Lapkričio 23 d. Vilniaus senamiestyje, aikštėje priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją, minint J. Basanavičiaus 167-ąsias gimimo metines, iškilmingai atidengtas paminklas ietuvos Tarybos pirmininkui, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarui dr. Jonui Basanavičiui. Būtent čia kur dabar yra įsikūrusi Nacionalinė filharmonija praėjusio amžiaus pradžioje buvo Miesto rūmų salė, kurioje 1905 m. gruodžio 4-5 dienomis posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas, o jo pagrindiniu rengėju buvo dr. J. Basanavičius.
Didysis Vilniaus Seimas, deklaravęs politinės lietuvių tautos tęstinumą, davė pradžią moderniai Lietuvos valstybei.
Visiems sugiedojus Tautišką giesmę sveikinimo žodį tarė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, po jos kalbėjo prezidentas Valdas Adamkus ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Po jų pasisakė skulptūros autorius Gediminas Piekuras.
“Daktaras Jonas Basanavičius čia vaikščiojo, čia gyveno, todėl, matyt, tai geriausia vieta jam sugrįžti. Kai prisimename, kai skaitome, ką jis kalbėjo ir rašė, suprantame, kad Lietuva jam buvo svarbiausia – jos atstatymas, jos dvasios šviesa”, – sakė D. Grybauskaitė.
Pasak Prezidentės, mes kartais pamirštame, kaip svarbu puoselėti tai, ką kūrė dr. J. Basanavičius ir jo bendraminčiai. Bet šis paminklas mums visada primins apie šių žmonių svajonę matyti atgimusią Lietuvą, prašviesėjusią jos dvasią. Ši svajonė išlieka svarbi ir šiandien.
V. Adamkus sakė, kad signataro darbai, veikla ir gyvenimas buvo nukreipti viena kryptimi – Lietuvos tautinės atminties, istorijos, tautosakos ir kultūros. “Jo paminklas Vilniuje buvo būtinas, būtina jį matyti vilniečiams ir miesto svečiams, tėvams ir vaikams. Saugokime visų Lietuvos kūrėjų ir gynėjų atminimą”, – sakė buvęs prezidentas.
“Šiandien į mūsų tarpą sugrįžo tautos patriarchas, kad savo valia ir ryžtu, didžia inteligencija, lietuviškos kilmės paieška, nenumaldoma meile Vilniui paliudytų, jog kilmingos ir orios Lietuvos su sostine Vilniumi svajonė mūsų širdyse stipriai gyva. Ir ta gyvastis auga. Tegu jo svajonė šiandien sugrįžta į mūsų širdis. Telkimės išvien turėdami ryžtą būti oria laisva Lietuva”, – kvietė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
2,7 m. aukščio iš bronzos nulieta plastiška J. Basanavičiaus figūra pastatyta ant neaukštos (45 cm) pakylos iškilo naujoje aikštėje – ten, kur nuolat vaikšto vilniečiai, lankosi turistai ir miesto svečiai – Aušros Vartų, Šv. Kazimiero, Subačiaus ir Pasažo gatvių sankirtoje, vietoj buvusios automobilių stovėjimo aikštelės. Šioje 1200 kv. m ploto aikštėje paklota nauja danga, įrengti suoliukai, šiukšliadėžės, šviestuvai, numatyta pasodinti obelis. O pačiai aikštei ketinama suteikti Jono Basanavičiaus vardą.
“Džiaugiuosi, kad skulptūra gyvena, aplink ją suksis daug įvairių įvykių, bus rengiamos ekskursijos. J. Basanavičiaus asmenybė priklauso visiems lietuviams, kiekvienas joje atranda savus atspirties taškus,” – sako skulptūros autorius G. Piekuras.
Ant paminklo postamento iškalta garsi Jono Basanavičiaus mintis: “Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras.” Tai žodžiai iš pirmojo “Aušros” numerio pratarmės. o “Aušra” pažadino Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą. Šiuos žodžius pasiūlė iškalti kultūros istorijos tyrinėtojas, Vilniaus savivaldybės tarybos narys Darius Kuolys, nes jie buvo labai svarbūs pačiam J. Basanavičiui.
Prabėgus daugiau kaip 100 metų, J. Basanavičius nebuvo pamirštas ir Bulgarijoje, kurioje jis praleido 25 metus ir paliko ryškų pėdsaką šios šalies istorijoje. Varnos bendruomenė, dėkodama už daktaro gyvenimo darbus, atsiuntė vilniečiams vaizdo sveikinimą:
“Varnos miesto bendruomenė atsimena ir gerbia nusipelniusį Lietuvos sūnų, daktarą, mokslininką, enciklopedijų sudarytoją dr. Joną Basanavičių <…> Dėkingi Varnos medicinos universiteto mokslininkai su pagarba ir toliau studijuoja dr. Basanavičiaus kultūros ir mokslo palikimą Bulgarijai”.
Deja, pastabi garsaus fotomenininko Stasio Paškevičiaus akis naujojio paminklo aplinkoje pastebėjo ir nemalonių dalykų:
Ką pasakytų Jonas Basanavičius prie jam skirto paminklo gražiai kalbėjusiam Vilniaus merui Remigijui Šimašiui svajojančiam apie visų Vilniaus miesto gatvių pavadinimus okupantų lenkų kalba? Ar benori šis meras prisiminti ant Jono Basanavičiaus antkapinio akmens Vilniaus Rasų kapinėse iškaltus paties Patriarcho žodžius:
“Kada jau mes in dulkes pavirsim, jei lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis…” (Jonas Basanavičius)
Labai lietuviškai rodėsi ir pirmas Auszros numerio užrašas.
Gerbiamas pašaipūne, tuomet lietuviška rašyba tiks stojosi. Kažkada ir kelio ženklų nebuvo. O dabar jei nesilaikai – bauda.
O, tamsta užkabinote labai įdomią, gilią temą! Jei dar pasidomėtumėte kitų Europos tautų kalbų raida – kiekvienos jų oficialiosios kalbos, raidyno ir rašybos raida turi ilgą istoriją, kol pasiekė šių dienų lygį. Kokie labirintai, tikri detektyvai, pasakyčiau tamstai.
Vengrijos sostinėje Budapešte visi užrašai vengriški išskyrus viešbučių užrašus „Hotel“. Mokykimės iš Vengrų. Pagarba Vengrams.
Netiesa
2006 metais Budapešte pastebėjau tik ne vengrišką užrašą Hotel. Miestas milijoninis ir reiktų jame ilgokai pagyventi kad rastum daugiau užrašų, o aš ten buvau tik vieną dieną.
Ar kitokių vietų yra Vilniuje? Vardinkite
Tai kad ir visoje Lietuvoje kitokių vietų sunku surasti.
Taip, užrašai turėtų būti lietuviški. Kuo daugiau, tuo geriau. “Aušros” laikais lietuvių kalba nebuvo sunorminta, nepamirškime. Nebuvo tokios sąvokos kaip “bendrinė kalba”. O šiaip tikrai draugiškas pasiūlymas mūsų (bundančiai?) Tautai: nevartokime ir savo kasdienėje kalboje tokių NEVA bendrinių žodžių kaip “fake news”, “postinti” ir panašiai, nes tikrai rėžia ausį labiau nei akį tasai IMPERIAL… Jei tie “postinti” ir panašūs yra vartotini, tai kodėl vietoje “berniukas ima gėlę” nesakome “boysas teikina flowerį”?.
Taip, Šimašiau, galų gale Basanavičius sugrįžo į Vilnių, nors ir būdamas jau ne Didžiojo Vilniaus seimo meto jėgų, o senelis lazdele pasirėmęs… O kadagi į savo kraštą iš Pilsudskinės tremties Kaunan sugrįš M.K.Čiurlionis? Keturis metus prabuvai meru, o rūpinimosi Vilniumi nei šiuo, nei kitais klausimais jokio. Tai kurgi tas paties telkimasis – “būti oria laisva Lietuva”…
Gimęs svetimiems patikti ir įtikti negali būti miesto meru. Juolab – orios ir laisvos Lietuvos sostinės meru. Jis vis gręžiosis per petį pažiūrėti, ar kuo nors „šeimininko” neužrūstino.
Jei mes nebalsuosim rinkimuose už tautiškai patriotiškai nusiteikusius politikus, po 50 metų Vilniuje lietuviški bus tik užrašai kapinėse.
Ne Basanavičius, gal panašesnis į Urniežiaus.
Šimašiau, tu durnas ar lenkų agentas?