V. Vasiliauskas. Ar žodžiai „tėvas“ ir „motina“ taps keiksmažodžiai?

Klausimas sveiko proto žmogui skamba pokvailiai, o tikinčiajam – ir šventvagiškai, kaip papiktinimas, prieštaraujantis Dekalogui, kurio ketvirtas įsakymas visiems laikams paskelbė: „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Savo ruožtu šį Dievo įsakymą vykdo tie tėvai ir vyresnieji, kurie myli savo vaikus, jais rūpinasi.

Ir vis dėlto šis drastiškas klausimas nėra absurdiškas. Ir visai ne dėl tų išsigimėlių, kurie neverti nei tėvo ir motinos vardo, nei vaikų meilės ir pagarbos. Bet tie sociopatai (kurių negali išvengti nė viena tauta ir visuomenė) tapo Lietuvoje ne sociopatologijos,

o įstatymų leidėjų susidomėjimo objektu, pagal kurį jie pradėjo leisti įstatymus, reguliuojančius visuomenės gyvenimą.

Kitaip tariant, visuomenė, jos didžioji ir sveikoji dalis tapo saujelės išgamų įkaitė, nes kiekvienas žmogus įtariamas kaip potencialus sociopatas, keliantis pavojų savo vaikams. Vaiko teisių apsaugos pagrindų Įstatymas užprogramavo visą Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemą ne padėti tėvams auginti atžalas, užtikrinti laimingą vaikystę šeimoje, bet atpažinti ir nukenksminti smurtininkus.

Lietuviška tradicinė šeima de facto paskelbta vaikams nesaugi, smurto židiniu, todėl vaiko teisių apsaugos darbuotojų nuolat stebima ir kontroliuojama. Vaiko teisių apsaugos sistema Lietuvoje virto dar viena represine struktūra. Be kita ko, ir pelninga.

Kalbu ne tik apie tuos legalius iš Norvegijos gautus milijonus, apie kuriuos prisipažino D.Šakalienė. Ji labai naivi ar labai gudri, kai sklandančius pasakojimus apie pardavinėjamus vaikus vadina kliedesiais. Šis „verslas“ Lietuvoje turi tradicijas. Kai dar Lietuva nepriklausė Europos Sąjungai bei Šengeno erdvei ir niekas net nesapnavo masinės emigracijos, mano redaguoto savaitinio žurnalo „Ekstra“ žurnalistai pastebėjo, kad pagausėjo emigruojančių vaikų ir net kūdikių. Per įvaikinimo institutą. Bevaikiams turtingiems užsieniečiams Lietuva pasidarė vaikų turgus.

„Ekstrai“ pradėjus tirti, kas šiame „versle“ dalyvauja – įvaikinimo tarnybos ir vaikų namų vadovai,vaikų psichiatrai ir psichologai, teisėjai – kilo sąmyšis, prokurorai skėsčiojo rankomis, girdi, tuo metu nebuvo reikiamo Baudžiamojo kodekso straipsnio. Įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos po skandalo išgaravo – buvo reformuota. Nemanau, kad „geroji praktika“ būtų dingusi.

Kadangi Lietuva D.Šakalienės bendraminčių ir nemąstančių žurnalistų jau skelbiama vaikiamušių kraštu, nacionalinė vaikų rinka darosi dar patrauklesnė. Sykiu tai klastinga ataka prieš šeimą, gal net klastingesnė nei brukama partnerystė ar genderizmas.

Prisipažinsiu, šiurpinantį pavadinimo klausimą man įkvėpė Oldus Haksli (Aldous Huxley) „Brawe New World“, kuriame visi kūdikiai suvisuomeninami, žodžiai „tėvas“ ir „motina“ jau ne tik pasenę, bet pasidarę viešai nevartotinais keiksmažodžiais. Mūsų vaikai šakalienių ir majauskų dėka taip pat jau suvisuomeninami. Niūri A.Haksli antiutopija tampa Lietuvos tikrove.

P.s.Šį savo tekstą skiriu šiandienos mitingo Nepriklausomybės aikštėje organizatoriams ir dalyviams.