O. Strikulienė. Kad įstatymas kreivas, kaltas ne Kremlius

„Respublikos“ savaitės žmonės – visi Lietuvos piliečiai, kurie prie Seimo ar savo miestų aikštėse ir socialiniuose tinkluose surengę akciją „Raudonas balionas“. Mitingavo reikalaudami, kad nevykusiai taikomas vadinamasis vaiko nemušimo įstatymas negriautų šeimų, iš jų nebūtų atimami vaikai.

Piliečių kantrybė trūko, kai savo mažamečių vaikų neteko kauniečių Eglės ir Gintaro Kručinskų šeima. Vien už tai, jog mama, neapsikentusi neklusnaus sūnelio elgesio, jam viešoje vietoje kepštelėjo, 

Kručinskai neteko vaikų. Motinai iškelta baudžiamoji byla dėl viešosios rimties sutrikdymo bei fizinio skausmo suteikimo jau perduota teismui. O ką prokurorams daryti, jei toks Seimo priimtas įstatymas? Tiesa, istoriją paviešinus ir prasidėjus piliečių protestams, vaikai Kručinskams jau grąžinti. Bet įstatymas juk nepakeistas. Vaikai bus ir toliau atimami su pertekliumi. Reaguojant į pranešimus. Nebūtinai geranoriškus. Nes du trečdaliai tokių smurto atvejų nepasitvirtina.

Kaip paprastai būna, prie sudirgusios, pilietiškai, bet taikingai nusiteikusios visuomenės prisijungė ir radikaliau ar piktavališkiau nusiteikę, smurtauti linkę individai. Įtūžį fokusuojantys tik į Seimo narę Dovilę Šakalienę ir jai anonimiškai grasinantys bei įžeidinėjantys. Aišku, daug lengviau pulti vieną asmenį nei visą šimtinę. Nes įstatymas Seime buvo priimtas beveik vienbalsiai. Tiesa, D.Šakalienė tą dieną, kai Parlamanente buvo priimamas vaiko nemušimo įstatymas, pasisakė dėl jo net 10 kartų. Nuo 10.39 val. iki 11.18 val. įskaitant balsavimą, pasiekusi plepėjimo rekordą. Nepaisant, kiek buvo kalbėta viešojoje erdvėje. Tad nieko keisto, jog žmonės įsidėmėjo būtent ją. O šiaip nedera įtarti piliečių, jog jie – sąmoningi provokatoriai, troliai ar net Kremliaus agentai. Nes provokatorius pats Seimas. Priėmęs luošą, piliečius provokuojantį, įstatymą.

Sukūrė mėlynųjų šalmų strategiją

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nauja redakcija, Seimo priimta 2017 m. rugsėjo 28-ąją per rytinį posėdį, matyt, skambėjo VILTINGAI. Nes įstatymas atrodė KARINGAS. Ar bent atrodė, jog buvo karingai nusiteikę Seimo nariai. Nes štai kokie įstatymo terminai. Atvejo vadyba. Atvejo vadybininkas. Mobilioji komanda. Gali įsivaizduoti, jog nuo šių metų liepos, kai įsigaliojo įstatymas, po Lietuvą ėmė zuiti taikdariai-mėlynieji šalmai. Užtikrinę taiką Balkanuose, o dabar malšinantys lietuvius, kariaujančius prieš savo vaikus. Nes, anot Seimo nario Juliaus Sabatausko, apklausos rodo, jog 50 proc. piliečių tėvų smurtą prieš savo vaikus pateisina. Ką gi, o dabar, matyt, masiškai smurtaus vaiko teisių tarnybos? Todėl sugrįžkime į luošo įstatymo realybę.

Vos aptikus karinio konflikto židinį, vardu ATVEJIS, iškart štabas pradeda ATVEJO VADYBININKO koordinuojamą ATVEJO VADYBOS procesą. Jei konflikto židinys neblėsta, prilekia MOBILIOJI KOMANDA. Gal su džipais, gal su motociklais, o gal su malūnsparniais. Galų gale, jog ne viską gali įrašyti į vieną įstatymą. Malšinant karinius konfliktus, turi likti ir karinių paslapčių. Nors pati didžiausia paslaptis – kur Socialinės apsaugos ir darbo ministerija galėjo gauti tiek papildomų milijonų, prisamdyti tiek psichologų, kad įstatymas funkcionuotų nepriekaištingai? Nes vien MOBILIOJI KOMANDA, sudaryta iš Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistų, turėjo suteikti kiekvienam vaikui ir į krizę patekusiai šeimai skubią pagalbą. Individualią arba grupinę. Medicininę. Psichologinę. Teisinę.

Per pusmetį atitrūko nuo žemės

Ėjo 2017-ieji nuo Kristaus gimimo. Daugiau nei 70 Seimo naujokų plušėjo šalies Parlamente tik kiek daugiau nei pusmetį. Retorinis klausimas – negi per pusmetį galima taip atšokti nuo žemės, nuo šalies realybės? Negi įsivaizdavo, jog Lietuva tuoj taps kosmosu. Po Lietuvą tik lakstys mobilios komandos, užsivožusios mėlynus šalmus ir tik teiks, ir teiks piliečių šeimoms psichologines, medicinines, grupines, negrupines ir, aiman, netgi teisines pagalbas. Rūpinsis užimtumu, profesijos ar kompetencijos įsigijimu, pozityvaus elgesio stiprinimu. Viską teiks nemokamai, geranoriškai, pedagogiškai ir labai intensyviai. Tiek, kiek reikės.

Išvada: pilieti, jei nori, kad valstybė tavimi pasirūpintų, suvaidink, kad muši savo vaikus. Na, kuri šeima Lietuvoje nenorėtų, kad ja būtų taip pasirūpinta? Garantuoju, jei šeimoms iš tikrųjų būtų suteikiamos tos įstatyme numatytos vos ne komunizmo gėrybės, net ir pati idealiausia šeima užsimanytų savo vaikiukui viešoje vietoje kepštelėti ir susikurti socialinės rizikos pirmąjį laipsnį. Mama švelniai pliaukštelėtų, pats tėvas mobiliuoju telefonu užfiksuotų ir vaizdą nusiųstų tiesiai ministrui Linui Kukuraičiui. Tad Seimas, sujaudintas užmušto keturmečio Matuko kančios, labai emocionaliai priėmė visiškai luošą įstatymą! „Už“ balsavo 96 politikai, įskaitant ir posėdyje dalyvavusius politikus teisininkus. „Prieš“ nebalsavo niekas. Susilaikė tik Aušra Maldeikienė.

Įstatymo taikymas ant žemės

Ir teisingai pasielgė! A.Maldeikienės argumentai buvo visiškai realistiški. Ekonomistė siūlė gerbti sveiką protą. Perspėjo kolegas, jog turėsime labai gražų įstatymą, kuris padidins biurokratinį šalies aparatą ir visai neaišku, kaip tas įstatymas veiks. Na, ir matome. Kaip įstatymas veikia, puikiai pademonstravo kauniečių Kručinskų šeimos pavyzdys. Už vaiko kepštelėjimą viešoje vietoje Kručinskams ATVEJO VADYBININKAS bei MOBILIOJI KOMANDA iškart pritaikė 2-ąjį socialinės rizikos laipsnį. Kručinskų vaikus perdavė laikiniesiems globėjams. Tai reiškia, kad jokios vaiko teisių tarnybos, skirtingai nei įsivaizdavo Seimo nariai, neturi nei laiko, nei lėšų, nei fizinių galimybių vazotis su kiekviena įtarimų sukėlusia šeima. Teikti jai visokeriopas pagalbas.

Tarnybos, apsidrausdamos nuo nelaimių ir nuo baimės prarasti darbą, iškart atima vaikus. Taip praturtindamos laikinųjų globėjų kišenes. Sutinku, jog šie laikinieji ar nelaikinieji globėjai atlieka kilnią misiją. Bet niekam nėra paslaptis, jog ši misija ir apmokama. Tad vaiko atėmimo-priėmimo grandinėje gali būti ir naujo verslo užuomazgų.

Keisčiausia, kad įstatymas taikomas jo net akylai neperskaičius. O įstatymo 9-ame skirsnyje teigiama, kad „smurtu nelaikomi veiksmai, kuriais prieš vaiką panaudojama fizinė jėga (…), kai šiais veiksmais siekiama išvengti didesnio pavojaus jo saugumui“. Ta proga prisiminkime. Eglė Kručinskienė kepštelėjo savo mažyliui, kai jis, neklausydamas mamos, bėgo rizikuodamas papulti po dviračio ratais. Na, kokia mama tokiu atveju nesusijaudintų? Na, ir koks tėvas ar motina su gėlėmis bei tortais pasitiktų atėjusius atimti vaikų? Kad, anot vaiko teisių apsaugininkų, atrodytų adekvačiai besielgiantys.