Spalio 20 dieną, Vilniaus romuvų sambūris surengė Vėlinių šventę Dvarčiškių kaime, Švenčionių rajone, kurios metu pagerbė protėvių Vėles pilkapiuose ir prie vaišių stalo. Vėlinės – viena iš svarbiausių baltų švenčių, skirta mirusiesiems prisiminti ir pagerbti.
Paminėjus rudens lygiadienį, ateina dargnotas ir šaltas Vėlių laikas. Seniau Vėlinės buvo švenčiamos visą laikotarpį nuo rudens lygiadienio iki pat Saulėgrįžos: buvo lankomi mirusiųjų kapai, kūrenami laužai, keliamos puotos mirusiųjų garbei.
Vilniaus romuvų sambūris kasmet šia ypatinga proga aplanko senuosius protėvių pilkapius, pagerbia ten besiilsinčius didvyrius, pagal seną paprotį kūrendami laužus ir sudėdami aukas ant vėlių stalelio. Šiemet Vėlinių proga susirinkusieji romuviai prie netoli Dvarciškių esančių pilkapių dainavo lietuvių liaudies dainos, minėjo protėvius, aplankė Pakarvinės akmenų sienelę.
„Vėlinės – svarbi baltų šventė, nes savo stiprybės lietuviai semiasi iš savo iškeliavusių protėvių. Kasmet juos minėdami – prisimindami nuveiktus jų darbus, lygindami juos su savais darbais – pasitikriname ar prilygstame iki mūsų gyvenusiųjų išminčiai, tikėjimui, ar mes sugebėsime po savęs palikti tai, už ką mus minės po mūsų gyvensiantieji. Man Vėlinės leidžia pajusti, kad išėjusieji yra kartu su mumis, mus palaiko ir padeda eiti per gyvenimą, jie nėra tolimi svetimieji, bet yra mūsų bendruomenės dalis,“ – sako Romuvos krivė Inija Trinkūnienė.
Vėlių garbei buvo dalinamasi vaišėmis, šventės dalyviai minėjo savo brangius išėjusiuosius, giedojo Vėlinių giesmes, dalinosi patirtimi.
Gražiai romuviečiai pagerbė išėjusius protėvius, net iš nuotraukų sklinda dvasingumas, pagarba. Kas girdėjo graudžias, bet prasmingas giesmes, kas uždegė žvakelę ir kartu rymojo prie Vėlių stalelio tikrai pajuto vėlių meto rimtį, sustojo akimirkai amžinybės rate.
Romuva pagerbė protėvių vėles … nesu tikras, jog tos vėlės garbėtroškos. Vėlių ilgės, tai Ilgesio, iškeliavusių anapilyn artimųjų ilgesio laikas. Ne liūdesio, ne sielvarto – ilgesio .
Romuva atlieka puikią misiją. Paprastai mes pagerbiame tik savo artimųjų atminimą.
Tačiau tikrai gaila, kad dažnai pamirštame savo protėvius, prosenelius. Pirmiausia turėtume pasidomėti savo geneologija – pasiteirauti dar gyvų senelių, turint laiko ir galimybių – pasiknaisioti archyvuose.
Rekomenduoju tokų puslapį “geni” (pagooglinkit) – ten galite pabandyti sudėlioti savo geneologinį medį. Tai darabt pastebėsite sutapimų (sistema tai praneša), galėsite susisiekti su kitų medžių administratoriais ir nepajusite, kaip pasiekėte savo geneologinio medžio XVIII ar net XVII amžius (asmeniškai man, nes turiu bajoriškų šaknų) pavyko “prisikasti” iki dar senesnių laikų. Ir tai – bekažkokių ypatingų pastangų bei investicijų. Tad rekomenduoju – gilinkitės į savo giminės šaknis – sužinosite daug įdomių dalyko, o dažnai (ypač Žemaitijoje) kad dažnai net turitę sąsajų subajorų giminėmis.
Bet čia ne apie tai. Kapinynyose, Rytų Lietuvoje – ir pilkapynuose, ilsisi mūsų protėviai. Kuriuos taip pat reikia prisiminti, pagerbti. Tad puikią misiją atlieka Romuva, ir man ne kartą teko prisidėti. Tad raginu ir kitus nepamiršti mūsų protėvių.