G. Paviržis. Kam reikalingas mitingas?

Balandžio 28 d. 14 val., nepaisant skurdžios žiniasklaidos informacijos ir blogo oro, įvyko  mitingas Nepriklausomybės aikštėje dėl nuogąstavimų daryti nuolaidas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) reikalavimams: asmens dokumentuose vardus ir pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis, vietovardžius, gatves rašyti ir tautinių mažumų kalbomis, teikti lengvatas lenkakalbiams mokiniams, taikant skirtingą lietuvių kalbos egzaminą.

Tai nėra naujiena. Nauja tai, kad LLRA, pakliuvus į valdančiąją koaliciją jau nuo pirmų dienų pradėjo šokdinti koalicijos partnerius, reikalaudama pirmiau išspręsti šiuos klausimus, nei jų pačių kelti ūkiniai klausimai. Nors pačios Lenkijos politiniai apžvalgininkai, žiniasklaida skeptiškai vertino LLRA demaršus, jų nepaklausius, išeiti iš koalicijos, mūsų valdantieji, regis, išsigando ir, atrodo, linkę tuos reikalavimus skubiai spręsti.

Nors šia tema daugkalbėta, norisi trumpai priminti esmę.

Dėl rašymo asmens dokumentuose jau ne kartą savo poziciją išreiškė Lietuvos Konstitucinis Teismas (toliau KT), yra analogiškas europinis sprendimas (Latvijos atvejis), kuriais pritarta asmens vardus ir pavardes rašyti tautinės mažumos kalbomis kitose asmens dokumento puslapiuose. Tad apie kokius galimus KT sprendimo apėjimus, kalba atskiri specialistai, net valstybės pareigūnai?

Dėl vietovardžių, gatvių pavadinimų rašymo tautinės mažumos kalba. Šia tema neigiamą pilietinę poziciją, pasiremdami įvairia medžiaga išsakė daugelis kompetentingų specialistų. Sakyti, kad, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, po 23 metų vietos gyventojai nesupranta lietuviškai pavadintos vietovės ar gatvės, kurioje jie gyvena, kad dėl to jie sunkiai orientuojasi, manyčiau, didžiausias įžeidimas tų pačių gyventojų. Tarybiniais laikais užrašai buvo lietuvių ir rusų kalbomis, tačiau neteko girdėti, kad kas nors tam prieštarautų.

Dėl švietimo įstatymo taikymo nuostatų dar būtų galima suprasti, jei būtų kalbama apie trejų metų įgyvendinimo pereinamą laikotarpį, tačiau dabar, kai užsimota tai daryti aštuonis metus, absurdas daugeliu atvejų. Visų pirma diskriminaciniu požiūriu visų kitų mokyklų mokinių, kur mokomasi lietuvių kalba, nes krinta žinių lygis, dar blogiau kai LLRA valdomuose rajonuose lietuvių kalba dėstomose mokyklose daugelis vaikų iš lenkų ir mišrių šeimų, pasirinkę mokymąsi valstybine kalba, tampa antrarūšiais, nes jiems egzaminų reikalavmai gerokai aukštesni. Reikia turėti omeny, kad daugelis net vienos šeimos vaikų lanko įvairias dėstoma kalba mokyklas. Ar teks stebėtis, jei daugelis jų paliks valstybine kalba dėstomas mokyklas dėl teikiamų lengvatų būtent lenkakalbiams. Ar to mes siekiame, žinant, kad jiems bus sunkiau mokytis aukštojoje mokykloje, konkuruoti darbo rinkoje, integruotis savo Tėvynėje? Tad kieno interesus valdančioji dauguma taip uoliai gina? Tikrai ne tų jaunuolių, greičiau LLRA politikų, kurių neretai reiškiamas mintis valstybine kalba nevisuomet gali suprasti ir dėl to bijančių savo jaunuomenės konkurencijos. Kas gali paneigti, kad LLRA šiuo atveju daugiau rūpinasi savo atrama rinkimuose, mokytojais, kurių neretai valstybinė kalba turėtų būti tobulesnė.

Visi mitinge kalbėjusieji viena ar kita forma kritikavo valdančiosios daugumos veiksmus, priminė valdantiesiems jų duotą priesaiką dorai tarnauti savo Tėvynei ir nežadėti Lenkijos valstybės vadovams to, ko neleidžia Lietuvos Konstitucija, mūsų valstybės interesai, dėl ko perspėjo to nedaryti Lietuvos Prezidentė. Tai ypač buvo akcentuota besiruošiančiai vykti į Varšuvą  delegacijai.

Mitinge buvo priimta rezoliucija, adresuota Prezidentei, Seimo Pirmininkui, Ministrų Tarybos Pirmininkui.

Man buvo įdomu, kaip savo rinkiminėse programose keliamus klausimus dėstė partijos, įeinančios į valdančiąją koaliciją. Nors partijos programose siekia parodyti savo veidą, požiūrius, siekiamybes, daugelis politikos apžvalgininkų teisingai teigia, kad išsamios programos rašomos daugiau analitikams, politologams, kitų partijų vertintojams, kritikams, istorijai. Jei ten ir būna keliais sakiniais pasakyta dėl kai kurioms tautinėms bendrijoms (ne tautinių mažumų) rūpimų temų, retas eilinis rinkėjas tai perskaitys. Tikiu, kad daugelis susipažino su Vyriausiosios rinkimų komisijos informaciniu leidiniu, kas padėjo rinkėjui įgyvendinti jam suteiktą teisę išreikšti savo valią balsuojant Seimo rinkimuose. Jame suglausta forma pateikti patys svarbiausi partijų teiginiai ir siekiai. Kaip ir tikėjausi, Darbo, Tvarkos ir teisingumo, Socialdemokratų partijos, kurios pakvietė LLRA į koaliciją, savo puslapiuose apie mitinge keltų visai Lietuvai ir jos žmonėms jautrių klausimų sprendimus nutyli, nors pagal skubą rengiant teisinius aktus, atrodytų, kad tai vieni svarbiausių Lietuvai klausimai.

Skuba „pateisinama“ tik tuo, kad įtikti vyresniam broliui, įteisinti kai kuriuos, jau ne kartą teismų pasmerktus, dalykus. Naiviai tikima, kad patenkinus dabartinius reikalavimus, LLRA praras pagrindinius kozirius (lyg neatras kitų), vienijančius jos rinkėjus, pagerės santykiai su pietų kaimyne.

Kai laiku dar vaikui nepasakei griežtesnio žodžio, kol nepasakei gana, jis reikalaus vis daugiau, kol užaugęs „gegužiukas mielus“ tėvelius išstums iš bendro lizdelio.

Savo 2012-08-28 patvirtintoje rinkimų į Seimą programoje, LLRA jau įsitikinus, kad „dviejų ar net trijų kalbų vartojimas viešajame gyvenime atskirose vietovėse taps norma“.

Nemanau, kad mitingas, nedavė vaisių. Jo ignoravimas irgi vertinimas. Palaipsniui informacija plėsis. Tai partijas baugina.

Mitingo dalyviai pažadėjo dažnai rinktis, kad nebūtų leista valdantiesiems spręsti klausimų, kurių jie nėra įgalioti daryti.

Autorius yra Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys