Š. Valentinavičius. „Dovana“ Lietuvos Valstybės šimtmečiui – nacionalinė kultūros ir meno premija paskirta tautos istorijos niekintojui

Iki tos dienos eita beveik tris dešimtmečius – nuo pirmųjų atkurtos Nepriklausomybės dienų. Eita atkakliai ir įžūliai, visomis įmanomomis priemonėmis ir keliais, išnaudojant visas galimybes ir formas niekinti ir trypti Lietuvos didžiavyrius, kovojusius ir paguldžiusius galvas nelygioje, bet garbingoje kovoje su sovietiniais okupantais ir kolaborantais. Pagaliau – pergalė!

Pergalingai ir galingai  skambant fanfaroms  atėjo ši diena: romano „Žali“ autoriui Mariui Ivaškevičiui už gyvybę paaukojusių partizanų atminimo dergimą skiriama 2018 metų nacionalinės kultūros ir meno premija. Premiją niekintojui pačioje   garbingiausioje vietoje  – Prezidentūroje ir pačią svarbiausią Lietuvos valstybės dieną – 2019 metų vasario 16 dieną  – įteiks Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Iki šios dienos buvo šliaužta atsargia ir kryptingai, neskambant fanfaroms ir nesigiriant, tyliai knygynuose pardavinėjant ir bibliotekų fonduose platinamose knygose. Paimkime, kad ir  per kraštus besiliejančios neapykantos laisvai Lietuvai bei švelnios, neapsakomos meilės „tarybinei Lietuvai“ ir Leninui Jono Januičio romaną „Užvakar ir šiandien“, buvusio Lietuvos kompartijos (LKP CK) sekretoriaus Liongino Šepečio prisiminimus apie meilę laisvai Lietuvai, už ją „sovietinės okupacijos laikais kovojant“ , LKP CK sekretoriaus Vytauto Astrausko  „prisiminimus“,  Rūtos Vanagaitės opusą „Mūsiškiai“.

Paminėjau tik mažą dalelytę didelį Lietuvos patriotų pasipiktinimą sukėlusių opusų. O jeigu prisimintume „smulkesnius“ melo, dezinformacijos bei brutalaus istorijos iškraipymo prisotintus leidinius ar taip vadinamos nepriklausomos visuomeninės televizijos ir radijo (jau nekalbant apie komercinių TV) dezinformacines laidas? Kaip, pavyzdžiui, nedaug kam girdėta ar skaityta Lietuvos policijos istorija skambiu „Angelo sargo skrydis“ pavadinimu. Prisiminkime, kaip įžangoje įžūliai meluoja ir juodina jaunimą  policijos generalinis komisaras (dabar – Alytaus meras) Vytautas Grigaravičius: „Iš tikrųjų, visuomenės aistros, kurios paprastai nurimdavo žiemą, kai stumdytis mitinguose tiesiog nesmagu, vėl užvirdavo pavasarį ir tęsėsi iki vėlyvo rudens. Pramogų tuomet buvo nedaug: trys kanalai <…>, vienas–  kitas koncertas… Teatrai –  gastrolėse, knygų vasarą nuolat neskaitysi, užsienio kelionės –   iš fantastikos srities. Tad mitingai, demonstracijos daugeliui, ypač jaunimui, buvo ne tiek pilietinė pareiga ar politinė būtinybė, kiek galimybė padūkti, išsirėkti, nebaudžiamai keiksnoti valdžią, pasijusti šalies likimo sprendėjais, pagaliau, susitikti su draugais…“,  –   taip aiškinamos priežastys, kodėl žmonės 1988 metais pradėjo rinktis į Sąjūdžio mitingus. Juk nepamiršome, kaip 1988 m. rugsėjo 28-ąją tuometė Vidaus reikalų ministerijos vadovybė, pasitelkusi į pagalbą SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės pulką, jėga išvaikė į Gedimino aikštę palaikyti badaujančių Lietuvos laisvės lygos aktyvistų suplūdusius žmones, o kitą ankstyvą rytą milicininkai sumušė badautojus? O ką ir bekalbėti apie ne kuriuos istorikus (kaip savo opuse rašo J. Januitis) „pavardžių neminėsiu, nes iš teismų neapsieisiu“, reguliariai juodinančius ir niekinančius garbingą Lietuvos valstybės istoriją ir pokario kovas su sovietiniais okupantais ir kolaborantais?

Vikipedijoje apie M. Ivaškevičių rašoma: „Marius Ivaškevičius apibūdinamas kaip postmodernus kūrėjas. Teigiama, kad jo postmodernus rašymas yra demistifikuojantis nusistovėjusius mitus ir naujai bei žaismingai interpretuoja tautinę simboliką.“

Tenka apgailestauti, kad „Vikipedija“ neįvardija, kas yra šio teiginio autorius, „proto bokštas“, Tautos istorijos niekintoją įvardijęs postmoderniu kūrėju?  Kas, pagaliau, gali paneigti, kad toks iš viso neegzistuoja, o „Vikipedijos“ skaitytojas subtiliai klaidinamas.

Rusija atvirai grąso konvenciniu karu, kibernetinių atakų antpuoliai jau tapo kasdienybe, daugelį nebestebina „tituškų“  išpuoliai. Ne itin reaguojame į taip vadinamų komentatorių provokacinius, dezinformuojančius  paistalus elektroninėje erdvėje. Tačiau  jie nepastebimai kaupiasi ir nusėda jaunimo pasąmonėje  

Bet nemažesnis pavojus slypi jaunajai kartai, kai pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu šlovinami ir garbinami tokio raugo ir tokio postmodernizmo „kūrėjai“? Negalime būti ramūs ir abejingi, kai platinama ir šlovinama politinės pornografijos literatūra. Skaitant M. Ivaškevičiaus opusą, nejučiom kyla asociacijos su sovietinių laikų palikimu, iki šiol plintančiu jaunimo leksikone – sovietiniais triaukščiais ar daugiaaukščiais keiksmažodžiais. Juk „laureatas“ vienu ypu partizanus apšaukia daugiaaukščių šlykščiausių žodžių ir posakių tiradomis. Jie, Lietuvos partizanai, –  „kvaištelėję degradantai“, erotiniai iškrypėliai. O LAF kūrėjas, 1919 m. sausio 1 dieną Gedimino bokšte iškėlęs trispalvę, 1941 metų Birželio 23-ios sukilimo organizatorius Kazys Škirpa – Hitlerio šuo, žydų žudynių Lietuvoje šauklys. Tokių šlovinamų valstybiniu lygiu „kūrinių“ prisiskaitęs jaunimas irgi panašiai pradeda galvoti apie tautos didžiavyrius. Girdi, taip rašo nacionalinės premijos laureatas M. Ivaškevičius, panašių melo ir neapykantos laisvai Lietuvai gali užtikti  Jono Januičio, Liongino Šepečio kūryboje… Ir niekas šito melo nepaneigia, niekas tokių autorių nedemaskuoja, neužvėrė kelių tokiems „žinovams“. Nei Kultūros ministerija, nei Rašytojų Sąjunga, nei Lietuvių kalbos institutas, Lietuvos Mokslų Akademija, Vilniaus ir Kauno universitetų profesūra.   Net gerbiami mūsų prezidentai tyli, o dabar jau sveikins laureatą už lietuvių tautos didžiavyrių niekinimą

Vien tik Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Politinių kalinių ir tremtinių bendrija, o pastaruoju metu istorikas Vladas Terleckas, filosofas Vytautas Radžvilas skambina pavojaus varpais. Tik, deja, šie varpai skamba mažiau skaitomuose tinklapiuose ir vyriausybei, kultūros ministerijai bei prezidentūrai elektroniniais laiškais siunčiamuose nelaimės signaluose. Deja, ten pavojaus varpų gaudesio iki šiol dar neišgirsta.

Kažkodėl pavojaus varpų gaudesio neišgirdo ir iki šiol „nebyli“ Lietuvos Žurnalistų Draugija, kurios  Įstatuose parašyta, kad  Draugijos vienas kertinių tikslų yra „Lietuvos valstybingumo ir pilietinės visuomenės ugdymas“.

Su 2019-iais metais,  Lietuvos Žurnalistų Draugijos nariai!

Autorius yra atkurtos LŽD valdybos narys.