Pastarosiomis dienomis, kaip ir kasmet, užšąlant vandens telkiniams, Aplinkos ministerija sulaukia nemažai skambučių apie neišskridusias ir prie vandens telkinių ledo esą prišalusias gulbes. Skambinantieji, sunerimę dėl šių paukščių likimo, reikalauja tučtuojau vykti jų gelbėti. Tačiau tas nerimas yra pagrįstas tik labai retais atvejais.
Pasak gamtininkų, ne užsilikusios gulbės kelia problemų, o skambinantieji pavojaus varpais – jie tarsi ir gerų paskatų vedini, bet, deja, nežino paukščių biologijos ir fiziologijos. Gulbės dažniausiai neskuba išskristi žiemoti iš ten, kur jas iki šiol maitino žmonės. Įprasta, kad paukščiai gali be lesalo ramiai ant ledo tupėti ar snūduriuoti net keletą dienų.
Nors gamtosaugininkai prašo pranešti tik apie sužeistus ar luošus paukščius, tačiau jų balsas tarsi lieka tyruose. Dažniausiai gamtos apsaugos pareigūnai, pagal žmonių pranešimus nuvykę į vietą gelbėti gulbių, rizikuodami gyvybe eina ant ledo, o jos pakyla ir nuskrenda arba tiesiog pasitraukia kuo toliau nuo žmonių.
Antai prieš porą metų buvo sulaukta apie 300 skambučių apie tariamai negalinčias paskristi gulbes, bet pasitvirtino tik vienas vienintelis pranešimas. Įsitikinti, ar gulbės yra sveikos, galima joms nuo kranto pasiūlius lesalo.
Kas kita – sužeisti, paliegę, skristi negalintys paukščiai, kurie pasilieka ant ledo ir tuomet, kai sveikieji išskrenda. Jie negali susirasti maisto, alksta ir šąla. Aplinkos ministerija primena, kad apie visus sužeistus, sergančius gyvūnus, kuriems reikia pagalbos, žmonės turėtų pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112.
Prieš porą metų buvau pamatęs (tiksliau, kiti susirūpinę žmonės parodė) būtent sužeistą gulbę ant ledo (Vilniuje, tarp Baltojo ir Pedagoginio, ar kaip jį teisingiau vadinti, tilto). Buvo aiškiai matyti kraujo dėmė ant sparno ir gulbės judesiai tikrai nebuvo kaip sveiko paukščio. Taigi paskambinau tuo 112 numeriu ir viską papasakojau. Ir žinot, kas buvo? Ogi nieko. Valandos bėgo ir niekas nepasirodė. Kai paskambinau vėl, 112 numerio pana pasakė, kad perdavė tai kažkokiems gyvūnų globėjams ir tiek žinių. Jeigu aš norįs, galįs pats jiems tiesiogiai paskambinti; telefono numerį ji galinti padiktuoti (o kaip aš jį užsirašysiu, pirštu ant sniego?), bet žinutės su numeriu atsiųsti nieku gyvu negalinti. Galiausiai pirštu ant sniego užsirašiau padiktuotą numerį, suvedžiau jį į telefoną ir paskambinau gyvūnų globėjams. Jie pasakė, kad informaciją gavo, bet jie yra savanorių tarnyba ir šiuo metu nesą jokio laisvo savanorio. Pradėjo temti, labai šalta, kiti gulbe susirūpinę žmonės jau išsiskirstė, gulbė su kruvinu sparnu tebetupi ant ledo, o daryti nėra ką. Taigi nuėjau namo ir kaip baigėsi vargšui paukščiui, nežinau.