J. Vaiškūnas. Tautinė kultūra – pagrindinis šių laikų nacionalinio saugumo uždavinys

Šio rašinio minčių pagrindu buvo parengtas ir perskaitytas trumpas pranešimas sambūrio „Lietuva yra čia“ steigiamojoje sueigoje Vilniuje 2019 vasario 2 d.

Kalbėdami apie gynybą visuomet turėtume prisiminti Didžiosios Britanijos premjero žodžius, pasakytus Antrojo pasaulinio karo metais. Tuomet, generolams prašant padidinti lėšas gynybos reikmėms kultūros lėšų sąskaita, premjeras Vinstonas Čerčilis kategoriškai nukirto:

„Nė vieno penso nuo kultūros. Kodėl tada iš viso mes turime kariauti?“

Geležiniai ginklai ir kariniai veiksmai yra kraštutinė nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonė. Nacionalinis saugumas – tai tautos saugumas, tautos gyvybingumo išlaikymas.

„Lietuvos respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas“ apibrėždamas „svarbiausias nacionalinį saugumą užtikrinančias Lietuvos vidaus politikos nuostatas“ kalba apie „lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą“ ir įvardija kas tai yra. Tai – tautinio sąmoningumo ir pilietiškumo, etinių ir moralinių vertybių ugdymas, švietimas, socialinis ir kultūrinis piliečių aktyvinimas, nacionalinės kultūros tapatumo saugojimas ir puoselėjimas, lietuvių kalbos apsauga ir tęstinumas, etninės kultūros ir papročių globa, kultūros paveldo ir kultūros savitumo saugojimas nuo griaunančio antihumanistinio poveikio, tradicinės šeimos puoselėjimas.

Štai kodėl kultūra valstybės strateginių sričių grandyje turėtų tapti sritimi Nr.1. Ir tai supranta mūsų kaimynai latviai. Net ir siaučiant ekonominei 2009-2010 m. krizei Latvija nemažino kultūrai skiriamos biudžeto dalies, o ją netgi didino – nuo prieš krizę skirto 0,7 proc. iki 1,1 proc. per krizę. Ir toks požiūris nėra naujas ar netikėtas.

Arvydo Juozaičio rinkimų programos keturis pilies bokštus – lietuvių kalbą, šeimą, švietimą ir teisingumą – kaip visą tvirtovę dengia lietuvių nacionalinė kultūra, kurioje būtent ir slypi mūsų tautos gyvybinės galios, mūsų savastis. Valstybės pajėgumą gintis, jos atsparumą lemia tautos kultūros gyvybiškumas. Juk ginasi ne ginklai, ginasi juos valdantys žmonės – piliečiai, pilėnai. Žmogaus ir tautos gebėjimą gintis lemia jo gyvybingumas. Jis ir yra savaiminis saugumas.

Net neturintis rankų ir kojų žmogus saugus turėdamas galvą. Tad turime suprasti, kad pagrindinis mūsų saugumo laidas yra dėmesys kultūrai, dėmesys dvasiai, dėmesys mintims. Būtent – dėmesys.

Kam skiriame dėmesį – tas veriasi, gausėja, dauginasi. Ten kur išlavintas dėmesys – klesti gyvybė ir saugumas. Jei ugdysime lietuvišką sąmoningumą, tai ir tautos gyvybiškumas ir saugumas augs. Viešojoje erdvėje – tai mūsų humanitarinių mokslų, etnologijos, baltistikos, lituanistikos plėtra ir tyrimų intensyvumas.

Valstybės  rūpestis kultūra, mokslu ir švietimu turi būti perteklinis. Obelys skirtingai vaisingos.

Turi prižiūrėti visą sodą tam, kad viena iš jų pradėtų derėti. Norint, kad vienoje mokslo įstaigoje pražystų kūrybos žiedas, reikia turėti kokias 5 mokyklas. Kad vienas doktorantas parašytų triuškinančią disertaciją, reikia 10-ies doktorantų. Šiuolaikiniam jaunam žmogui turime atverti platų diskusijų lauką, galimybių įvairovę.

Žmogaus smegenys vidutiniškai sveria apie 1 kg 400 gramų ir sudaro tik maždaug 2 proc. žmogaus masės, tačiau sueikvoja net 20 proc. mūsų kūno energijos. Tai yra neįtikėtinai daug. Tad ir sveikoje valstybėje – atitinkamus išteklius turėtume skirti visuomenės smegenims – kultūrai, mokslui, švietimui. Nemąstantis žmogus yra vergas net nepradėjęs gintis.

XXI-ame amžiuje įprastiniai ginklai jau dažnai vartojami kaip vaizdinė atgrasymo priemonė, o lemiamos kovos laimimos informacinėje – minčių erdvėje. Vadinamosios Kopenhagos mokyklos saugumo studijų specialistai informacinį karą laiko tam tikra tapatybės karo dalimi, pasak jų, „saugumo grėsmės yra susijusios su tapatybe ir kultūra, kuriuos liberalizmo atstovai buvo sumenkinę ir nuvertinę“ (Mantas Martišius „(Ne)akivaizdus karas. Nagrinėjant informacinį karą“, 2010, p. 106). Tad siekdami užsitikrinti nacionalinį saugumą nuo tokio puolimo, turime susitelkti ties tapatybės grėsmių supratimu.

Nacionalinio saugumo pagrindinę užduotį suvokdami iš esmės kaip valstybės pastangas nukreiptas tautinės tapatybės palaikymui ir stiprinimui, netruksime pamatyti grėsmes sklindančias ne tik iš Rytų, bet ir pagal nutylėjimą saugiais laikomų Vakarų. Šiuo požiūriu grėsmė iš Vakarų gali pasirodyti net pavojingesnė. Virtualios globalizmo jūros plukdoma taikiai ištautinančių ir išvalstybinančių liberalmarksistinės ideologijos laivų flotilė, kaip ir kadai, skelbiasi atplaukianti taikiai prekiauti – pirkti ir parduoti…

Kai pamatysime kas už to slypi, tai netruksime pajusti, kad didžiausia grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui sėjama ir auginama mūsų pačių galvose, ir kad pagrindiniai didžiausi pavojai tautos ir valstybės likimui esame mes patys ir jau seniai perimti mūsų vaikai.

Metas atsikvošėjus susigrąžinti kultūros ir švietimo svertus, pasipriešinti tautines vertybes trinančio globalizmo kvaišalams, o pirmiausia atsiimti savo vaikus iš beatodairiškų vartotojų-geiduliautojų (hedonistų) augintojų nagų. Jei tai įveiksime, subliukš ir emigracija. Gimstamumo didinimas čia nepadės. Jei netapsime savo galvų šeimininkais – didėjantis gimstamumas tebus tik didėjančios emigracijos emisija.

Priėjome ribą. Turime pakelti rankas ir susiėmę už galvų prisiminti, kad vis dar jas turime. Dar galime susiimti ir perimti valdymą iš – premjerų ir merų, pašalpų ir pensijų dalintojų, įvaizdžių ir reitingų kūrėjų, politinių iškamšų ir dvaro influencerių, hipnotizuojančių mus per garsiakalbius, ekranus ir puslapius.

Ir pirmas svarbus žingsnis – patiems išsirinkti Lietuvos Respublikos Prezidentą – tautos tapatybės, istorinės atminties ir savimonės, tautos kūrybinių galių saviraiškos garantą. Išsirinkti žmogų – neužstačiusį savo galvos politinėms partijoms, nepardavusį užsienio bankams ar privatiems pinigų maišams, kūrėją, mąstantį savo galva ir pajėgų vykdyti Prezidento konstitucines pareigas taip, kad būtų apginti mūsų tautos gyvybiniai interesai. Šiais globalizmo laikais tai tampa svarbiausiu ir sunkiausiai įgyvendinamu nacionalinio saugumo uždaviniu.

Tautos nacionaliniam saugumui, tapatybės karo, globalizacijos ir globalizmo kontekste labai svarbi yra A. Juozaičio iškelta panbaltistinė geopolitinio Lietuvos ir Latvijos sandraugos idėja. Būtent ji gali tapti bendros stiprios ir vešlios informacinės, kultūros, švietimo bei mokslo erdvės, o tuo pačiu ir bendros saugumo ir gynybos erdvės steigėja. Iškils didesnės galimybės drauge spręsti geopolitinius ir demografinius iššūkius, padidės abiejų tautų gyvybingumas, atsivers abiem tautoms geresnės istorinės perspektyvos.

Susigrąžinę savo galvų galias ir XXI amžiaus Baltijos kelyje susikabinę rankomis su  galvų dar nepametusiais broliais latviais, galėsime ne tik sėkmingai gintis nuo grėsmių nacionaliniam saugumui, tačiau ir pereiti į puolimą – plėsti savo kultūrinę ir politinę įtaką į Rytus ir Vakarus.

Užbaigti norėčiau savo bičiulio mitologo ir religijotyrininko dr. Dainiaus Razausko žodžiais, pasakytais man prieš vykstant į sambūrio „Lietuva yra ČIA“ sueigą: „Ginklus valdo mintys. Jei mintys nesigina, tai jokie ginklai nepadės. Pirmiausia reikia rūpintis mintimis. O visuomenės minčių visuma yra jos kultūra“  (D. Razauskas).