateko „į nepažįstamą Žemaitijos partizanų erdvę“, kurioje netikėtai paaiškėjo, kad grėsmė gali kilti ir iš saviškių.
Kitose srityse partizanai nepažinojo vieni kitų, o skaudi patirtis, susijusi su apsimetėliais „partizanais“, vertė įtariai žiūrėti į keliaujančius partizanus. Todėl vykdami į suvažiavimą A. Ramanauskas–Vanagas ir „Tauro“ apygardos vadas Aleksandras Grybinas–Faustas net tris kartus buvo įtarti sovietų saugumo provokatoriais. Ypač aštrus susitikimas įvyko su Kęstučio apygardos vadu Henriku Danilevičiumi–Vidmantu: viskas vos nesibaigė susišaudymu, atvykėliai buvo tardomi ir stebimi visą naktį.
Jonas Žemaitis-Vytautas, nors pats buvo išsiuntęs kvietimus į suvažiavimą, taip pat neskubėjo pasitikėti Pietų Lietuvos pasiuntiniais. Po šešias valandas trukusio tikrinimo J. Žemaitis pareiškė A. Ramanauskui ir A. Grybinui, kad arba jie – tikri partizanai, arba gerai parinkti provokatoriai. Komplikuotą situaciją išgelbėjo Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas Vytautas Gužas–Kardas, garantavęs savo gyvybe, kad atvykėliai tikrai yra Pietų Lietuvos partizanų vadai.
Vasario 8–osios vakarą suvažiavimo dalyviai jau sutartinai traukė partizaniškas dainas.
Suvažiavimo delegatai
Iš aštuonių 1949 m. vasario 16-osios akto signatarų net pusė – keturi – buvo mokytojai, du studentai, vienas karininkas ir vienas buhalteris. Štai jie:
Jonas Žemaitis-Vytautas, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas, karininkas, sūnaus Laimučio tėvas; 45-erių sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime;
Adolfas Ramanauskas-Vanagas, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Pietų Lietuvos srities vadas, mokytojas, atsargos karininkas, dukros Auksutės tėvas, 39-erių sušaudytas KGB kalėjime Vilniuje;
Juozas Šibaila-Merainis, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko antrasis pavaduotojas, Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas, mokytojas, trijų sūnų – Vytauto, Rimvydo, Kęstučio – tėvas, 47-erių žuvo Ramygalos valsčiuje Dovydų miške;
Leonas Grigonis-Užpalis, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko trečiasis pavaduotojas, Prisikėlimo apygardos vadas, mokytojas, 44-erių žuvo Daugėliškių miške, Ariogalos valsčiuje;
Aleksandras Grybinas-Faustas, Tauro apygardos vadas, mokytojas, 29-erių žuvo Šunkarių miške, Šakių apskrityje;
Vytautas Gužas-Kardas,Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas, buhalteris, 29-erių žuvo Smaidrių kaime, Tauragės apskrityje;
Bronius Liesys-Naktis, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas, studentas, būsimas žurnalistas, 27-erių žuvo Užpelkių miške, Radviliškio rajone;
Petras Bartkus-Žadgaila, LLKS Prezidiumo sekretorius, studentas, būsimas sklandytojas, 24-erių žuvo Užpelkių miške, Radviliškio rajone.
