Žiniasklaidoje sklinda džiaugsmas, kad Lietuvoje įsitvirtina Helovyno papročiai, parduotuvėse graibstomi moliūgai, baisuokliška atributika ir pan.
Šios tradicijos puikiai gyvuoja Amerikoj, tapo savotiška šeimų, draugų ir kaimynų lankymo socialine švente. Bet jie neturi nei Vėlinių, nei Užgavėnių. Juokdariškas pasišaipymas iš mirties ir anapusinio pasaulio simbolikos ten virto bene pagrindiniu metiniu karnavalu.
Kitaip yra Lietuvoje – tai yra metas, kai lankome artimųjų kapus, raginame uždegti žvakutes ant apleistų kapų, kai kurie lanko partizanų kapus ir protèvių pilkapius miškuose. Visame tame yra tik meilė ir pagarba mirusiesiems, kai mirtis suvokiama be baimės, apmąstant šio ir ano pasaulio sąsajas…
Ar viso to nepakeis žiniasklaidos ir prekybininkų, verslių renginių organizatorių skleidžiama visai kita importuojama helovyniška pažiūra į mirtį, kai jos baimę bandoma įveikti pajuoka?
Kaip keičiasi dėl to vaikų požiūris į kapų lankymą? Tai yra ne tik kultūrų, bet ir požiūrio į mirtį susidūrimas, ar sugebėsim atskirti ir išsaugoti savastį? Ir kuris požiūris brandesnis, kaip manote?
2018 11 01 įrašas tinklalapyje „Facebook“
Komentarai:
Aš savo vaikų (mokinių) paklausiau – ar jūs savo iškeliavusius artimuosius mieliau baidytumėte helovyno kaukėm, ar aplankytumėte kapinėse, uždegtumėt žvakelę ir pakviestumėte šventinės vakarienės… Atsakymas buvo vienareikšmiškas… Aš tikiu, kad mūsų senosios Vėlių, Ilgių tradicijos išliks. Tarp kitko, tarp šių metų mano mokinių NĖ VIENO, kuris žavėtųsi helovyno tradicijomis… bent su kuriais kalbėjomės, ir aš tuo nuoširdžiai džiaugiuosi.
Kaip ir visos šventės, Helovynas labai komerciškas, prekybininkai mato galimybę ir puola. Kaip ir Kalėdos. Bet reikėtų paskaityti istoriją – Helovynas yra keltiška šventė,siekianti labai toli, prieš krikščionybę.
Istorija yra istorija, pagal A. Gvanjinį, lietuviai XVI a. lankydami kapus šokdavo mušdami būgnus ir pūsdami ragus, keldavo vaišes (vaišės gyvavo kai kur beveik iki šių laikų), bet tai buvo buvimo kartu su mirusiaisiais šventė, kaip ir keltų. O ką turi bendra su senaisiais keltų papročiais dabartinis komercinis Helovynas Lietuvoje?
Vakar (31 d.) atėjusiems išpieštais veidais vaikams papasakojau apie mūsų tradicines Užgavėnes. Tada paprašiau ateiti persirengėliais per Užgavėnes. Nusišypsojom vieni kitiems ir pasakėm iki pasimatymo.
Jei turėtume „stuburą“, jokie prekybininkai mūsų neįveiktų! Mokykloje nėra etninės kultūros pamokų, o kažkas sugalvojo – turi būti šio dalyko olimpiada. Ir, tikriausiai, suorganizuos. Bet kaip, kad tik būtų – dėl pliuso… Vėl be „stuburo“. Imituojam tradicijų saugojimą. Jei taip ir toliau imituosim, kažin ar mūsų vaikai ar anūkai gebės atskirti – žvakutę degam VĖLINĖMS ar HELOVYNUI. Liūdna.
Dėkui gerb. Daliai už straipsnį, taip reikalingą išlikti lietuviais, o ne mėgdžionimis beždžionėmis.
Kada tokie dalykai vyksta pradedi galvot kad lietuviai išsivystė iš beždzionės…
Mielai prisidedu prie šeimos, draugų, bendraminčių susibūrimų, kurie suprantami ir pakylėja dvasią. Išsidarkymai gąsdina iki siaubo
Puikus straipsnis.
Senovėje pas mus gi būdavo paprotys net šarvojant, kad uždengia velionį, tada visi nustoja verkti ir ima linksmintis, šokti. Po to atidengia ir vėl rauda.
Tai pagal šį senąjį paprotį viskas atsistoja į savo vietas. Vakare pašėliojam su moliųgais. Ryte susikaupę einam į kapus. Abu šie dalykai vienas kitam netrukdo. Ypač kad moliūgas yra derlius, įasmenintas vaisius. O ne koks plastiko gabalas. Man rodos, mes lietuviai, pramogas, šventes susijusias su metų laiku, gamta ar augalais vertinam.
man mirtis nera baime.Gyvenimas zemeje yra baime.Nezinai ka tau rytoj iskres politikai,gali sugriauti gyvenima iki pamatu.Isejus tenai visi vargai baigsis.
Straipsnis parašytas prieš tris metus. Mano nuomone, tas hellvynas jau slopsta pas mus. Ne gėris šis užkratas, kaip ir Valentino širdelės.