Lietuvoje nuo vasario 6-osios pasirašinėjama Vilniaus miesto savivaldybei skirta peticija, raginanti sostinėje nukelti Petro Cvirkos (1909-1947) paminklą, sukurtą dailininko-architekto Igno Laurušo. Vilniečių iniciatyvinės grupės peticijoje „Už Petro Cvirkos paminklo nukėlimą“ rašoma, jog tokių „balvonų“ Lietuvoje dar yra apie 160 ir vienas jų – paminklas sovietiniam politiniam veikėjui P.Cvirkai. Teigiama, jog Rusija tokius paminklus-ideologinius simbolius išnaudoja kaip savo informacinio karo įrankį.
Rusijos Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje, Gumbinėje (Gusevas) buvo dažais apipiltas vos pastatytas Kristijono Donelaičio paminklas. Nors lėšų šiam paminklui skyrė ne tik Lietuvos valstybė, bet ir Karaliaučiaus srities administracija. Tilžėje (Sovetskas) iki šiol nėra muziejaus šiame mieste gyvenusiam Vydūnui. Tad su simboliais, šiuo atveju – lietuviškumo, kovojama ne tik Lietuvoje. Bet esama ir kitokių kultūrinių patirčių. Florencijoje (Italija) išliko paminklai net patiems žiauriausiems Medičiams. Išliko ir pačių žiauriausių senovės Romos imperatorių bei karvedžių statulos. Kita vertus, nors norvegai vertina savo tautiečio, rašytojo, Nobelio premijos laureato Knuto Hamsuno kūrybą, tačiau vis vien jį ir jo žmoną nuteisė už kolaboravimą su naciais. 1948 m. Norvegijos teismas pripažino K.Hamsuną tėvynės išdaviku. Norvegijoje nepamatysi K.Hamsuno statulų.
O peticiją „Už Petro Cvirkos paminklo nukėlimą“ šiomis dienomis pasirašinėja ne tik vilniečiai. Tiesa, ne itin energingai. Peticija dėl Kauno centrinio pašto pastato išsaugojimo startavo daug energingiau. Gal piliečiai mano, kad yra rimtesnių užsiėmimų nei vartyti statulas? Apie tai kalbuosi su viena iš peticijos iniciatorių, Vilniaus universiteto Rusijos ir Rytų Europos kurso magistrante Kamile Šeraite. Ji, beje, dirba Seime – yra Lauryno Kasčiūno sekretorė-padėjėja.
– Kaip manote, ar Vilniaus miesto savivaldybė sureaguos į jūsų peticiją?
– Mes labai tikimės, kad sureaguos.
– Bet Petras Cvirka juk buvo geras rašytojas. Tarpukario Lietuvoje už novelių rinkinį „Kasdienės istorijos“ 1938 metais laimėjo „Sakalo“ leidyklos premiją.
– Rašytojas jis geras, bet paminklas pastatytas ne rašytojui, bet sovietiniam politiniam veikėjui. Jau nekalbant, kad devynerius metus stengėsi patekti į kolaborantus.
– Tačiau Rusijos bolševikai, nors ir išžudė monarchus, po Spalio revoliucijos vis vien Leningrade (Sankt Peterburge) nenugriovė paminklo carui Petrui Pirmajam. „Varinis raitelis“, sukurtas XVII a. iki šiol stovi. Tad kuo anas Petras skiriasi nuo mūsų Petro? Jei net bolševikai savo Petrą paliko.
– Mes kuriame savo istoriją ir lygiuojamės į kitokias valstybes nei Rusija. Galvojame, ką savo skulptūromis pasakosime ateities kartoms. O kolaborantų statulų vieta – Grūto muziejus.
– Bet ir prancūzai kadaise per buržuazinę revoliuciją vieni pirmųjų Europoje nukirsdinę savo monarchus vis vien paliko stovėti Liudviko XIV statulą!
– O dėl kolaborantų, – jei sugebėjome atsikratyti Žaliojo tilto skulptūrų, tai turime sugebėti atsikratyti ir šito paminklo. Jį būtų galima Grūto muziejuje eksponuoti, o Vilniuje prie Petro Cvirkos paminklo net nėra jokios istorinės nuorodos. Nėra jokio prierašo. Nors paminklas daug didesnis nei Jono Basanavičiaus. Tokioje vietoje kolaborantui ne vieta. Jis net ne vilnietis. Juolab aplinkinių gatvių vilniečiai skundžiasi, kad neturi parko, kur vaikus galėtų nuvesti. Paminklą nukėlus ir sutvarkius aplinką, čia galėtų būti puikus parkas.
– O koks kitas paminklas galėtų tame parke stovėti?
– Galėtų pastatyti paminklą Adolfui Ramanauskui-Vanagui. O gal buvusiam JAV prezidentui Ronaldui Reiganui (Ronald Reagan), nepripažinusio Lietuvos okupacijos, pavadinusio Sovietų Sąjungą blogio imperija. Bet patys vilniečiai turėtų nuspręsti.
– Bet ar nėra Lietuvoje rimtesnių problemų nei paminklų statymas bei vartymas? Man, pavyzdžiui, visiškai patiko paminklas prie Kryžkalnio. Retas tą paminklą vadindavo „Kryžkalnio motina“, dažniau – „Raseinių Magde“. Bet pats paminklas buvo įspūdingas. Vairuotojai jau iš tolo pamatydavo, jog artėja prie Kryžkalnio. Gal per daug energijos skiriame simbolių vartymui bei statymui?
– Mūsų mintis – nukelti šį paminklą ir pakeisti skvero paskirtį. Norisi žinoti savo valstybės istoriją. Bet dabar valdžia iš viso vengia statyti paminklus. Pavyzdys – Lukiškių aikštė. Norisi negyventi tarp tuščių erdvių, kažkokius sprendimus priimti, o mūsų valdžia sprendimų vengia. Bet kas pasirūpins mūsų Lietuvos istorija, jei ne mes patys?
Rusiškų autkojų ir komunistinių galvažudžių paminklus reikia ne nukelinėt ir išvežinėt į Grūto parką, bet sprogdint.
Ištaškyt kad šito brudo nė žymės neliktų.
Tai būtų ir pamoka šiuolaikiniams, sočiai penimiems, kremliniams parsidavėliams.
Ką reiškia “geras rašytojas”? Vaikystėje man patiko jo apsakymai, bet kai paaugusi pradėjau skaityti Čechovą, Gogolį ir kt., pamačiau, kad Frank Kruk personažai nuplagijuoti nuo Gogolio “Mirusių sielų”, dalis apsakymų nuo Čechovo ir t.t.. Plagiatorius buvo, bet kadangi Lietuvoje tuo metu mažai kas skaitė rusų literatūrą, tai jo plagijavimai sąlyginai liko nepastebėti. Reikia griauti tokių žmonių, kurie susitepė, išduodami Lietuvą, paminklus. O dėl sovietinių išdavikų ar stribų vaikų jausmų mums neturi galvos skaudėti – savo valstybėje mes turime pasidaryti taip, kaip mes norime.
Pas rusus irgi pilna tokių “genijų”
Kažkuris žodis žodin perrašė paską apie Pinokį, užvadino jį Buratinu ir iki šių dienų tebešlovinamas.
Kadaise, prieš rusus paskelbiant šventaisiais, skaičiau straipsnį apie tai. Buvo išvardyti keliolika garsių kūrinių, kurių autorystė buvo pavogta.
Salomėja Nėris irgi plagijavo, pavyzdžiui eilėraštis “Lauk manęs” nuplagijuotas nuo panašaus Simonovo eilėraščio.
Kazi o trys kryziai ant alkakalnio, Vilniaus centre, ar neverti balvono vardo? Peticija?
daugiau neišsteni, kremliaus troli?
Pasikartosiu. Kad visiems , išdavikų liaupsintojams ir nekentėjams. Vežkit tą cvirką į Klangius . Jo mylėtojai susimeta pinigus ir lai pasistato.
Turbūt, daugelis neturinčių savo nuomonės dėl paminklo nukėlimo, iš tikro nejaučia jokių sentimentų Cvirkai. Jie tik nujaučia, kad po pašalinimo, seks ir nuostabaus gamtos, kultūros ir poilsio-atokvėpio kampelio mieste sunaikinimas. Nes runkelinės miesto galvos nepaliks pačio pagrindo – nuostabaus skvero-aikštės su ta idealia medžių, šlaito, takų, laiptų ir kt. konfigūracija.
Baltarusiai stato paminklus Lietuvos kunigaikščiams, o Lietuvoje statomi okupantams, koluborantams ir kitokiems Tautos niekintojams. Gaila, kad seime lietuvių (tikrų) mažuma.
Seimo valdymas tapo toks, kad susidaro vaizdas, jog Vilniuje ir Klaipėdoje viskas daroma už privačius, o Kaune – už biudžeto pinigus, ypač tas jo šefavimas pasijuto į valdžią atėjus “valstiečiams”. Todėl lauktina, kad tas “Vieningas Kaunas” ir ateinančiuose rinkimuose balsuos už “valstiečius” ar kitus “valstietiškuosius kirkilus”. Taigi didžioji atsakomybės už lietuvybę Lietuvoje dalis tenka Vilniaus, Klaipėdos, atitinkamų nuostatų kitų vietų rinkėjams. Ypač svarbūs šia prasme yra artėjantys Prezidento rinkimai. Kaip atrodo, “Vieningo Kauno” pastangos dabar – truks plyš prakišti savo žmogų į Prezidentus (“trenkus” Kauno vicemero kėdę Mačiulio “metimasis” prie Ušacko, o šiam nekandidatuojant – prie Nausėdos) …
Tai jau taip, dabar iš istorijos tepasimokoma smetoniškos politikos siekį tvirtinti Kauno Lietuvą pagal carinės Rusijos skaldytojišką politiką dalijant Lietuvą į Vilniaus bei Kauno gubernijas.
Kalbėti reikia ne vien apie mūsų tarpukario kūrėjus, gyvenusius daugiau savo debesyse, nei kojomis ant žemės, ne jos tikrovėje – visa Europa buvo „trenkta” nuo Rusijos įgyvendinamos „laisvės, lygybės, brolybės”. Europoje kūrėsi visokie judėjimai, o čia dar vis labiau išsigimstantis ir agresyvėjantis feminizmas prisidėjo…
O vis labiau populiarėjanti rusų klasika, literatūra ir teatras? Tai buvo kažkas nauja, ne taip, kaip „seniai” jų tėvai gyveno (o kaip to trokšta nuobodžiaujantis jaunimas – perversmo bet kokia kaina!). Tad ir S. Neris, tiek laiko leidusi Europoje, negalėjo likti to nepaveikta. Ypač turint galvoje jos tiesiog nesveikai didelį jautrumą, kasdienę savijautą, lyg ji visa gyva žaizda būtų, gal net šiokį tokį isteriškumą*… (Jos auklėtinis – mano tėvas pasakojo, kaip ji pamokoje imdavo raudoti, kad koks moksleivis tinginys, nevertina tėvų pastangų jį išmokslinti).
Tokie – puiki auka naivių svaičiotojų medžiotojams. Įdomiausia tai, kad net po II karo pabaigos, kai nemaža dalis Europos (ypač – moterys) patyrė, kas yra tas „išvaduotojas”, Vakaruose vis vien kūrėsi komunistuojančio jaunimo organizacijos… Atrodo, kažkokia rožinė migla žmonėms jų akis ir „mąstalus” aptraukė. Tačiau nei po Čekoslovakijos įvykių, nei po keleivinių lėktuvų numušimo gal prieš 40 m., nei šiandien, po Krymo ir R. Ukrainos, Vakaruose sočiai tų, kas mąsto, lyg būtų kašpirovskių apdoroti. Ypač stebina visokie, vaizduojantys, jog jie už ŽT kovoja…
Žr. Antanas Maceina. Trys europiečio iliuzijos komunizmo akivaizdoje…
—————————-
* Gal kas Nepriklausomybės pradžioje matėte TV laidą su buvusia MA b-kos darbuotoja. Ji pasakojo apie savo kūrybą ir ją kankinusį jautrumą, nervingumą. Kai nervai buvo pagydyti, kūryba irgi sustojo, nebeliko nei jos eilių, nei jos dainų, nei buvusio per didelio jautrumo…
Vienas iki tol buvo pripažintas rašytojas, kitas prezidentas, tai gal laikas abu “balvoninti” ir taip padėti taikos tašką arba sustatyti jų paminklus greta ir parašyti ką tragiško yra padarę…
Šaunu! Tikrai Vilniuje neturi likti nieko, kas nesižiūri ant lenkiško paso! PS: Suomijoje stovi du paminklai Leninui. Vieną padovanojo Leningradas, kitą Talinas. Suomiai turi labai skaudžią istorija su rusais ir virš tūkstančio km bendros sienos. Ginybai skirio vos 1.2%. Eksportas -importas auga kaip ant mielių. Kaip tai paaiškinti!?!
Senai reikejo nuimti visų koloboravusių su Rusija skulptūras, uždrayti jų memorialinius butus ir muziejus. Sovietiniai okupantai gerai suprato ką reiškia simboliai, todėl nedelsdami sunaikino visus tautinius paminklus ir pristatė saviškiams bei išdavikams. Kol neatskirsime ženklų, kurie reiškia pagarbą ir atmintį nuo propogandinių, tol mus lengvai mulkins rusiška propoganda. Reikia aiškiai pasakyti kas tie koloborantai: Cvirka, Venclova, Paleckis, Sniečkus, Brazauskas ir tt
O gyvi ar mirę koloborantai pavojingesi? Gal užtektų šventu vandeniu pašlakstyti? Ir atstotų piktosios dvasios.
Lauk kolaborantų statulas iš viešųjų erdvių!
Nes jie primena laikus, kada dabartinė valdžia buvo komunistai, komjaunuoliai, milicininkai…?!? Ar yra kitas tikslas?