Tęsinys. Pirmoji dalis yra čia, antroji – čia, trečioji – čia.
Dabar pereikime prie pranešimų, kurių autoriai yra konferencijos rengėjai – LMT remiamo projekto „Europietiškoji tapatybė kaip esminis atvirosios visuomenės Lietuvoje formavimosi faktorius: filosofinė analizė ir juridinė interpretacija“ vadovas, Mykolo Romerio universiteto docentas Povilas Aleksandravičius ir projekto dalyvis, šio universiteto profesorius Vytautas Šlapkauskas. P. Aleksandravičius perskaitė pranešimą „Kodėl atvirumas yra europietiškojo mąstymo konstanta?“. Prelegento pranešimas remiasi paprastute konceptualine schema, kurią dabar rekonstruosime.
Pirmu žingsniu P. Aleksandravičius įveda atvirumo sampratą:
Šio pranešimo tikslas – pristatyti fundamentalią atvirumo sąvokos prasmę, kuri sudaro europietiško mąstymo konstantą ir esmę. Visi suvokiame, jog šiandien žodis „atvirumas“ yra sukompromituotas. Tyčia ar ne, į jį yra suprojektuotos jam iš esmės svetimos reikšmės, pvz. kapitalistinis neo- arba ultraliberalizmas, vertybinis bei epistemologinis reliatyvizmas, į izoliuotus getus susiskaldžiusi visuomenė (vadinamasis multikultūralizmas), individualizmas, daugybei pokarinių bei šiandienos Europos intelektualų būdinga savinieka ar saviplaka, vienpusiškai kaltinant Europą už visus pasaulyje kada nors įvykdytus nusikaltimus, ar tiesiog ištižimas, paviršutiniškumas, sulėkštėjusi tolerancija. Iš tiesų, šie fenomenai, kuriuos esu pavadinęs „kiaurąja tapatybe“, neturi nieko bendra su autentiškumu ir netgi sudaro jo antipodą.
Atkreiptinas dėmesys į terminų „atvirumas“ ir „kiaurumas“ neapibrėžtumą. P. Aleksandravičius nurodo, kad „atvirumas“ dažnai suprantamas neteisingai, bet kas tokie supranta teisingai, kas – neteisingai, ir ką jie sako, jis neišaiškina. Štai, pavyzdžiui, J. S. Millis esė Apie laisvę pasisakė už „autentišką atvirumą“ ar „kiaurumą“? O K. R. Popperis? O G. Sorošas ir jo Atviros Lietuvos fondas? O Santara-Šviesa? O L. Donskis, T. Venclova, D. Kuolys? Kitaip tariant, P. Aleksandravičius palaiko žinomus „atvirumo“ propaguotojus ir „atviros visuomenės“ statytojus ar jiems oponuoja?
Toks terminų neapibrėžtumas ir pozicijos neaiškumas, be abejo, nėra atsitiktinis. Svarbu suprasti, ką čia P. Aleksandravičius daro. Jis ne pristato filosofinę sąvoką, bet atlieka ideologinį judesį, kuris vadinamas „revizionizmu“. Prelegentas puikiai supranta, kad neoliberalizmo ideologija, kartu su šiai ideologijai labai svarbia „atviros visuomenės“ ideologema, bei praktikos, kylančios iš šios ideologijos, yra sukompromituotos, todėl jis nenori propaguoti neoliberalizmą ortodoksinio neoliberalizmo pavidalu. Kadangi neoliberalizmas sukompromituotas, pirmiausia jį reikia „išskalbti“ – atsaistyti nuo visko, kas gali suteršti gražų paveikslėlį. Todėl įvairiausius pasibjaurėtinus reiškinius, kylančius iš neoliberalizmo ideologijos įgyvendinimo, P. Aleksandravičius pavadina „kiaurumu“ arba „kiaurąja visuomene“ ir deklaruoja, kad tie reiškiniai nieko bendra neturi su autentišku „atvirumu“, tikrąja „atvirąja visuomene“. Kitaip tariant, apvalykime neoliberalizmo ideologijoje esminę vietą užimančią „atvirosios visuomenės“ idėją nuo visokių apnašų ir šį kartą ją statykime „teisingai“. Tai yra ne kas kita, kaip kvietimas statyti neoliberalizmą „žmogisku veidu“.
Šitas ideologinis judesys puikiai žinomas visiems šiek tiek už docentą P. Aleksandravičių vyresniems žmonėms. Kol egzistavo komunistinių šalių blokas, nuolatos, tai tam tikros politinės jėgos šio bloko viduje, tai komunistinės ideologijos adeptai už šio bloko ribų, iškeldavo „komunizmo žmogišku veidu“ idėją. Esą komunizmas yra nuostabi doktrina, humanizmo viršūnė, tik Stalinas, Mao ir kiti lyderiai su savo sėbrais tą idėją iškraipė ir sukompromitavo įsteigdami GULAGą ir KGB bei jų analogus kitose komunistinėse šalyse. Tad apvalykime didžią idėją nuo jai svetimų apnašų ir šį kartą komunizmą statykime „teisingai“, t.y. be GULAGo, KGB, savivalės, skurdo ir visų kitų realaus komunizmo negerovių.
Intelektualiniu požiūriu komunizmo žmogišku veidu idėja yra labai naivi: komunistinės visuomenės kūrimas iš principo negalimas be GULAGo ir KGB; pastarieji realiojo komunizmo atributai dėsningai išplaukia iš totalitarinės komunistinės ideologijos ir yra dėsningas bandymų šią ideologiją įgyvendinti rezultatas. Lygiai taip pat naivi yra neoliberalizmo žmogišku veidu idėja: tai, ką P. Aleksandravičius pavadino „kiaurumu“, yra dėsningas ir nepašalinamas neoliberalizmo ideologijos įgyvendinimo rezultatas. Tačiau idėjos naivumas automatiškai nereiškia jos menko paveikumo. P. Aleksandravičius pilnai gali tikėtis, kad kaip ideologinis ir propagandinis sprendimas neoliberalizmo žmogišku veidu idėja bus efektyvi, o jis pats netgi galės publiką sėkmingai apgauti pozicionuodamas save kaip virš ideologijų pakilusį viešąjį intelektualą ir griežtą neoliberalizmo nešamų negerovių kritiką.
Antru žingsniu prelegentas susieja „atvirumą“ ir „europietiškumą“:
[…] atvirumo sąvokos kompromitacija yra įvykusi ir gal būt reikia kelti klausimą, kokiu kitu žodžiu atvirumo fenomeną būtų galima įvardinti. Kadangi mūsų konferencija yra mokslinė, pasiūlysiu sunkų, bet mokslininkams galbūt priimtiną žodį – heterogeniškumas. Europos mąstymo konstanta – tai heterogeniškumas, tai vidinis principas, kuris neleidžia sutapti su savimi pačiu, bet verčia kirsti savo paties ribas, eiti tolyn, ieškoti savęs taip, lyg surasti save būtų įmanoma tik anapus savęs.
Natūraliai kyla klausimas, ką reiškia šis žodžių žaismas? Kas yra heterogeniškumas ir kaip jis apsaugo nuo kiaurumo? Ar heterogeniškumas ir atvirumas nėra sinonimai? P. Aleksandravičiaus manipuliacijos tarptautiniais žodžiais ir įmantriomis frazėmis slepia paprastą triuką, kuris padaromas šiame žingsnyje: savavališkai deklaruojama, kad europietiškumas yra ne kas kita, kaip „atvirumas“ arba „autentiškas atvirumas“. Kadangi „atvirumas“ P. Aleksandravičiaus vartosenoje niekuo nesiskiria nuo „atviros visuomenės“ be neoliberalizmo blogybių, t.y. nuo neoliberalizmo su žmogišku veidu, europietiškumo tapatinimas su atvirumu reiškia ne ką kitą, o tai, kad europietiškumo esme ir įsikūnijimu yra paskelbiamas neoliberalizmas žmogišku veidu.
Trečiu žingsniu P. Aleksandravičius pabando kiek išplėtoti europietiškumo sampratą:
Nagrinėjant Europos istoriją neįmanoma nepastebėti fundamentalios mąstymo ir gyvenimo tendencijos, kuri, daugelio tyrėjų nuomone, esmingiausiai charakterizuoja europietiškąją tapatybę. Tai – svetimo pavertimas savu. Tai procesas, kurio metu siekiama geranoriškai pažinti kito ir kitokią tapatybę, išskirti joje tai, kas gera, ir integruoti šį gėrį į savą tapatybę tokiu būdu, kad jis ne tik nesunaikina savosios tapatybės, bet ją labiau subrandina. Ši intencionalaus jungimosi su kitu ar kitokiu dinamika, įvairių tapatybių tarpusavio integracijos procesas. Išsaugant esminius tapatybių savitumus, bet kartu priverčiant tapatybes transformuotis, sudaro gyvenimo Europoje branduolį visais laikais. […] Šį fenomeną aprašė Leonidas Donskis […]. Jo filosofinį pagrindimą yra atlikęs R. Brague. […] Čia, beje, vertėtų prisiminti S. Šalkauskio jaunystės veikalą […].
Europietiškumas – tai mąstymo būdas. […] Remdamasis šiuo baziniu europietiškumo apibūdinimu, Paulis Ricoeras yra sukūręs etinį santykių tarp Europos tautų modelį, sudarytą iš trijų praktikų – vertimo praktikos, atminčių arba naratyvų kaitos praktikos ir atleidimo praktikos. Sakyčiau, kad siekiant suprasti Europą, taip pat ir Europos Sąjungos tikslingumą, vienas iš konkrečių uždavinių mums Lietuvoje būtų susipažinti su šiuo P. Ricoero etiniu Europos modeliu.
Čia P. Aleksandravičius įveda naujadarą „etinis Europos modelis“ ir pateikia kažką panašaus į metodologinį pasiūlymą – „etinį Europos modelį“ pasitelkti aiškinant Europos Sąjungos tikslingumą. Deja, tokio pasiūlymo neišeina laikyti net šiurkščia metodologine klaida; tai neturi nieko bendro su mokslu ir yra šiurkštus ideologinis smegenų „pudrinimas“. Bet kuriam nors kiek įdėmiau sekančiam politines naujienas asmeniui yra žinoma, kad viena svarbiausių ES krizės ir galimo žlugimo priežasčių laikomas grynai technokratinis integracijos pobūdis, kai trūksta dvasinio ir moralinio matmens.
Įmantri kalbėsena ir nuorodos į žinomų autorių idėjas neturėtų suklaidinti. Citatos melodija kažką primena, ar ne? Primena ji ne ką kitą, o pozityviosios tolerancijos idėją (apie pozityviosios tolerancijos sampratą žr. ČIA ir ČIA) – esminį „atvirosios visuomenės“ kūrimo instrumentą. Prelegentas rūpestingai nutyli puikiai žinomus dalykus apie prievartinį pozityviosios tolerancijos brukimą bei to brukimo pasekmes ir apdainuoja pozityviąją toleranciją kaip įstabų gėrį be jokių neigiamų aspektų. Tai pilnai suprantama, prisiminus, kad jis konstruoja neoliberalizmo žmogišku veidu koncepciją: jei neoliberalizmo ideologijoje randame pozityviosios tolerancijos idėją, tai natūralu, kad neoliberalizmo žmogišku veidu ideologijoje randame pozityviąja toleranciją, apvalytą nuo bet kokių pozityviosios tolerancijos bjaurių bruožų – pozityviąją toleranciją žmogišku veidu. Pozityvioji tolerancija, kuri negriauna visuomenės ir neša tik gėrį, be abejo, yra labai naivi idėja – juk radikalai išgalvojo šią idėją ne kokiam nors kitam tikslui, o nekenčiamai buržuazinei visuomenei sugriauti. Nors intelektualiniu požiūriu naivi, kaip ideologo ir propagandisto instrumentas pozityvioji tolerancija žmogišku veidu gali būti efektyvi – propaguodamas šią idėją P. Aleksandravičius pilnai gali tikėtis apgauti politinėje filosofijoje neišprususius asmenis.
Ketvirtuoju žingsniu prelegentas ima taikyti europietiškumo ir atvirumo sampratas. Kaip pavyzdžius pateiksime keletą šių sampratų pritaikymų P. Aleksandravičiaus pastabose, išsakytose diskusijos metu:
Mano galva, atsakyti į klausimą, kodėl įvyko pirmasis pasaulinis karas ir ar ta situacija nepasikartos dabar, galima neieškant, kas ten vyko, bet konstatuojant, kas nevyko. Kas nevyko? Nevyko naratyvų kaita. Susidarė situacija, kada nutrūko europietiškumas. Nevyko tarpusavio naratyvų kaita arba ji vyko nepakankamai, kas ir susidarius kažkokiom ten istorinėm atsitiktinybėm įvedė į tarpusavio konfliktą. Karo galimybę naikina naratyvų kaita, tai yra sugebėjimas į savo tautinį, nacionalinį, tapatybinį pažvelgti Kito, kitos tautos akimis ir atvirkščiai.
Šitas procesas, naratyvų kaita, tai yra Paulio Ricoeuro pasiūlytas etinis modelis po Maastrichto sutarties… […] Paulis Ricoeuras pabrėžia, tas administracinis po Maastrichto vykstantis artėjimas tarp ES tautų, jisai gali lemti priešingus vaisius, nes psichologiškai, tapatybiškai neartėja… nevykstant naratyvų kaitai gali būti atbaidymo reakcija. Štai kodėl gimsta ekstra dešinieji šiandien Europoje. Kada Prancūzija ir Vokietija artėja viena į kitą, kyla seni demonai, kurie gali išardyti bet kokią jų sąjungą. […] Europietiškumas yra ta naratyvų kaita. Jei tarp Prancūzijos ir Vokietijos šiandien nevyksta konfliktas, tai todėl, kad po antro pasaulinio karo tarp Prancūzijos ir Vokietijos intelektualų buvo išvystyti labai konkretūs veiksmai, tie naratyvų kaitos veiksmai.
Klausimas, ar pagal mane išeitų, kad europietiškumas yra visur? Tam tikra prasme, taip. Europietiškumas yra universalus, jis yra visur. […] Europietiškumas gali būti visur, kur glūdi europietiškumo esmė. Europietiškumo esmė glūdi tame, kad per filosofiją europietis priėjo, identifikavo tam tikrus pačios žmogiškosios būties vyksmus, kurie įvairiausiomis formomis gali būti identifikuojami ir kitur. Problema čia yra, kaip žmogus savo gelmes suvokia. Žmogus, ar jis gyvena Europoje ar Indijoje, jis gali būti neištikimas, jis gali prarasti savo autentiškumą ir negyventi pagal atvirą prigimties dinamiką, žmogiškąją tapatybę kaip tokią. Yra du lygmenys: būties lygmuo ir ką mes darom savo sąmonėj su tuo būties lygmeniu.
Savo būtyje mes esame visi atviri, žmogus yra toks, žmogus yra atviras iš savo giliausių prigimties sluoksnių, bet savo sąmonės lygmenyje, ką jis mąsto apie save, jis gali būti baisiausiai uždaras, jis gali būti nuožmiausios ideologijos atstovas ir neištikimas sau pačiam. Šia prasme tai yra europietiškumo išdavystė. Europa yra gal būt toks kontinentas, kuriame ta tendencija į žmogaus prigimties atvirumą, ši tendencija ganėtinai sėkmingai konkuravo, vyravo geriau, negu kitose civilizacijose, su tendencija į uždarumą, kuri žmogų apibrėžia kaip uždarą substanciją ir nepripažįsta giluminio žmogaus kaip asmens orumo, tai yra jo vidinės prigimties atvirumo.
Šia prasme Europa išsiskiria iš kitų civilizacijų. Europoje buvo be galo daug neištikimybės sau, tai yra uždarumo, kaip ir krikščionybėje, tačiau tendencija į atvirumą, ji taip pat buvo labai galinga. Kitose civilizacijose tendencija į uždarumą, ji gerokai dominuoja, o tendenciją į atvirumą mes ten randame ganėtinai marginaliai.
Čia nesunku aptikti išties smagių dalykų. „Atvirumas“, kurį P. Aleksandravičius savo pranešimo pavadinime paskelbė esant „europietiškojo mąstymo konstanta“, pasirodo visai nėra konstanta, o labai paslankus kintamasis – atvirumo tai sumažėja, tai padaugėja, o kartais ir visai nebelieka. Be to, atvirumas randamas visur, reiškia ir europietiškumas yra visur, tiesa, Europoje atvirumo, taigi, ir europietiškumo daugiau, negu kituose regionuose.
Toliau dar smagiau: atvirumo esminė apraiška yra naratyvų kaita, naratyvų kaita apsaugo nuo karo, jei kažkas kariauja, tai dėl to, kad nesikeičia naratyvai, naratyvai nesikeičia nes trūksta atvirumo, reiškia ir europietiškumo, o kadangi europiečiai vieni su kitais kariavo daugmaž reguliariai, reiškia europiečių europietiškumas nuolatos „trūkinėjo“ arba gal europiečiai niekados nebuvo europiečiais? Kadangi, pagal P. Aleksandravičių, „atvirumas“ reikalauja pripažinti, kad žmogus yra atviras iš savo giliausių prigimties sluoksnių ir turi gyventi pagal atvirą prigimties dinamiką, tai visą klasikinę filosofiją, kuri rėmėsi žmogaus apibrėžtos ir nekintamos prigimties prielaida, tenka pripažinti neatvira ir todėl neeuropietiška. Išeina, kad Aristotelis ar Tomas Akvinietis yra neeuropiečiai arba geriausiu atveju prasti europiečiai, nes išdavė europietiškumo esmę.
Be abejo, visa tai yra gryniausi niekai. Tokio neadekvataus karų aiškinimo, kaip karų kildinimas iš naratyvų kaitos defektų, dar neteko girdėti. Taip pat keista, kad M. Romerio universiteto docentas yra toks beraštis kultūrologiniu požiūriu – tarsi nežino, kad civilizaciniai mainai vyko visoje žemėje: vien ką reiškia budizmo išplitimas iš Indijos po visą Aziją. Tai, suprantama, reiškia, kad atvirumas nėra jokia Europos skiriamoji žymė. Visos aptariamoje citatoje aptinkamos nesąmonės kyla iš antrojo žingsnio – iš savavališkai atlikto europietiškumo sutapatinimo su neoliberalizmu žmogišku veidu. Aristotelizmas, tomizmas, komunizmas, nacionalsocializmas, liberalizmas ir neoliberalizmas bei daugybė kitų idėjų, koncepcijų, doktrinų, ideologijų yra vienodai europietiškos dėl to, kad tai yra Europoje susiformavusios civilizacijos produktai ir jų europietiškumas niekaip nepriklauso nuo „atvirumo“ ar kažkokių kitų teigiamų ar neigiamų charakteristikų.
Apibendrinsime P. Aleksandravičiaus pranešimo analizę. Prelegento pranešimas yra ideologinis opusas ir nieko bendro su filosofija ir mokslu neturi. Dėl pretenzijos į filosofiškumą laikytinas šarlatanizmo apraiška.
Pereikime prie kito konferencijos šeimininko – Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Vytauto Šlapkausko – pranešimo. Šio pranešimo tema – „Teisės vaidmuo formuojantis Lietuvos atvirajai visuomenei“. Pagrindines pranešimo idėjas prelegentas jau yra paskelbęs projektiniame straipsnyje. Kadangi pranešimo, paremto skaidrių komentavimu, turinį tiksliai atkurti keblu, prelegento idėjas pristatysime pasinaudodami jo projektiniu straipsniu.
Iš pradžių prof. V. Šlapkauskas išdėsto, kokios, jo supratimu, yra pagrindinės Vakarų civilizacijos idėjos ir susieja jas su atvirąja visuomene:
Vakarų civilizacijos visuomenių formavimosi procesuose galima išskirti tris pagrindines idėjas:
1. Bendrų arba socialinio (dabar – viešojo) elgesio taisyklių laikymosi idėja.
2. Valdžios legitimios galios kurti bendras (socialinio arba viešojo) elgesio taisykles ir organizuoti bei kontroliuoti jų įgyvendinimą idėja.
3. Prigimtinių teisių ir laisvių (dabar – žmogaus teisės ir laisvės) apsaugos idėja.
Pirmoji idėja išreiškia visuomenės arba socialinės tvarkos susiklostymo esmę: kol didžioji dauguma žmonių nesilaiko bendrų elgesio taisyklių, tol nėra ir jų visuomenės (bendruomenės). Antroji idėja išreiškia vienokios ar kitokios prigimties valdžios reikšmę kurti socialinio gyvenimo taisykles ir organizuoti bei kontroliuoti jų įgyvendinimą. Deja, valdžia linkusi kurti ir naudoti represinę galią. Todėl reikalinga trečioji idėja – prigimtinių teisių ir laisvių apsaugos idėjos bei jos įteisinimo.
Šias idėjas jungia giluminė prasmė: socialinė tvarka turi visuomenės (bendruomenės) nariui kelti pasitikėjimą, nes tik tokia ji yra naudingesnė už pasitikėjimo nekeliančią socialinę tvarką bent dviem požiūriais: 1) reikalauja mažiau papildomų išlaidų skirti individų veiksmų kontrolei siekiant užtikrinti sėkmingą pačios socialinės tvarkos funkcionavimą; 2) laiduoja socialinių santykių tinklo – socialinio kapitalo plėtimą, reikalingą augti socialinio gyvenimo kokybei.
Maksimalias galimybes įgyvendinti šias civilizacijos idėjas sukuria liberalioji demokratija. Jos realus sukūrimas ir funkcionavimas grindžiamas ne tik laisve, kuri yra žmogaus būties prigimtinis atributas, bet ir žmogaus kaip visuomenės (bendruomenės) nario sąmoningumu bei atitinkamu socialinio (viešojo) elgesio kultūros lygiu. Kai šios sąlygos įgyvendinamos, galime kalbėti apie atvirosios visuomenės formavimąsi ir jos funkcionalumą.
Krenta į akis keletas aspektų. Pirma, nėra net elementaraus Vakarų civilizacijos apibūdinimo, kuris būtinas turint omenyje pačios „Vakarų“ sąvokos miglotumą. Antra, tikra nekompetencijos viršūnė yra socialines taisykles ar jų idėją laikyti Vakarų civilizacijos skiriamuoju bruožu, nes taisyklių ir tvarkos sampratas kaip atsvarą anarchijai ir chaosui turi net primityviausios kultūros nuo neatmenamų laikų. Trečia, V. Šlapkauskas neskiria klasikinės ir moderniosios prigimtinės teisės, prigimtinių ir vadinamųjų žmogaus teisių, ką privalėtų skirti jau pirmo kurso studentas. Ketvirta, vos šimtą metų – istorijos akimirksnį – egzistavusią ir jau žlugusią liberaliąją demokratinę santvarką laikyti Vakarų civilizacijos raidos viršūne yra kraštutinio ideologinio aklumo ir elementariausių civlizacijų ir politinės istorijos žinių stokos požymis.
Po to atvirajai visuomenei aptarti V. Šlapkauskas įveda tikrojo atvirumo ir kiaurumo skirtį ir ima šią skirtį bei ankstesnėje citatoje pristatytas tris pagrindines Vakarų civilizacijos idėjas taikyti aptardamas Lietuvos visuomenės socialinę raidą:
Kai visuomenės egzistencinių problemų politinė valdžia nesprendžia arba vangiai sprendžia, tai neišvengiamai ima svyruoti rinkimų politinė švytuoklė. Kai jos švytavimas irgi ima pavargti, tuomet, anot Povilo Aleksandravičiaus (MRU docento), formuojasi „kiauroji visuomenė“, kurios egzistencinis požymis yra jos narių judėjimas ten, kur gal geriau. Tai vis labiau į savo asmeninį gyvenimą susitelkiančių, abejingumo kaukę užsidedančiųjų ar net išsivaikščiojančiųjų visuomenė. Bet ji jau nėra visuomenė klasikine Vakarų civilizacijos pagrindinių idėjų prasme. Todėl jau nepakanka visuomenės pobūdį aiškinti remiantis jos uždarumu ir atvirumu. Reikia kiaurumo sąvokos, kuri išreiškia tikrojo atvirumo ir tariamojo atvirumo skirtį.
Remiantis visuomenės uždarumo, atvirumo ir kiaurumo sąvokomis bei jau minėtomis Vakarų civilizacijos idėjomis galima išskirti šiuolaikinės Lietuvos visuomenės socialinės raidos etapus. […] Bendrųjų elgesio taisyklių laikymosi, jų kūrimo ir įgyvendinimo kontrolės požiūriu galima išskirti penkis mūsų visuomenės socialinės raidos etapus.
Ką toliau prof. V. Šlapkauskas dėsto apie penkis socialinės raidos etapus sekti nebėra jokio reikalo, nes iš dviejų ką tik pateiktų citatų viskas turi būti aišku: tai yra nerišlūs paistalai, kurių net neįmanoma racionaliai analizuoti ir vertinti dalykiniu požiūriu. M. Romerio universiteto profesorius neturi net menko supratimo, ką reiškia jo vartojamos sąvokos, iš kokių politinių teorijų ir ideologijų jos paimtos ir kokiais loginiais ryšiais yra susijusios. V. Šlapkausko projektinis straipsnis ir pranešimas konferencijoje netenkina net bakalauranto referatui keliamų reikalavimų ir laikytini šarlatanizmo apraiškomis. Čia tenka formuluoti rimtos analizės reikalaujantį ir rimtų sprendimų poreikį suponuojantį klausimą: kokiu būdu Lietuvos aukštosiose mokyklose atsiranda – jas baigia ir gauna diplomus, įgyja mokslo laipsnius ir profesorių vardus mažaraščiai tiesiogine šio žodžio prasme, savo žiniomis neprilygstantys net guvesniems mokyklos suole sėdintiems vyresnių klasių mokiniams?
Bus daugiau
Ačiū autoriui,skaniai prisijuokiau…
L. Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (IV):”Kol egzistavo komunistinių šalių blokas, nuolatos, tai tam tikros politinės jėgos šio bloko viduje, tai komunistinės ideologijos adeptai už šio bloko ribų, iškeldavo „komunizmo žmogišku veidu“ idėją. Esą komunizmas yra nuostabi doktrina, humanizmo viršūnė, tik Stalinas, Mao ir kiti lyderiai su savo sėbrais tą idėją iškraipė ir sukompromitavo”… Konferensijos pranešėjų “mokslinių”europietiškumo, atvirumo ir t.t.sampratų esmių aiškinimų kritikoje autorius taip pat”neišsisuko”be nedidelio ideologinio antikomunistinio “fintuko”- “komunizmo žmogišku veidu”idėja. Straipsnio autoriui turėjo būti”per menka” istoriškai neseną vieną iš Gorabčiovo demagoginių šūkių- perestroika”socializmą padarysime su žmogišku veidu”(kitas buvo- su vakarų europa statysime bendrus europinius namus),perkrikštyti į”komunizmą su žmogišku veidu”ir “nukeliauti”su šiuo teiginiu net iki Stalino ir Mao. Komunizmo”veido” niekas niekados nematė. Markso, Engelso ir Lenino apibrėžtas komunizmas tai visuomeninė santvarka, kurioje gyventų ir dirbtų išsilavinę, morališkai tobuli žmonės pagal komunizmo principą – iš kiekvieno pagal sugebėjimus ir kiekvienam pagal poreikius. Tad koks čia gali būti “komunizmo žmogiškesnis veidas”….Komunistinio”nežmoniško”socializmo principas buvo- iš kiekvieno pagal sugebėjimus ir kiekvienam pagal darbą….Ar šis pricipas pilnai buvo TSRS, Kinijoje…, čia jau kitas klausimas…Na o bandymai mokslinėse konferensijose “moksliškai iškrapštyti”žmonių “civilizuotumą”ir kitą pažangą iš europietiškumo, kaip ir žmonių”primityvumą”iš afrikietiškumo yra”daugiau nei moksliška”…
Pick: Lansberginio durnių laivo beretiniams runkeliams didesniam akiračio praplėtimui nepakanka pastudijuoti jų patriarcho V.Lansbergio SANTYKIS YRA VISKAS ar Bulšitas – šūdmala. Nepakanka ir komunistinių mokslų mokslininkės Grybauskaitės “tautinių mokslinių ir politinių”darbų ir kalbų, kuri savo komunistinių mokslų disertaciją apie kolūkių organizavimo sunkumus ir problematiką pokario Lietuvoje,1993 metais pavertė lansberginės Lietuvos”moksliniu socialinių mokslų darbu”. Šio”mokslinio darbo”pakako,kad “tautiniai”chebrantai ją padarytų šiandienių Lietuvos”socialinių mokslų daktare”. .Nepakaks pastudijavimo ir A.Juozaičio”sublevyzgotų tautinių filosofinių kūrinių”po eilinio jo lengvo ir trumpalaikio atsipalaidavimo seanso Vasaros gatvės “tautinių intelektualų atsipalaidavimo klube”….Jei pajėgsi ką nors suvokti, paskaityk pasaulinius klasikus Kantą,Oveną,Hegelį, Marksą, Engelsą, Leniną, Dekartą ar kitus, kurie tau patiktų…, tuomet sužinosi daugiau visokių”pavadinimų”ir žodžių prasmių, pamatysi ir”suvoksi”daug daugiau tave supančių dalykų net ir šiandieniame išsivaikščiojančiame,lansberginiame durnių laive… ne tik runkelius, šunaują, kurdupelius, vatnykus, koloradus ir t.t.
Kuris iš Tamstos paminėtų filosofų nebuvo išsigimėlis, su išreikštais iškrypimo ir žmogėriškumo požymiais, nekentęs padorumo žmonėse ir tvarkos ? Tai kuris buvo ne išsigimėlis ?
Tai liečia Kantą, Oveną, Hegelį, Marksą ( Levi – tikroji pavardė, Mordechai – tikrasis vardas ), Leniną, Dekartą – kuris ne išsigimėlis ?
Galiu tęsti sąrašą iki begalybės – Nyčė, Šopenhaueris, Horkheimas, Adorno, Lukačas, o šiandieniniai Vakarų filosofai bent 90 nuošimčių yra už paidofilijos legalizavimą – kokiais išsigimėliais reikia būti, kad aukštintų vaikų lytinį išnaudojimą savo poreikiams ?
Gal vėl kada nors ateis ir į lansberginę Lietuvą laikai, kalbant apie konkrečius dalykus,kai pašnekovai jų nesuvesdinės į psichiatriją ir psichinių ligų diagnozavimą. Ir nebandys prilyginti Diržio paminėtų A.Juozaičio jau nuo seno turėtų apsilankymų dėl psichologinių ar kitokių problemėlių atitinkamoje įstaigoje su tokių pasaulinių filosofų kaip Kanto, Hėgelio ir t.t.šiandieninių “psichiatrų istoriškais diagnozuojamais išsigimimai ir iškrypimais”. Ne tik iš gyvenimo patirties,bet ir iš jų darbų daug kas išmoksta atpažinti tiesą ir pamatyti melą….
Dar Aristotelis labai aiškiai nusakė Tiesos ir Grožio paieškoms atpažinti melą, apgaulę ir klastą savo “Prieštaravimuose sofistams”, kas nepaseno iki šiandien ir duotuoju raktu vertinant visus filosofus iki Aristotelio ir po jo kiekvienas iš mūsų gali susidaryti vaizdą : ne mažiau kaip 99 nuošimčiai visų laikų ir šiandienos filosofai yra sofistai.
Kaip kiekvieno demokrato pradžiamokslis yra įvardijamas N. Machiavelli “Valdovas”, Bažnyčios vertinimu ‘jo pirštus rašant vedžiojo velnias’.
Paimsiu kaip asmenybę pavyzdžiui aprašyti Mordechai Levi, persivertėlį į Karl Marx, arba rabi Maimonido pamokymu : ‘gudrus ž…. – užsimaskavęs ž….’.
Kodėl jo mokymas nevadinamas levizmu, tikruoju bernautiniu vardu ?
Kodėl vadinamas pagal literatūrinį slapyvardį marksizmu ?
Abu seneliai buvo rabinai, tai labai tiktų levizmas, ko gi taip vengiama ?
1848 m. ‘Komunistų partijos manifestą’ užsakė Rothschild, tai ko gi taip slėpti autorystę ir užsakovą iki 1868 m. ?
M. Levi pamokymas :’pirma pasiekime demokratiją, o tada visi balsuos už socializmą’, ar gi tai neįgyvendinta ?
M. Levi pasižymėjo visuotine neapykanta visų tautų žmonėms, įskaitant ir savo ž… .
M. Levi visą gyvenimą buvo išlaikomas pramoninkų ( ypatingai engė dėdę Philips iš Eindhoven) ir bankininkų, nekeista kaip darbo liaudies gynėjui ?
M. Levi ir jo meilužis F. Engels nugyveno gražų homunistinį gyvenimą, o nuo tokios laimės F. Engels mirė nuo burnos ertmės vėžio, kas dabar labai sparčiai plinta dėl dantainės (oralinės) meilės moderniajame narko – sodomitiniame pasaulyje. Medikai laukia epideminio protrūkio.
Kokia graži k(H)omunistinių plakatų gausa dar ne taip seniai malonino : Marx-Engels ir Lenin.
M. Levi įvedė sąvoką ‘pridėtinė vertė’, o prieš kelis dešimtmečius įvestas PVM labai gražus palikimas šių dienų bankininkams ir verslininkams – tai tiesioginis žmonių skurdinimas, kurie negauna PVM pagrąžinimo nei už duoną, nei už degtinę, nes neturi įmonės ir nėra PVM mokėtojai.
Su PVM įvedimu Vakarų pasaulis ritasi į žmonių skurdą, kuris nuo 2000 m. kasmet skandina tikrąsias pajamas 1 (vienu) nuošimčiu.
Tai ką tada davė M. Levi kaip filosofas, apmokamas bankininkų ir pramoninkų ?
Peržvelgus bent 50 taip vadinamų genialių mąstytojų darbus, ir pasidomėjus jų trupiniais iš darbdavių, tenka suprasti – kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.
Buvo tarp jų ir savo tėvų turtus ( A. Schoppenhauer, S. Kjerkegaard,…) prašvilpusių vardan užnuodijimo savo mintimis daugiausia jaunus žmones, tuo labai didžiavosi mąstytojas, tos mintys – nuodai buvo naudojamos vėliau žmones kvailinti, jei tai naudinga bankininkams – pramoninkams.
Žmonėms yra svarbu ne kas kokį gyvenimą gyveno, kas kokios buvo ar nebuvo lytinės orientacijos ir t.t. Visiems turėtų būti svarbu kam koks Marksas rašė ir ar rašytojas parašė tiesą. Dabar kalba,kad ir Enšteinas savo tikimybių teoriją parašė”pagal užsakymą”,bet tai teorijos reikšmės nekeičia nei žmonijai nei mokslui. Kanto teiginiuose, Hegelio dialektikoje, Dekarto “proto vadovavimo taisyklėse” manau daugelis,atidžiai paskaitęs ir supratęs kas ten parašyta,atranda akivaizdžių tiesų.Gaila,bet šiandieninė nemažos dalies pašnekovų ne argumentuotai kritikuoja darbus, teorijas, teiginius, bet stengiasi pasinaudoti išgalvotais anksčiau ar išgalvoja patys ir stengiasi duoti kritikuojamiems”juos nuginkluojančius ir viską apie juos ir jų nei šiokias nei tokias teorijas pasakačius”vardus. Marksas Kapitalą 19a. parašė ir ten pirmasis atskleidė kapitalistinio gamybos būdo esamus išnaudotojiškus principus ir juos apibrėžė. Na o kapitalistinėje visuomenėje, kas tiesiogiai nedirba materialines vertybes kuriančio darbo kaip , kapitalo turėtojai, juos atstovaujančios valdžios, valdžias aptarnaujančios ir prievartos struktūros ir t.t.jos gyvena iš uždedamų dirbantiesiems mokesčių. Mokesčių pavadinimai,kaip sakoma,yra “dielo techniki”,svarbu kad būtų iš ko juos rinkti…ir čia nėra jokia Markso kaltė.Kaip nėra”jokia kaltė”,kad Galileo Galilėjus pasakė,kad žemė sukasi ir ji “pradėjo” suktis….Ar Leninas Markso,Engelso pasekėjas sugebėjo Rusijoje suorganizuoti su menševikais revoliuciją, nuversti carą po to nuversti laikiną menševikų vyriausybę ir duoti pradžią visiškai kitos socialistinės santvarkos kūrimui.
Tiek Kantas, tiek Hegelis yra nuostabūs sofistai, siekiantys ‘triušiuko iš skrybėlės’ efekto, kurį sukuria žodinėmis klastotėmis, ‘pamiršdami’ kai kurias logikos dalis, kai kurias smulkmenas, nenaudingas jų tiesai, kurios nenaudingos jų teiginiams įrodyti.
Dekartas vadovavosi logika, kaip matematikui ji buvo tiesiog savastimi, bet ko negalėdavo pritempti gamtos moksle, tą galėdavo atlikti su žodžiu filosofijoje.
Visų trijų paklydimus aprašė dar Aristotelis ir kaip tai atliekama.
Įdomiausia, kad M. Levi ‘Kapitalas’ niekada nebuvo reikalingas darbininkams, tik jų kurstytojams švonderiams bankininkų ir pramoninkų vaikams, 9/10 iš banksterių genties. ‘Pažangieji’ darbininkai skaitydavo ‘Kapitalą’ pamokyti švonderių nebent tik revoliuciniui įsiučiui išsiugdyti, kad vardan šviesios Žmonijos ateities be gailesčio žudyti klasinius priešus – turtingesnius žmones, inteligentus, prasigyvenusius valstiečius.
Leninas, kaip Vokietijos agentas, buvo atvestas į valdžią vokiečių kareivių (karo belaisvių Rusijoje) durtuvais, o 1917 m. spalio perversmą atliko Trockis su 271 bendražygiu (265 iš banksterių genties), atsiųstų laivu iš Niujorko į Sankt Peterburgą.
Ką Jūs gerbiamasis matote Lenino filosofijoje ? Rezoliucijas ‘šaudyti’, ‘šaudyti daugiau’, ‘visus sušaudyti’ laikote jo filosofijos santraukomis ar jas sofistiškai užmirštate ? Ar tai yra Lenino priešų sugalvotas šmeižtas ?
Grįžtu prie M. Levi. ‘Kapitalą’ skaitant grožėtis tenka sofistiniais triukais : nutylėjimais, būtent tik tų skaičių panaudojimu, nutylint dar palydimuosius ( o štai šių nereikia), ištraukiant vienus reiškinius vaizdui stiprinti ir visiškai neužsimenant apie gretutinius ir neatsiejamus reiškinius. Knyga panaši į cirkininko triukus su triušiukais, kaspinais, kortomis ir t.t., visa savo įtaiga ir įkarščiu primena parodininko kalbėseną kritikuojant valdžią, kuri džiaugiasi garo nuleidimu.
M. Levi iki filosofo, tai kaip karvei iki balerinos, na, nebent ant ledo atsistojusiai.
Tiek M. Levi, tiek V. Lenin, tiek dr. J. Goebbels (labai dievinęs komunistinį stalinizmą) yra paprasčiausi demagogai, tiesa, savo agitacinę veiklą išvystę iki neregėtų aukštumų.
Visa šiandieninė reklama yra tiesiog dr. J. Goebbels mokymo pritaikymas kasdieniams bankininkų ir verslo poreikiams išvilioti iš žmonių pinigus, paversti žmogų instinktų vergu.
Tuo pačiu užsiėmė ir M. Levi su V. Lenin – žmogų paversti instinktų vergu.
Apibendrinant – kuris sofistas nesimėgavo savimi versdamas žmogų gyvuliu ?
Vargu ar žinojimas, teorijų, teiginių teisingumas ar jų sukritikavimas rimtame pokalbyje gali būti rezultatyviai daromas be kalbėjimo ir citavimų tų teorijų “klaidingumo” ir be parašymų “atrastų konkrečių šiandieninių teisingumų”. Kas su kuom ir už ką savo laiku buvo šių teorijų kūrėjai, tų teorijų “teisingumui ar klaidingumui”nedaro jokio reikšmės. Kaip ir pavardžių “nuogas”suplakimas į krūvą, kaip ir “šiandiena nustatyti jų pikti kėslai” be palyginimų to, kas ką tuo pačiu klausimu sakė ar rašė, tėra tik”primityvūs fintukai”,kurie gali” įtikinti ar sužavėti” ir būti priimami už tiesą tik nelabai išsilavinusių ir nelabai sugebančių suvokti juos supantį pasaulį žmonių. Nesakau ,kad tai nesudirba. Tai sudirba ir tai yra ankstesnių ir šiandieninių polittechnologų panaudojama gana dažnai, kai tik ateina reikiamas istorinis momentas(Baltijos keliai, Ukrainos maidaninė”orumo”revoliucija ir t.t.). Bet visa tai neturi nieko bendra su teorijų”klaidingumu ar teisingumu”. Kaip ir Jagovos bažnyčios religinis marketingas naudojams”naujų avelių prikalbinimui” neturi nieko bendro su tikru žmonių tikėjimu į Dievą…. Kanto”Grynojo proto kritiką”, Hegelio “Dialektiką”, Dekarto “tiesos ir pažinimo metodo”objektyvi kritika gali būti tik cituojant konkrečius jų”neteisingus teiginius” ir greta parašant “atrastus teisingus”. Na o “sofistinis,homoseksualinis, transendentinis ir t.t.”,aišku,jie kai gyveno to nežinojo,Gebelsas, Marksas, Hegelis, Kantas ir t.t., su kuom”gyveno ar santykiavo ir t.t.”,”kritikos būdas” šiandienėje Lietuvoje paplitęs kaip niekad,bet tai yra,kaip sakoma liaudyje,tik” kaimiškas pasilazdavojimas”, kuris,kaip įprasta,šiandieninėje diskusijų erdvėje pasibaigia diskutuojančių ir oponuojančių tautiečių apsidalinimu “psichiatrinėmis diagnozėmis ir išsiaiškinimu kas yra vatnykas, o kas runkelis”….
Prašaliečiui.
Aristotelis labai aiškiai parodė Tiesos ir Grožio radimą savo “Prieštaravimuose sofistams”, tai atliko prieš 2340 metų.
Tiesiog norėjimas apgauti žmones ir Aristotelis negalėjo prieštarauti iš amžinybės, ir būti protingesniais už visus pakišo mintis tiek Kantui, tiek Hegeliui, nesulyginamai mažiau Dekartui.
Nesuprantu, kodėl aš turiu kažką įrodinėti, jei jau tai kadaise padarė Aristotelis, kurio neskaitę buvo minėtieji filosofai arba norėjo apgauti Aristotelį, niekam neskaičius ir nesuprantant Aristotelio, negalėjo kritikai kritikuoti tai, ko patys, tai yra filosofijos pradmenų, neturėjo.
Pasidėjus vienoje pusėje Aristotelio anksčiau minėtąjį veikalą ir bet kurio sofisto mintis, matomas labai gražus Aristotelio paaiškinimas tokiems paklydimams.
Paėmus I. Kanto tiesos paieškas, matome labai didelį skirtumą nuo Aristotelio aprašytojo, bet I. Kantui nė motais virš jo sklandanti Aristotelio dvasia kaip priekaištas kantiškosioms apgavystėms.
Kai,Tamsta Prašalieti, būsite pasinagrinėję “Prieštaravimus sofistams”, suprasite filosofiją kitame daugiaspalviškume, suprasite ir filosofų paklydimus, siekiant apgauti senelį Aristotelį su jo amžinosios tvermės Tiesa ir Grožiu savo ‘naujoviškumais’.
Skaitykite daugiau įvairiomis kalbomis, o ne vien vertimus į rusų kalbą.
Pridėsiu : nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės ir nežinojimas jau seniai atrastų tiesų nėra pagyrimas filosofui.
Nepaminėdamas Aristotelio ar jį paminėdamas”ne pirmuoju” niekas negali sumažinti Aristotelio Fizikos,Metafizikos, Etikos ,Estetikos ir t.t. mokslų svarbos ar jų didybės. Klausimas ir problema gali iškilti tuomet, kai bandoma “save pozicionuoti “už pripažintas vienų mąstytojų teorijas prieš kitų pripažintų mąstytojų teorijas. Man vieni mokslai papildo kitus mokslus, jei tai yra tikri mokslai, o ne prieštarauja vieni kietiems. Nėra nei vieno mokslo, nei vienos teorijos,kuri būtų buvusi atrasta”iš nieko” ir nesiremtų ar nebūtų buvusi sąlygojama buvusio ankstesnio žinojimo. Viską ką žmogus atranda lydėjo ir lydi, žmonių veikla, jų gyvenimų patyrimas, pasiekti atitinkamomis epochomis žinojimai. Tad kalbant apie teorijas,kuris, kaip Aristotelis, Kantas,Hegelis ir kt. mąstytojas”buvo protingiausias, protingesnis ir t.t.”yra nekorektiška ir beprasmiška. Žinoti visas teorijas yra neįmanoma. Žinia, pagal savo sugebėjimus,kuo daugiau “pajėgi”žinoti rimtų ir pripažintų teorijų, jas esi gerai suvokęs ir supratęs, ir jas”jau savo žinojimu”gali pritaikyti “savo tiesų ieškojimuose”, tuo yra didesnė tikimybė,kad atrastos tiesos bus objektyvios ir nenuginčijamos. Vieniems pakanka”tiesų žinojimui”pasigooglinti, kitiems -pakanka “pasigoglinti” ir tiriamą dalyką suskirstyti į jo sudėtines dalis ir pagal tai sau padaryti išvadą, dar kitiems- prie minėtų dar ir nustatyti jų tarpusavio ryšį ir t.t., kitiems prie visokių žinojimų dar reikia pasitelkti ir Aristotelio metafizinio mąstymo principus…. Kas kiekvieno ieškojimuose ir visuose atradimuose yra svarbiausia ir turi prasmę, tai ne panaudoti metodai ar teorijos,o pati objektyvi ir nenuginčijama “atrasta tiesa”.
Kam gi reikalingas scholastinis ginčas – paimkite Aristotelio Tiesos ir Grožio nustatymą, paimkite I. Kanto tiesos nustatymą, Hegelio tiesos nustatymą ir sužinosite tikrai įdomių dalykų.
Nereikia aiškinti, kad yra kažkas atrandama, filosofijoje jau viskas išbaigta Aristotelio, kaip ir muzikoje J.S. Bacho visi akordai panaudoti, o visas filosofijos ‘naujoviškumas’ tėra pasimaivymas už Aristotelio nugaros.
Netgi pasaulio pradžia ir sandara Aristotelio nustatyta – pradžioje buvo Kūrėjas, vėliau tai sujungė medžiagą ir dvasią jėzuitas G. Lemaitre 1927 m., o Higgso dalelių / Dievo dalelių patvirtinimas įvyko 2012 m. liepos mėnesį. Tai kuo Aristotelis apsiriko su Kūrėju, kad jį paneigti kaip nešiuolaikišką ?
Metafiziniai reiškiniai galimi įvairiai aiškinti vien todėl, kad iš žodžių galima statyti tiltus ir skersai upės, ir išilgai upės, nereikia tam jokio medžiaginio pagrindimo ir už žodžius nereikia užsimokėti, netgi už gerų norų pastangas, virtusias šimtų milijonų žmonių kančiomis, mirtimi.
Hm žmogaus ausiai girdimų garsų akordai Bacho yra visi atrasti… gal būt…, bet jų komponavimas ir jų pagalba žmogaus kuriamų melodijų įvairovė neturi pabaigos jau šimtus metų ir vargu ar kada turės..”Bacho akordų”pagalba sukurta Mocarto, Glinkos, Šostochovičiaus muzika nėra”prastesnė ar tokia pati”kaip Bacho. Žmogus taip pat žino, kad pasaulyje objektyviai yra garsų diapozonų,kurių žmogus negirdi, bet jie egzistuoja ir juos girdi su specialiais aparatais sukurtais šiandieninio mokslo pasiekimų dėka.taip pat žino, kad gali būti garsų diapozonų, apie kuriuos jis neturi jokio supratimo ir neaišku ar kada turės…, bet tai nereiškia,kad jų pasaulyje nėra dėl to,kad žmogus apie juos neturi jokio supratimo. Aristotelio metafizinio mąstymo principai yra ne bet “koks žodžių srautas”varomas kokio”šiandienos išminčiaus skersai ir išilgai upės”. Tai jau bus “filosofinės”blevyzgos apie nieką. Aristotelio metafizinis mąstymas tai “savaime suprantamas”loginis,objektyvus ir prasmingas mąstymas nieko bendro neturintis”su kieno nors “įvairiai suprantančiais”Aristotelio Metafiziką varomais žodžių srautais” išilgai ir skersai”.Ir kad mus supančiame begaliniame pasaulyje kokioje nors srityje yra jau viskas atrasta, jau seniai paneigė iškiliausi pasaulio protai supratę, kad pažinimas yra begalinis, kaip ir mus supantis pasauli. Tas liečia ne tik filosofiją, bet ir kitus esamus ir”būsimus” mokslus.Begalinį pažinimą akivaizdiai įrodo vis sparčiau kintantis šiandieninis pasaulis ir nesibaigiantys nauji žmogaus atrandami, buvę anksčiau nežinomi dalykai,nauji dalykai panaudojami mūsų gyvenime ir ne… Gero vakaro.
Kam taip vulgarizuoti ir šaipytis – tai silpnumo požymis, tai F. Nyčės ponų moralės apraiška – kalbėtis ponui kaip su mažvaikiu.
Tam ir daviau J.S. Bacho pavyzdį, kad parodyti kaip kiti kompozitoriai tik dalį sugebėjo aprėpti ir to užteko.
Tam ir yra Aristotelis, kad suprasti kitus filosofus esant tik geriausiu atveju jo pakartotoju, sekėju, nes nieko filosofijoje sukurti jau nepavyksta, o filosofo savikėla, noras savo supratimu, savo prigimtimi ir patirtimi kurti ‘naują gyvenimą’ teveda į žmonių kančias.
Filosofija savo prigimtimi yra pažinti, bet ne kurti gyvenimą/-us žmonėms, kurti yra Viešpaties viršenybėje.
Rabinai tiksliai nusako žmogaus pastangas : ‘kas iš žmogaus išeina yra nuo velnio’. Žmogus skleidžia nešvarą iš visų savo angų.
“Kam taip vulgarizuoti ir šaipytis – tai silpnumo požymis, tai F. Nyčės ponų moralės apraiška – kalbėtis ponui kaip su mažvaikiu…Pacitavau Tamstos komentaro ištraukėlę tik tam, kad būčiau su Tamsta pagal savo sugebėjimus objektyvus mūsų diskusijoje. Noriu Tamstos paklausti: Ar sutiksite su manimi, kad pacituota Tamstos komentare reakcija į mano alegorinius”muzikinius” pasamprotavimus apie vienį dalykų priklausomybę nuo kitų,procesų testinumą ir t.t. gali būti,nuosekliai laikantis Aristotelio filosofijos,traktuojamas kaip “truputį sophistinis”. Tai turbūt yra Tamstos nuoseklumo nepakankamumas. Aš stengiuose kiek tai leidžia mano “sugebėjimai” viską apžvelgti kaip galima plačiau. Todėl ir Aristotelis man tai ne tik “Sofistų kritika”,bet ir Aristotelio”Fizika”,ir”Metafizika”,ir “Etika” ir t.t. Kaip ir niekaip neišeina sutikti, kad mažai kas buvo po Aristotelio kaip ir iki jo. Aristotelis nei kiek nesumenkina Platono ir Sokrato buvusio iki jo ir manau nemažai”davusių”savo filosofijomis pačiam Aristoteliui. Kaip ir vėlesni pasauliniai mąstytojai kaip Niutonas ir kt.atvirai pats rašė, kad jo mechanikos dėsnius atrasti padėjo Aristotelio, kuriuom jis žavėjosi. filosofija…..
J.S.Bachas yra visų kompozitorių kompozitorius, kaip visa apimantis muzikoje, kitų kompozitorių kūriniai nėra prastesni, nors ir nepanaudojo visų sąskambių. Muzika taip pat yra skonio reikalas kiekvienam asmeniui.
Bet kam taip nukrypti įlankas ir iškraipyti mano mintis, pastoviai pačiam rašinėjant tai, ko nesu rašęs, pritempiant prie savo suvokimo.
Kam taip plėstis, vardijant Aristotelio veikalus, jei “Prieštaravimuose sofistams” yra labai aiškiai atskleista sofistiniai išvedžiojimai, siekiant pasiekti bet kuria kaina pergalę ginče.
Vardan Tiesos buvo trintis tarp mokytojo Platono ir mokinio Aristotelio, Platono sekėjų buvo užgauliojamas, pasitraukė, kad nebūtų nužudytas.
Nesuprantamas įrodymas, kad jei Aristotelis davė Niutonui, ar Kantui, ar Hegeliui, ar Dekartui, tai davė kartu ir nuodėmės atleidimą meluoti ir apgaudinėti, panaikino jų atžvilgiu “Prieštaravimuose sofistams” nurodytus būdus Tiesai pažinti.
Labai gerai aprašė Aristotelis visą tą niekinantį vulgarizavimą, kuriuo čia Tamsta užsiima prieš mane.
Kiek tenka suprasti, tai ‘Baltijos keliai’ yra smirdantis dalykas pačiam, istorinės klaidos, paties atimama visoms tautoms apsisprendimo teisė, žmonėms žodžio ir minties laisvė.
Aristotelis šį visuotinį žmonių dalyvavimą politikoje yra apibrėžęs sąvoka ‘pilietija’, kaip aukščiausia santvarka.
Nekeista pačiam, taip pasiklydusiam Aristotelio veikaluose, kurie čia man kaip mažvaikiui buvo pavardinti ?
Tai dar vienas įrodymas, kad pačiam Aristotelio veikalai yra knygos-aureolės virš galvos kaip Jerūno Bošo paveiksle ‘Keisnijding’.
P.S.Tamsta rašote:”Bet kam taip nukrypti įlankas ir iškraipyti mano mintis, pastoviai pačiam rašinėjant tai, ko nesu rašęs, pritempiant prie savo suvokimo….Labai gerai aprašė Aristotelis visą tą niekinantį vulgarizavimą, kuriuo čia Tamsta užsiima prieš mane….Tai dar vienas įrodymas, kad pačiam Aristotelio veikalai yra knygos-aureolės virš galvos kaip Jerūno Bošo paveiksle ‘Keisnijding’..Nekeista pačiam, taip pasiklydusiam Aristotelio veikaluose, kurie čia man kaip mažvaikiui buvo pavardinti ? “Aristotelis šį visuotinį žmonių dalyvavimą politikoje yra apibrėžęs sąvoka ‘pilietija’, kaip aukščiausia santvarka” ir t.t. Trumpai priminsiu,kad komunistai pasisavinę kas jiems reikėjo iš kitų filosofijų parašė, kad aukščiausia visuomenės vystymosi forma yra komunizmas, kuriame valstybė iš vis bus nereikalinga ir visi, negirdėto komunistinio sąmoningumo visuomenės nariai, gyvens ir dirbs pagal principą iš kiekvieno pagal sugebėjimus ir kiekvienam pagal poreikius…Nei vienu, nei kitu atveju nėra apie ką diskutuoti..Nedidelis mano pateiktų komentaruose kuklių samprotavimų skirtumas nuo Tamstos yra tas, kad aš pacituoju mano požiūriu ne visai teisingą teiginį autoriaus niekuo “nekaltindamas” ir parašau savo, įmanomai argumentuotus samprotavimus,neprirašydamas “mano teisingumui sustiprinti”,buvusių ar ne, Platono, Aristotelio ar kitų tarpusavio santykių,ar kuris buvo”kietesnis”, nes tai turėtų būti Aristotelio gerbėjui “sofizmas”,nieko bendra neturintis su Aristotelio metafiziniu mąstymo būdu. Na o Tamstai matomai pakanka “sutriuškinti”mano pasamprotavimus, mano pacituota šiame komentare Tamstos”argumentacija”. Prie savo, matomai ne absoliučios ,o”tautinės tiesos” Tamstai tinka kaip” argumentas” net ir mistinis “Baltijos kelio kvapas”, cituoju-“Kiek tenka suprasti, tai ‘Baltijos keliai’ yra smirdantis dalykas pačiam, istorinės klaidos, paties atimama visoms tautoms apsisprendimo teisė, žmonėms žodžio ir minties laisvė”. Prasidėjus tokiai pacituotai argumentacijai, kad “Aristotelio kaulai nepradėtų vartytis”, pripažinsiu kad buvau”sutriuškintas kaip paskutinis sofistas”ir pabaigiu savo “išvedžiojimus,kuriais siekiau bet kokia kaina pasiekti pergalę ginče”. Nors aš iš tiesų,esant tokiai Tamsto”nesofistiniai argumentacijai”, nelabai turėjau su kuom ginčytis.Kaip”paslaptį pasakysiu”,kad man Baltijos keliai”jokių kvapų”neturėjo ir neturi šiandien.O Tamstos paminėtos istorinės klaidos, tautų apsisprendimo teisės,jei jos nebuvo vien žodžiai, man tėra istoriniai įvykiai,o žodžio,minties laisvės tėra elementarūs šiuolaikinės tikrai civilizuotos ir demokratinės visuomenės atributai greta kitų tokios visuomenės atributų.
Tamsta Prašalaiti, galite bent sau nemeluoti ir susilyginti iš žingeidumo Aristotelio Tiesos radimą su Kanto ar/ir Hegelio tiesos radimu ?
Nebijokite, Jums atsivers akys, išlįsite Platono olos alegorijoje į Saulės šviesą.
Iš vienos pusės: nebėra su kuo išmintingai rodą vesti. Ir nebėra prasmės mąstyti. Iš kitos : O ar buvo kada nors kitaip ? – Diogenas visada gyveno bačkoje.
Aristotelis yra sukūręs logikos taisykles, kurios iki šiandien yra patvirtintos visais gamtos mokslais, taip pat žodžio mokslais.
Prof. L. Šopauskas yra vienas iš tų retų filosofų (niekada per 2340 metų po Aristotelio mirties tokie filosofai nesudarė daugiau kaip 1 (vieną) nuošimtį visų filosofų), kuris vadovaujasi aristoteliškąja logika, taip aiškindamas šiandienos reiškinius amžinybės požiūriu.
Žinant Aristotelio posakį : ‘ blogiausia iš visų galimų santvarkų yra demokratija, kurioje hienos valdo asilus’, ir žinant Aristotelio aprašytą pilietiją, kurioje piliečiai veikia savivaldoje, tai aiškiai matome prof. L. Šopausko išaiškinimuose, kokios dvaro hienos tampa profesoriais, filosofijos demagogais, besistengiančios bet kuria kvailumo apraiška apgauti žmones, nors akimirkai, nors dienai, kuriuos vėlgi puikiai aprašė Aristotelis “Prieštaravimuose sofistams”
Diogenas buvo pirmasis bitnikas/hipis.