Šio rašinio minčių pagrindu buvo parengtas ir perskaitytas trumpas pranešimas sambūrio „Lietuva yra čia“ steigiamojoje sueigoje Vilniuje 2019 vasario 2 d.
Kalbėdami apie gynybą visuomet turėtume prisiminti Didžiosios Britanijos premjero žodžius, pasakytus Antrojo pasaulinio karo metais. Tuomet, generolams prašant padidinti lėšas gynybos reikmėms kultūros lėšų sąskaita, premjeras Vinstonas Čerčilis kategoriškai nukirto:
„Nė vieno penso nuo kultūros. Kodėl tada iš viso mes turime kariauti?“
Geležiniai ginklai ir kariniai veiksmai yra kraštutinė nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonė. Nacionalinis saugumas – tai tautos saugumas, tautos gyvybingumo išlaikymas.
„Lietuvos respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas“ apibrėždamas „svarbiausias nacionalinį saugumą užtikrinančias Lietuvos vidaus politikos nuostatas“ kalba apie „lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą“ ir įvardija kas tai yra. Tai – tautinio sąmoningumo ir pilietiškumo, etinių ir moralinių vertybių ugdymas, švietimas, socialinis ir kultūrinis piliečių aktyvinimas, nacionalinės kultūros tapatumo saugojimas ir puoselėjimas, lietuvių kalbos apsauga ir tęstinumas, etninės kultūros ir papročių globa, kultūros paveldo ir kultūros savitumo saugojimas nuo griaunančio antihumanistinio poveikio, tradicinės šeimos puoselėjimas.
Štai kodėl kultūra valstybės strateginių sričių grandyje turėtų tapti sritimi Nr.1. Ir tai supranta mūsų kaimynai latviai. Net ir siaučiant ekonominei 2009-2010 m. krizei Latvija nemažino kultūrai skiriamos biudžeto dalies, o ją netgi didino – nuo prieš krizę skirto 0,7 proc. iki 1,1 proc. per krizę. Ir toks požiūris nėra naujas ar netikėtas.
Arvydo Juozaičio rinkimų programos keturis pilies bokštus – lietuvių kalbą, šeimą, švietimą ir teisingumą – kaip visą tvirtovę dengia lietuvių nacionalinė kultūra, kurioje būtent ir slypi mūsų tautos gyvybinės galios, mūsų savastis. Valstybės pajėgumą gintis, jos atsparumą lemia tautos kultūros gyvybiškumas. Juk ginasi ne ginklai, ginasi juos valdantys žmonės – piliečiai, pilėnai. Žmogaus ir tautos gebėjimą gintis lemia jo gyvybingumas. Jis ir yra savaiminis saugumas.
Net neturintis rankų ir kojų žmogus saugus turėdamas galvą. Tad turime suprasti, kad pagrindinis mūsų saugumo laidas yra dėmesys kultūrai, dėmesys dvasiai, dėmesys mintims. Būtent – dėmesys.
Kam skiriame dėmesį – tas veriasi, gausėja, dauginasi. Ten kur išlavintas dėmesys – klesti gyvybė ir saugumas. Jei ugdysime lietuvišką sąmoningumą, tai ir tautos gyvybiškumas ir saugumas augs. Viešojoje erdvėje – tai mūsų humanitarinių mokslų, etnologijos, baltistikos, lituanistikos plėtra ir tyrimų intensyvumas.
Valstybės rūpestis kultūra, mokslu ir švietimu turi būti perteklinis. Obelys skirtingai vaisingos.
Turi prižiūrėti visą sodą tam, kad viena iš jų pradėtų derėti. Norint, kad vienoje mokslo įstaigoje pražystų kūrybos žiedas, reikia turėti kokias 5 mokyklas. Kad vienas doktorantas parašytų triuškinančią disertaciją, reikia 10-ies doktorantų. Šiuolaikiniam jaunam žmogui turime atverti platų diskusijų lauką, galimybių įvairovę.
Žmogaus smegenys vidutiniškai sveria apie 1 kg 400 gramų ir sudaro tik maždaug 2 proc. žmogaus masės, tačiau sueikvoja net 20 proc. mūsų kūno energijos. Tai yra neįtikėtinai daug. Tad ir sveikoje valstybėje – atitinkamus išteklius turėtume skirti visuomenės smegenims – kultūrai, mokslui, švietimui. Nemąstantis žmogus yra vergas net nepradėjęs gintis.
XXI-ame amžiuje įprastiniai ginklai jau dažnai vartojami kaip vaizdinė atgrasymo priemonė, o lemiamos kovos laimimos informacinėje – minčių erdvėje. Vadinamosios Kopenhagos mokyklos saugumo studijų specialistai informacinį karą laiko tam tikra tapatybės karo dalimi, pasak jų, „saugumo grėsmės yra susijusios su tapatybe ir kultūra, kuriuos liberalizmo atstovai buvo sumenkinę ir nuvertinę“ (Mantas Martišius „(Ne)akivaizdus karas. Nagrinėjant informacinį karą“, 2010, p. 106). Tad siekdami užsitikrinti nacionalinį saugumą nuo tokio puolimo, turime susitelkti ties tapatybės grėsmių supratimu.
Nacionalinio saugumo pagrindinę užduotį suvokdami iš esmės kaip valstybės pastangas nukreiptas tautinės tapatybės palaikymui ir stiprinimui, netruksime pamatyti grėsmes sklindančias ne tik iš Rytų, bet ir pagal nutylėjimą saugiais laikomų Vakarų. Šiuo požiūriu grėsmė iš Vakarų gali pasirodyti net pavojingesnė. Virtualios globalizmo jūros plukdoma taikiai ištautinančių ir išvalstybinančių liberalmarksistinės ideologijos laivų flotilė, kaip ir kadai, skelbiasi atplaukianti taikiai prekiauti – pirkti ir parduoti…
Kai pamatysime kas už to slypi, tai netruksime pajusti, kad didžiausia grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui sėjama ir auginama mūsų pačių galvose, ir kad pagrindiniai didžiausi pavojai tautos ir valstybės likimui esame mes patys ir jau seniai perimti mūsų vaikai.
Metas atsikvošėjus susigrąžinti kultūros ir švietimo svertus, pasipriešinti tautines vertybes trinančio globalizmo kvaišalams, o pirmiausia atsiimti savo vaikus iš beatodairiškų vartotojų-geiduliautojų (hedonistų) augintojų nagų. Jei tai įveiksime, subliukš ir emigracija. Gimstamumo didinimas čia nepadės. Jei netapsime savo galvų šeimininkais – didėjantis gimstamumas tebus tik didėjančios emigracijos emisija.
Priėjome ribą. Turime pakelti rankas ir susiėmę už galvų prisiminti, kad vis dar jas turime. Dar galime susiimti ir perimti valdymą iš – premjerų ir merų, pašalpų ir pensijų dalintojų, įvaizdžių ir reitingų kūrėjų, politinių iškamšų ir dvaro influencerių, hipnotizuojančių mus per garsiakalbius, ekranus ir puslapius.
Ir pirmas svarbus žingsnis – patiems išsirinkti Lietuvos Respublikos Prezidentą – tautos tapatybės, istorinės atminties ir savimonės, tautos kūrybinių galių saviraiškos garantą. Išsirinkti žmogų – neužstačiusį savo galvos politinėms partijoms, nepardavusį užsienio bankams ar privatiems pinigų maišams, kūrėją, mąstantį savo galva ir pajėgų vykdyti Prezidento konstitucines pareigas taip, kad būtų apginti mūsų tautos gyvybiniai interesai. Šiais globalizmo laikais tai tampa svarbiausiu ir sunkiausiai įgyvendinamu nacionalinio saugumo uždaviniu.
Tautos nacionaliniam saugumui, tapatybės karo, globalizacijos ir globalizmo kontekste labai svarbi yra A. Juozaičio iškelta panbaltistinė geopolitinio Lietuvos ir Latvijos sandraugos idėja. Būtent ji gali tapti bendros stiprios ir vešlios informacinės, kultūros, švietimo bei mokslo erdvės, o tuo pačiu ir bendros saugumo ir gynybos erdvės steigėja. Iškils didesnės galimybės drauge spręsti geopolitinius ir demografinius iššūkius, padidės abiejų tautų gyvybingumas, atsivers abiem tautoms geresnės istorinės perspektyvos.
Susigrąžinę savo galvų galias ir XXI amžiaus Baltijos kelyje susikabinę rankomis su galvų dar nepametusiais broliais latviais, galėsime ne tik sėkmingai gintis nuo grėsmių nacionaliniam saugumui, tačiau ir pereiti į puolimą – plėsti savo kultūrinę ir politinę įtaką į Rytus ir Vakarus.
Užbaigti norėčiau savo bičiulio mitologo ir religijotyrininko dr. Dainiaus Razausko žodžiais, pasakytais man prieš vykstant į sambūrio „Lietuva yra ČIA“ sueigą: „Ginklus valdo mintys. Jei mintys nesigina, tai jokie ginklai nepadės. Pirmiausia reikia rūpintis mintimis. O visuomenės minčių visuma yra jos kultūra“ (D. Razauskas).
Puiki kalba. Daugiau dėmesio kultūrai!
„Nė vieno penso nuo kultūros. Kodėl tada iš viso mes turime kariauti?“ Aukso žodžiai. Niekada negirdėjau, tai tiksliai įvertinant kultūrą. Bet: O kas yra kultūra?!? Ogi: dvasia. Ji gali būti įkūnyta medžiagoje. Bet ne ji svarbiausia: kultura, tai žmogaus santikis su savimi, santinkis su kitais žmonėmis, santikis su gamta. Kiek Jis Lietuvoje dvasingas ? Kiek jis kultūringas ? Tat: Už ką kariausim ?
Dar girdėjau , kad “kultūra” – labai gražiai pakeičia žodis DABA. Man gražu.
Kaip pirštu į akį:
daba:
1. prigimtis, būdas, paprotys: Daba, būdas ir įpročiai S.Dauk. [Moterys] aprūkusiūse savo numūse nėkaip senos dabos nepaleida S.Dauk. Palaidojo Kernių ūkės daba ant malkų sudeginusys S.Dauk. Prasta bobos dabà, kad ana vis baras J.
2. (neol.) Bs kultūra: Aukštą dabą (kultūrą) buvo pasiekusi lietuvių tauta jau gilioje senovėje A1884,310.
3. kuo dabinamasi, papuošalai: O jejem, tu jejem, kiek ji turi dabõs! Pnm.
Geros J.Vaiškūno mintys skatina geriau suprasti pasaulį. Suprasti, kodėl mums laisvą vaikų ir anūkų ateitį reikia ginti ne tik šiandien, bet ir kiekvieną dieną, kiekvieną valandą.
Prasminga,tiksli gerbiamo Vaiškūno kalba.Kaip būtų puiku,kad jis būtų LRT Taryboje ,atstovautų baltišką kultūrą,mūsų protėvių palikimą.
Gaila, kad Adamkus to nesuprato statydamas Lietuva y tautu giliotina – ES. Ne tik Adamkus. Ir daug kitu. Dar ir siandien nesupranta ir nesupras. O daugumai isvis pinigelis svarbiau uz viska, o taip ir buna del kulturos stokos.
Lietuva ekonominiu ir kulturiniu atžvilgiu velkasi ES valsybių uodegoje ( per beveik trisdešimt metų nesugebėjo pastatyti paminklo lukiškių aikštėje, į konkursus važiuojama su svetimomis dainomis ir t.t.), o karinėms išlaidoms skyria didžiausius procentus nuo BVP.. Tai valstybės griovimas ir tautos naikinimas. Mano nuomone, jei visose srityse mes paskutiniai, tai karo išlaidoms (aš nusileiidžiu) skirti ne daugiau kaip vidurkį procentų nuo BVP, vsų ES valstybių. Kodėl kai kurios ES valstybės yra turtingesnės ? Atsakymas paprastas, nešvaisto pinigų kur nereikia, kad padarytų kažkam biznį.
… o tai “prasigyvensim” jei gynybai skirsime 0,3 proc. mažiau lėšų…
ekonominiu požiūriu Lietuva yra stipri vidutiniokė. bet čia imant bendrai – BVP 1 gyventojui. Tačiau imant santykinius ekonominius rodiklius – vidutinė ir minimali alga, pensijos, pajamų nelygybė, skurdo lygis, jau nekalbant apie socialinius rodikloius – emigraciją, savižudybes ir kt., velkamės uodegoje. Ir taip yra dėl giluminių priežasčių, t.y. vyraujančių “mėsos / dešros” “vertybių”. T.y. kai žmonių nebevienija gilūs ryšiai, kokie esti, pvz., suvokimas esant viena tauta, tai taip ir gaunasi.
Labai protinga kalba. Teisinga ta vieta apie perteklinį rūpestį kultūra: iš tikrųjų, norint, kad išaugtų puikus žiedas, reikia daug ir mėšlo patręšti. Jei kam nors atrodo, kad tai neracionalu, tai deja, taip jau yra.
Neeilinis, išmintingas, programinis straipsnis. Kiekviena mintis tiesiai į 10-ką.
Tai, kas Sąjūdžio metais atrodė taip suprantama, kad net nėra ko apie tai šnekėti. Ir nešnekėjom. Kai nešnekėjom, tai kažkas pasinaudojo naiviu patiklumu, kad tai „palovėn” pakištų, kad apskritai užmirštume.
PAGARBA ir PADĖKA – kuo didžiausios ir kuo nuoširdžiausios!
Dėmesys ne apskritai kultūrai, o tokiai, kuri ugdo mūsų tautinę tapatybę, krios esminis pagrindas yra kalba. Bet kad Jūs žinotumėte, kaip visa tai svetima ir nebesuprantama tiems, kurie sudarinėja strategijas, tarp jų ir kultūros, kurie dėlioja prioritetus, būsimas lėšas. Drįstu teigti, kad lietuviai šiuo metu labai menkai besuvokia arba išvis nesuvokia, kas ta tapatybė, kodėl ji svarbi. Jau nekalbant apie tai, ką reiškia būti lietuviu. Manau, kad jei šiuos rinkimus laimės ne Juozaitis, jau galime dėti kryžių ant lietuvių tautos. Net ir išrinkus Juozaitį vilčių nėra daug, nes dabar jau reikia nežmoniškų pastangų, norint, kad tautos sąmonė prašviesėtų.
Daug gerų minčių. Ir ne tik straipsnyje. Ypač patiko Rimvydo. Akcentuosiu tik vieną, paskutinę – “Net išrinkus Juozaitį vilčių nėra daug…”
Pritariu visu 100%. Vienam doram žmogui, net su gera komanda, taip užleistą reikalą…
Kodėl “reikalas” taip užleistas? Todėl, kad visus reikalus mūsų valstybėje tvarko tiktai pareigūnai – visuomenės mažuma. O piliečiai (dauguma) palikti “ne prie reikalų”. Iš to didžiulis ABEJINGUMAS ir NEVILTIS. Daugumai žmonių valstybės, tautos reikalas yra – “ne mano daržas, ne mano pupos”. Ir tai logiška, nes jie nieko nesprendžia, jie nieko nereiškia. Jie yra NIEKAS. O iš nieko tikėtis kultūros ar patriotizmo…
Tokia yra atstovaujamos “demokratijos” kaina. Man tai primena krepšinį, futbolą ar tinklinį, kai vienas ryškus lyderis žaidžia už visus… Nieko gero iš to nesigauna.
….Net neturintis rankų ir kojų žmogus saugus turėdamas galvą … Iš tiesų tai reikia šalmo.
…Obelys skirtingai vaisingos.Turi prižiūrėti visą sodą tam, kad viena iš jų pradėtų derėti…. Iš tiesų tai nevaisingi medžiai šalinami o jų sąsajos su kitais sodo medžiais gerokai paprastesnės.
Straipsnyje yra gerų minčių (labai atsargių) apie tautiškumo galią ir vertę, bet nereikia menkinti kariuomenės. Mūsų istorija puikiai iliustruoja, kad visi susitraukimai ir netektys buvo patirtos dėl nesugebėjimo įgyti atitinkamas karines galias. Valstybė be kariuomenės, be laimingų žmonių tik būrys žmonių. Kaip ir be tautiškumo, be kalbos, be tradicijų. Visko reikia.