Yra toks reiškinys: tautalitarizmas. Perskaitėte teisingai. Lietuviškasis žodis „tauta“ ir lotyniškasis „tota“ – tos pačios indoeuropietiškos kilmės, tik ilgainiui įgavę skirtingus prasminius atspalvius. Abu jie reiškė tam tikrą visumą. „Tota“ ir liko visuma, „tauta“ ėmė reikšti apibrėžtą visumą: žmones, kilusius iš vienos šaknies, kalbančius viena kalba, gyvenančius pagal bendrus papročius, o galiausiai – ir priklausančius vienai valstybei.
Totalitarizmas, paprastai, reiškia visuotinę valdžios kontrolę visuomenei, tiek viešame, tiek ir privačiame gyvenime. Bendresne prasme totalitarizmas – tai siekis apibendrinti, suvisuotinti, suvienodinti visus ir viską, be jokių išimčių, išlygų, atspalvių. Pagal vieną šabloną – savaime suprantama, savą. Ribotą. Nebūtinai patį protingiausią ar moraliai tobuliausią.
Tautalitarizmas – tai totalitarizmas tautos vardu. Tautalitaras mano, jog tauta bus gyvybinga tik tada, kai bus vieninga, o vieninga bus tik tada, kai bus vienoda. Tautoje jis bando įkūnyti pats save, visus jos narius versdamas savo paties kopijomis, dublikatais, klonais. Savastis, išskirtinumas, įvairovė tautalitarui vertingi tarp tautų, bet pačioje tautoje – keiksmažodžiai.
Paradoksalu, tačiau dėsninga: juo labiau stengiamasi visus taip suvienyti, juo labiau jie skaldosi. Primetama vienybė visada skaldo. Juo siauresnis šablonas, juo mažiau žmonių po juo telpa. Juo daugiau ribų kitoniškumui, juo daugiau kitokių lieka už jų.
Tautalitarizmas gali būti religinis, partinis, gyvenimo būdo. Tu išpažįsti tikrą tautos tikėjimą? Kurį – XIII-o ar XIX-o amžiaus? Ne? Koks tu lietuvis? Ar balsuoji už tikrą Tėvynės partiją? Ne? Gal tu – Maskvos agentas? Briuselio? Vašingtono? O gal išvis – pederastas? Ką labiau mėgsti – alų ar sportą? Kaimo kapelas ar sunkųjį roką? O gal hiphopą? Ką, turi savo nuomonę? Gal tu – koks individualistas? Viskas aišku – už Tautos ribų…
Žinoma, Tauta save gerbiančio tautalitaro visad įvardijama didžiąja raide. Nes ji juk – vienas asmuo. Tapatus apsiskelbusio Vado, smulkaus vaduko ar net užribio vadukėlio „Aš“. O juokingiausia, jog tų vadukėlių – gausybė. Kiekvienas jų turi savus atsakymus į klausimus, kokį tikėjimą išpažinti, už kokią partiją balsuoti, kaip laisvalaikį leisti privalo tikras tautietis. Kiekvienas tautalitaras aiškina, kad jis yra tikrasis tautiečio etalonas, o visi kiti – klaidingi. Kol kuris nors vadukėlis tampa vaduku, vadukas – Vadu, o Tauta virsta jo eksperimentų poligonu.
Tada visi klaidingi elementai nuo Tautos atskeliami tiesiog fiziškai. Įkalinant ar sunaikinant. Paslankesni tiesiog susivienodina su Vadu, žinoma, likdami tik jo klonais, nes absoliučiai tapatintis su Didžiuoju Originalu – tokia pat šventvagystė, kaip ir skirtis nuo jo. Čia glūdi dar vienas tautalitarizmo paradoksas. Teisę į originalumą turi tik Vadas, o visi kiti gali būti tik jo menkesnėmis kopijomis, iš anksto pripažįstančiomis savo menkumą.
Taip visa Tauta, įvardijama didžiąja raide, žodžiais – garbinama, tikrovėje lieka tik menkystų mase, kuriai vienintelis pasididžiavimas – imituoti Vadą. Žinoma, už Vado apibrėžtosios, apibendrintosios ir suvienodintosios Tautos lieka šis tas iš gyvosios tautos. Gyvi žmonės, išdrįstantys būti kitokiais. Kurį laiką jie kišami į kalėjimus, žudomi ar tiesiog stumiami į Tautos užribį, tačiau ilgainiui jų gausėja. O galiausiai įvyksta perversmas. Iš jo – trys keliai: į anarchiją, į pliuralistinę demokratiją arba į naują tironiją.
Pliuralistinės demokratijos kelias – pats sunkiausias. Tai – pusiausvyra tarp kraštutinumų. Tai – darna įvairovėje. Kai kiekvienas žmogus turi teisę laikyti save pačiu teisiausiu, pripažindamas šią teisę kitam, kuris tiesą suvokia kitaip. Kai riba tarp privataus ir viešo brėžiama bent jau stengiantis išvengti žalos abiems pusėms. Kai užtikrinama galimybė būti savimi ir kartu – paskata šia savastimi praturtinti bendrą visumą. Kai laisvė ir atsakomybė atsispindi viena kitoje. Kai kitokiame pirmiau ieškoma partnerio, nei priešo.
Visa tai sukelia proto, valios, dažnai – ir jausmų įtampą. Tai reikalauja pastangų. Daug lengviau rinktis iš kraštutinumų. Iš betvarkės ir vergovės. Tapti tautalitaru ar betaučiu. Bet yra trečia alternatyva. Subalansuoto tautininko alternatyva. Demokrato ir pliuralisto alternatyva. Ji – drąsiausiems, išmintingiausiems ir doriausiems. Išbandysime?
Na, kas gali būti suprantamiau: Lietuva, tai Lietuvos žemė, su visais miškais , upėm ir ežerais, – lietuvių nuosavybė . Ir viskas kas ant tos žemės-lietuvių. Kas čia neaišku ?!? Kam tie išvedžiojimai ?
🙂
Na ir „tamsuolis” tamsta… Na, kiek galima aiškinti, jog viskas čia – mūsų trijų kaimynių žemė? Tiesa, kaip tarpusavyje ją pasidalintų, neaišku.
…”Subalansuoto tautininko alternatyva. Demokrato ir pliuralisto alternatyva. Ji – drąsiausiems, išmintingiausiems ir doriausiems. Išbandysime?” Dar iki šiol neišsivaikščioję “drąsiausi, išmintingiausi ir doriausi bandytojai” su savo išbandymais pavėlavo mažiausiai 25 metus. Lietuva jau seniai tapo “tautos vadų ir tautos vilties prezidentų” šalimi. Pačių tautos vadų ir tautos gelbėtojų su kiekvienais rinkimais,kuo sparčiau Lietuva išsivaikščioja, tuo jų sparčiau daugėja. Vadai gimdo tautos vadus ir gelbėtojus ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme. Tautos gelbėtojas ir patriarchas V. Lansbergis pagimdė tiesiogiai būsimą tautos patriarchą G.Lansbergį, netiesiogiai pagimdė neeilinę tautos vadę ir tautos gynėją nuo būsimos Rusijos agresijos D.Grybauskaitę ir t.t. Tautos komunistinio ąžuolo Brazausko palikuonys taip pat visi dar neišmirė …
Be krikščioniško Dekalogo nepavyks.Žmogus per silpnas.
Labai sklandžiai išdėliotos visos mintys, kūrybiškai. Esu sužavėtas ir pasiruošęs “išbandyti”.
Nuo savęs galiu pridurti, kad VIENYBĖ įmanoma tik dvasioje. Jos kurti nereikia, ji visada buvo ir bus, tereikia ją “pasiekti”, iš mūsų fizinio – protinio lygmens.
Yra žemėlapiai geografiniai – Lietuvos, Europos. Daug lengviau kur nors nuvykti jį pasiguldžius…
Šiam (straipsnio temos) atvejui pravartu prisiminti tą trikampį, kuriame piešiama Dievo akis. Viršūnė simbolizuoja Dvasią – Vienį. O apatinė kraštinė Materiją – Daugį.
Šioje “schemoje”, kuri atspindi pasaulio, žmogaus ir net Dievo esmę telpa abi priešybės – ir Vienybė, ir Įvairovė.
Nei apie “šį”,nei apie “tą”Nei ‘2″,nei”3″?Toks įspūdis,kad nebeturit apie ką rašyti,tada belieka maišyti,malti,velti…O gal “viskam pasidariau viskuo”.kad tik daugiau jų suklaidinčiau?…Yra toks klerikalinis stilius.
Kai buvom ką tik išsilaisvinę iš Rusijos dominuojamos SSSR gniaužtų, Vokietijoje kalbėjau su keliais
intelektualais apie demokratiją. Kalbant apie ją, aukštas buvusios VFR karininkas pasakė: “Demokratija yra linkusi užmigti: kai jos per daug – atsiranda anarchija ir pliuralizmas, kai jos per mažai – atsiranda diktatūra. Demokratinės valstybės etalonas, mano nuomone, yra toks: keletas laiptų demokratijos – laiptelis diktatūros, keletas laiptų demokratijos – laiptelis diktatūros”. Išeitų, kad vokiečio mintys tinka ir mums. Apie tai verčia galvoti geras politologinis Mariaus Kundroto straipsnis. Sėkmės jums, Mariau.
+++
Labai dažnai pritariu Mariaus rašiniams – matyt, pritariu iš esmės, iš širdies.
Tik subalansuoto balanso nekenčiu – man geriau pasverta pusiausvyra, ar lygsvara (–:
Liaudynų ‘bi-lanx’ atsirado iš lietuviško ‘dvi-lankša’. Ko gi lietuviai turi vengti ‘bilanx’ pradžios ‘dvilankšos’ ?
Tautalitarizmas – tai Marijaus ideologija dar nuo senosios, Rimanto Smetonos, Tautininkų sąjungos laikų. Tik kai ten jį perkando ir išmetė iš valdžios – jis perbėgo pas Puteikį, kaip eilinis migruojantis politikierius.
Nuostabu – M. Kundrotas rašo Č. Gedgaudo dvasia : ‘tauta’, ‘tota’, dar betrūksta lotynus vadinti liaudynais pagal mano trigrašį.
Nuostabu – M. Kundrotas rašo Č. Gedgaudo dvasia : ‘tauta’, ‘tota’, dar betrūksta lotynus vadinti liaudynais pagal mano trigrašį.
Tvankstui:Totas (graik. Thouth) – Išminties, skaičiavimo, rašymo dievas. Raštininkų ir archyvų globėjas. Archetipinių dievų raštininkas, steigiantis būties dermę ir tvarką. Na, neveltui gal, gerb. Tvankstai, esate kilęs nuo Donkalnio. Pastaba: lotynų kalba buvo aštuonis kartus perdaryta.
Lotyniškai tota, esperantiškai tuta, lietuviškai – visas, ištisas, pilnas. Jokios klaidos čia nėra. Apie ką diskusija? Gal vertėtų dar kartą (atidžiau) perskaityti straipsnį.
Bet kokį totalitarizmą pagimdo valdžios koncentracija mažumos rankose. Ši valdžią turinti mažuma pačios Sistemos skatinama savivaliauti, nes ji nekontroliuojama. O jokios valdžios neturinti visuomenės dauguma automatiškai pasmerkiami ABEJINGUMUI.
Ir kaip šią Sistema be pavadintum, tai nepakeis jos esmės.