Pratarmė
Kokiame plote senovėje buvo kalbama lietuvių ir apskritai baltų kalbomis, rodo baltiškų vietovardžių, ypač vandenvardžių (hidronimų), paplitimas. Tuos vietovardžius tyrė ir toliau tebetiria daugelis mokslininkų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Kartu atitinkamuose plotuose išryškinamas ir gyventojų perėjimas prie slavų kalbos (kalbų), kitaip sakant, tų kraštų slavizacija. Savaime kyla klausimas: ar ten nėra išlikę baltiško (lietuviško) paveldo ir žmonių pavardėse, apskritai asmenvardžiuose?
Prieš kelerius metus šių eilučių autorius atliko tokio paveldo žvalgomojo pobūdžio paieškas gudų (baltarusių) pavardėse. Labai rūpėjo ištirti atitinkamą paveldą rytų Lenkijoje – tuose plotuose, kur gausu baltų kilmės vietovardžuų. Tačiau tai padaryti trukdė prieinamų šaltinų stoka. 2009 m. viduryje buvo atkreiptas dėmesys į telefono abonentų knygas, kuriose yra daugybė pavardžių. Ištyrus Suvalkų ir Augustavo krašto telefono abonentų knygos pavardes, rasta daug tokių, kurioms pradžią davė lietuviški ir apskritai baltiški asmenvardžiai. Tyrimo rezultatai paskelbti knygelėje Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse: Polonizacijos apybraiža.
Po šios knygelės dirbta toliau. Ištirtos pavardės Balstogės vaivadijos telefonų abonentų knygoje (Książka telefoniczna województwa Białostockiego 1998). Buvusios Balstogės vaivadijos pavardėse lietuviškieji (baltiškieji) elementai dar labiau sulenkinti ir apskritai suslavinti, dėl to juos sunkiau atpažinti. Tiriamąjį darbą komplikavo ir toji aplinkybė, kad daug vaivadijos gyventojų namuose kalba gudų, o ne oficialiąja lenkų kalba. Taigi čia susidurta ne tik su pavardžių lenkinimu, bet ir su jų gudinimu (baltarusinimu).
Kilmės požiūriu šio krašto pavardės priklauso keturiems sluoksniams. Patį seniausią, pirmykštį sluoksnį sudaro jotvingiškasis vardynas, kurio nemaža elementų išliko dabartinėse pavardėse. Toliau – lietuviškasis vardynas, ne visuomet lengvai atskiriamas nuo jotvingiškojo, kuris daugeliu atvejų buvo lituanizuotas. Jotvingiški ir lietuviški elementai dabartinėse to krašto pavardėse yra perdėm sumišę. Naujesni, antriniai – abu slaviški vardyno, nulėmusio dabartines pavardes, sluoksniai: gudiškasis (kurio kilmė daugeliu atvejų susijusi su senąja Lietuvos valstybe, kuris buvo jos nulemtas) ir lenkiškasis (pats naujausias).
Balstogės vaivadijos telefono abonentų knygoje visi gyvenviečių pavadinimai ir visos žmonių pavardės rašomos tik lenkiškai: sulenkintos jų formos ir tų formų rašyba. Beje, lietuviškų pavardžių neskiriama giminė, pvz., rašoma Helena Stulgis, Zofija Jurgutis ir t. t.
Balstogės krašto praeitis
Dabartinės Balstogės vaivadijos seniausi istorinius laikus siekę gyventojai buvo baltiška jotvingių gentis. Kijevo Rusios, Lenkijos ir Kryžiuočių ordino šaltiniai jotvingius vaizduoja kaip drąsius žmones, narsiai gynusius savo kraštą nuo atėjūnų. Esą jotvingis vienas kaudavęsis su šimtu priešų ir žūdavęs vildamasis, kad po mirties palikuonys dainomis jo žygį šalovinsią. Lenkai (mozūrai) bandė juos pakrikštyti, bet nesėkmingai, nes pãskui krikštą plito priespauda. Pavyko pakrikštyti ir užimti tik jotvingių žemės pietvakarių pakraščius. Nesėkmingai lenkų pradėtą krikštijimą tęsė „pagonių krikštijimo tikslais“ parsikviestas Kryžiuočių ordinas. Jotvingiai neįstengė atsilaikyti prieš visos Vakarų Europos remiamą kryžiuočių galybę.
Kryžiuočiai nukariavimus pradėjo nuo baltiškų prūsų genčių. 1278 m. numalšinę pavergtų prūsų sukilimą kryžiuočiai puolė jotvingių gentį sūduvius, kuriuos, kaip ir kitus jotvingius, jie laikė prūsais. Tai buvo paskutinė dar nepavergtų „prūsų“ gentis. Žiaurios kryžiuočių kovos su jotvingiais tęsėsi iki 1283 m. Jotvingių žemė buvo labai nusiaubta: sodybos išdegintos, žmonės išžudyti arba paimti į nelaisvę, kiti – ištremti į kryžiuočių valdomo krašto gilumą, daugiausia į Sembą. Kas galėjo, bėgo į Lietuvą.
Nesitikėdami išsilaikyti jotvingių žemėse (kryžiuočių pilys buvo toli vakaruose, o lietuvių – čia pat prie Nemuno), kryžiuočiai kraštą pavertė dykra, kuri turėjo saugoti juos nuo netikėto lietuvių puolimo. Bet toji dykra, kaip ir kitur, nebuvo visai be gyventojų. Joje slapstėsi krikštytis nenorėję jotvingių likučiai, joje lietuviai statėsi tam tikrų įtvirtinimų.
Išblaškyti dideliuose plotuose jotvingiai sparčiai nyko. Kada jie galutinai išnyko, nustatyti neįmanoma. Žinoma, skirtingose vietovėse tai įvyko vis kitu laiku.
Pasibaigus lietuvių karams su kryžiuočiais, jotvingių žemė atiteko Lietuvai. Dykrą imta apgyvendinti. Į ją kėlėsi tiek lietuviai, tiek Lietuvos valstybėje gyvenę rytiniai slavai (gudai), o iš pietvakarių, nuo Lenkijos pusės – mozūrai. Apgyvendinant dykrą, matyt, pirmieji į tėvynę grįžo jotvingių likučiai. Tuo reikėtų aiškinti palyginti gausius jų kalbos palaikus šio krašto vardyne.
Šiaurinėje dykros dalyje (buv. Sūduvoje) ėmė kurtis lietuviai. Daug jų kėlėsi ir toliau į pietus, į jotvingių žemės gilumą. Tada lietuvių kalbos masyvas ėmė siekti Bebro aukštupį. Didieji kunigaikščiai lietuvių bajorus ir karius kėlė dar toliau prie strateginiu požiūriu svarbesnių vietovių, reikšmingesnių pilių, pagrindinių kelių, upių brastų ir kitur – daugiausia ten, kur buvo Lietuvos didikų Gostautų (Goštautų), Radvilų, Glinskių, Sapiegų ir kitų valdos. Šitaip jotvingių žemės gilumoje lietuviai suėjo į tiesioginį sąlyti ne tik su čia atsikėlusiais rytiniais slavais (gudais), bet ir su lenkų mozūrais. Tada šiame krašte atsirado daug lietuvių kalbos salų salelių. Daugiausia jų buvo prie Bebros, Sidros, Sokolos, Narevo ir Bugo upių, apie Raigardą (plg. šaltiniuose minimus lietuviškos kilmės pavadinimus Żodziki, Kienstutow Brod ir kt.), Goniondzą (plg. kaimų vardus Jaświły, Downary, Mejły, Żodzie…), Knišiną, Odelską (Adelską, 1492 m. ten įsteigta katalikų parapija ir tarp klebonui priskirtų valstiečių minimi lietuviai Moldus, Nyesztha, Naczus ir kiti) bei Krinkus (Krynkas, ten minimi valstiečiai Krystel, Dzieras, Judźwid, Juszkel Wieżgajłowicz ir kiti), Tikociną (Tykociną), Supraslę, Balstogę (plg. šio miesto dalių pavadinimus Dojlidy, Dojnowo, kaimų vardus šaltiniuose Kojrany, Olmonty, Narejki, Romejki…), Suražą (plg. kaimus Trypucie, Litwa, Litewka, Litwiany…), Brianską, Bielską (plg kaimus Kiewłaki, Kojły, Szesziły, Szernie, Szewele, Torule, Żegunie…), Drogičiną (Drohičiną – Narejki, Tolkiele, Radziwiłłówka, Litwinowicze…), Kamenecą (Możejki, Bildejki, Burdziły…) ir kitur.
Visame tarp Augustavo kanalo ir Bugo upės esančiame plote, kuris tada administraciniu požiūriu buvo valdomas iš Trakų, išliko labai daug lietuviškos kilmės mikrotoponimų, ne visais atvejais lengvai atskiriamų nuo senesnių jotvingiškų, kurių čia irgi daug. Tas pat pasakytina apie lietuvišką bendrinę leksiką, kurios šiame krašte prirankiota, galima sakyti, šimtai vienetų – ir tarp jų yra daug sunkiai atpažįstamų jotvingių kalbos žodžių.
Balstogės vaivadijos telefono abonentų knygoje yra daugybė sulenkintų lietuviškų (dalis gali būti lituanizuoti jotvingiški) gyvenviečių pavadinimų, kurių baltiška kilmė akivaizdi, pvz.: Bombla (plg. lie. Bumbliai), Butrymowce, Dojlydy, Gieniusze, Gredele Jaświły, Kiewłaki (Kiaulakiai), Kojły, Kumiała, Kumiałka, Laudańszczyzna (Liauda), Lewki (Liauk-iškės), Lewkowo, Lękobudy (Lenk-viečiai), Litewka, Litwinowicze, Mejły, Miedzianowo (Medžionys), Miłkowice (Milkūnai), Narejki, Narojki, Niewodnica Nargilewska (asmenvardis Norgilas), Borowskie Olki (Alkai), Olmonty (Almantas), Radule, Radziwiłłówka, Romejki, Rostołty (iš Rastautai), Rumejki, Skierwiny, Skindzierz (Skinder-iškė), Sowlany (Saulėnai), Szernie, Tołwin, Tonkiele, Trypucie, Tylwica, Folwarki Tylwickie, Wołuny, Żodzie.
Pavardžių lenkinimas
Lietuviško vardyno – asmenvardžių ir vietovardžių – lenkinimas šiame krašte nesiskyrė nuo to, kuris vyko visoje ano meto Lietuvos valstybėje. Lietuvių asmenvardžių lenkinimo negalima tirti atplėštai nuo lietuvių tautos lenkinimo. Jis prasidėjo tuoj po to, kai Lietuvos valdovai ėmė bičiuliauti su Lenkijos valdovais, kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, po kartu su Vytautu įvykdyto pakartotinio Lietuvos krikšto, kai buvo įkurta lenkų tvarkoma bažnytinė provincija. Visa tai sutapo su pavardžių radimosi laikotarpiu. Sulenkėjimas – didžioji lietuvių tautos tragedija – matyti iš asmenvardžių kaitos tiek pasaulietiniuose, tiek ir bažnytiniuose dokumentuose. Pastaruosiuose jis tapo ypač ryškus įvedus lenkišką metrikaciją. Anksčiausiai sulenkėjo diduomenė. Ne veltui sakoma: žuvis genda nuo galvos!
Lietuviški asmenvardžiai, davę pradžią Balstogės vaivadijos pavardėms, (ir pačios pavardės) buvo sulenkinti ne vienu metu. Tai aiškiai matyti ne tik iš formų fonetikos (vienos turi lenkiškas priesagas, kitos jų neturi), bet ir iš šaknies (pamatinio žodžio) fonetikos. Pavyzdžiui, tõs pačiõs kilmės lietuviškose šaknyse balsis a vienur yra pakeistas lenkų balsiu o, kitur išlaikytas sveikas, pvz.: Dojnia, Dojnikowski ir Dajnowicz, Dajnowski, plg. daina; Korejwo ir Karejwo, plg. kareivis; Kowsz ir Kausz, plg. kaušas; Morgiewicz ir Margiewicz, plg. margis; Roubo ir Raubo, plg. riauba „apsileidęs, storžievis žmogus“. Tas pat ir su sen. lietuvių ā, vėliau virtusiu o: vienur išlaikytas ā atspindys, t. y. rašoma raidė a, pvz., Jatel, Jaczun (plg. Jotelis, Jočiūnas), kitur – dabartinis balsis o, pvz., Molin, plg. molis; Obiała, plg. obelė; Wołągiewicz, plg. volungė.
Jotvingių paveldas
Tikriausiai jotvingių kilmės yra ir Balstogės miesto pavadinimas. Formą Balstogė vartoja Lenkijos lietuviai (tuo ne kartą teko įsitikinti lankantis Punske), dabar jis vis labiau įsigali ir Lietuvoje. Variantas Báltstogė (su priebalsiu t ir tvirtaprade priegaide) yra antrinis, atsiradęs dėl šio pavadinimo siejimo su būdvardžiu báltas, nusižiūrėjus į lenkų Biały-stok, rusų Бело-сток.
Balstogės kraštas – tai senoji jotvingių žemė. Tiek lietuviški, tiek ypač slaviški pavadinimai čia yra antriniai, atsiradę vietoj anksčiau buvusių jotvingiškų ar perdirbti iš jų. Lietuviai šiame krašte atsirado ne vėliau kaip lenkai (greičiausiai anksčiau), be to, jiems giminiška jotvingių kalba ir jos vardynas buvo daug artimesni negu lenkams. Taigi lietuvių kalboje galėjo geriau išlikti jotvingių vietovardžiai, kad ir aplietuvinti. Todėl šaknį bal- lietuviškame Balstogės pavadinime nereikėtų sieti su žodžiu baltas. Ji greičiausiai sietina su bala ir kitais šaknies bal- žodžiais, galbūt iš seno baltų kalbose turėjusiais dar ir „baltumo“ reikšmę, išlikusią slaviškuose pavadinimuose. Atkreiptinas dėmesys į tvirtagalę šaknies priegaidę, skirtingą negu žodžio báltas.
Drogičino (Drohičino) miesto pavadinimą kalbininkai kildina iš jotvingių *Darg-ūk-īnas ar *Darg-ūt-īnas. Greičiausiai ir kitų vaivadijos miestų, taip pat bent dalies smulkesnių gyvenviečių, pavadinimams pradžią davė jotvingių kalba, o tai atsispindi ir pavardėse, pvz.: Sejnowski – nuo miesto pavadinimo Seinai (lenk. Sejny), Seina (su jotvingių ei!); pavardė Narewski (gana dažna) galbūt susijusi su gyvenviečių pavadinimais Narew, Narewek – nuo upės vardo Narew ([jotvingių kalbos] Zinovo žodynėlyje vadinama Naura); gyvenvietės pavadinimas Osowicze (lie. Asava senojoje jotvingių žemėje) ir kt.
Jotvingių genties pavadinimas gali slypėti pavardėje Jaźwiński ir gyvenviečių pavadinimuose Jatwieź Duża ir Jatwieź Mała; dainavių genties pavadinimas – pavardėse Dojnia, Dajn-owicz, Dajn-owski, Dojn-ik-owski ir gyvenvietės pavadinime Dajn-owice; sūduvių (sūdų) genties pavadinimas – pavardėse Sud-ak, Sud-ak-owski ir kt.
Pažymėtina pavardė Nietupski, kurioje slypi į istorijos šaltinius patekusio jotvingių kunigaikščio vardo Neti-meras (minimo kalbant apie šv. Brunono žūtį ir pirmąjį istorijos šaltiniuose Lietuvos paminėjimą) pirmasis komponentas – dvikamienio asmenvardžio dėmuo Net(i)-. Prie Augustavo miesto yra trys gyvenvietės, vadinamos Netta ir esančios netoli to paties vardo upės, įtekančios į Necko < Net-sko ežerą. Pavardėje Niet-up-ski slypi visų šiame krašte vartotų kalbų elementai: jotvingių Net-, lietuvių -up- (upė) ir slavų (gudų ir lenkų) -ski.
Baigiamosios pastabos
Sukaupti duomenys padės tyrėjams geriau atskleisti nurodytų plotų baltiškos antroponimijos suslavinimą, kuriuo domisi ne tik kalbininkai, bet ir istorikai. Neabejinga jam ir Lietuvos visuomenė, ypač turint omenyje susidariusią grėsmingą padėtį Vilniaus krašte, kuriame Lenkija reikalauja įvesti lenkišką suslavintų lietuviškų pavardžių rašybą. Taip siekiama atlikti tai, kas buvo padaryta šiaurės rytų Lenkijoje.
Lietuvos Respublikos vadovybė turi būti labai apdairi, kad Vilniaus krašto neištiktų Balstogės vaivadijos lietuvių likimas. Lenkiškai rašomos pavardės baigs tą darbą, kurį po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo Pilsudskis ir Želigovskis.
Visa tai, kad parašyta šioje knygoje, privalome visuomet turėti prieš akis spręsdami kiekvieną pavardžių rašybos klausimą.
Ištraukos iš knygos: Zigmas Zinkevičius. Lietuviškas (baltiškas) paveldas Balstogės vaivadijos Lenkijoje pavardėse: Slavizacijos apybraiža. Vilnius: Mokslo ir Enciklopedijų leidybos institutas, 2011, p. 5–12, 14–17, 68.
Ačiū Alkui už šią šviesios atminties akademiko publikaciją, kuri ypač naudinga žinoti ne tik kalbininkams ir ne tik istorikams, bet ir mums visiems.
Kas šiandien vyksta Vilnijos krašte, sostinėje – kelia siaubą ir didžiulį nerimą. Valdančiųjų aukštų pareigūnų rankomis vykdoma akivaizdi polonizacija. Kas gali pasakyti kaip tai sustabdyti?
Na, co, panowie? Klausot mano „rekomendacijų” ir vykdot:
a) Kadangi mūsų finansinės vilionės bei tėvų šantažas buvo ne 100 % veiksmingos, ne visada padėjo ir lietuviškų mokyklų uždarymas, gerinkite TM švietimą! T.y., primygtinai patariu jokiais būdais neleisti baltarusiams eiti į nelenkiškas mokyklas!
b) tuoj pat sumažinkite kartelę lenkų TM patekti į Seimą! (Pradžiai 🙂
c) ruoškitės tolesniems etapams, kai rekomenduosime užleisti mums pusę Seimo, paskui visą Seimą, o dar vėliau mes atsivešime iš PL saviškius „jūsų atstovus”… Šie, atvežtieji turės susirūpinti lėšų taupymu ir sujungs abu Seimus.
Įdomu tai, kad ŽR nuo pat ryto skelbė apie ministro reikalavimus dėl „švietimo gerinimo”, o LRT tik pusiaudienį prabilo apie visus paliktus reikalavimus
Kad ir kokia smarki polonizacija vyksta šiuo metu Vilniaus krašte, ji yra smulkmena ir Lietuvai kelia gana mažą grėsmę lyginant su tuo, kad Rusija prie Vilniaus stato Astravo AE. Lenkija gali vykdyti polonizaciją Vilnijoje, bet jiems norint Vilniaus kraštą prisijungti reikės kažkaip susitarti su Baltarusija, o tai nebus taip paprasta padaryti, nes ją valdo Lukašenka. O Astravas, kelia Lietuvai didžiulį egzistencinį pavojų, nes jeigu Vilnius bus užterštas, tai lenkų turistai į savo mėgiamą Vilnių galės atvykti aplankyti su dozimetrais rankose, kaip į kokį Černobilį. Pasikartosiu Lenkija gali vykdyti polonizaciją Vilniaus krašte, bet Vilnius niekada nebebus Lenkijos dalis, nes tai neįmanoma geografiškai ir geopolitiškai. Tai tiek.
Tai sakai, jeigu Astravas kelia grėsmę, tai tegul Lenkija polonizuoja Vilniaus kraštą? Keista logika… Ar čia taip „gudriai“ manai, kad tada ta Astravo grėsmė atiteks Lenkijai, o mes (Lietuva) atsitrauksime toliau nuo Astravo?
tai neįmanoma geografiškai ir geopolitiškai. Tai tiek.
Čia nuoširdus naivumas ar chunveibiniškas propagandinis ryžtas ir užkeikimai be argumentų?
nes ją valdo Lukašenka – čia tavo argumentas ir, pagal tave, mūsų stiprybės bei saugumo nuo Lenkijos garantas? 🙂 Be to, nepamiršk, kad ir Lukašenka – ne amžinas. Ir Baltarusijoje padėtis gali kada nors pasikeisti…
Po Lukašenkos bus Kolia. Nusiramink.
Manau , kad Kolia nebus. Bus “Minskaja gubernija.”
Jieškokit Žirinovskio “aiškeriagysčių”.
Na, jeigu Tomas garantuoja, tai galime ramiai atiduoti Lietuvos saugumą ir teritorijos vientisumą į Kolios rankas… O jeigu rimtai, tai man norėtųsi, kad Lietuvos vadovai nežiūrėtų taip neatsakingai kaip Tomas, bet pati tvarkytųsi toliaregiškai ir ne tik neleistų tolimesnės polonizacijos, bet ir po truputį išgyvendintų polonizacijos pasekmes savo teritorijoje.
Pasižiūrėk į žemėlapį ir suprasi, kad Lenkijai norint gauti Vilniaus kraštą reikės pirmiausiai okupuoti Baltarusijos vakarinę dalį, kad jie galėtų turėti platų priėjimą prie Vilnijos, nes šiuo metu Lietuva su Lenkija turi labai mažą sieną. Manai lenkai to nesupranta? Aišku,kad supranta jie ne kvailiai.
Senoviškai galvojate dėl Vilniaus, nes atrodo, kad per tuos nepriklausomybės metus labiau už kitus link polonizavimosi atitinkamų jėgų yra lenkiama pakaunė su Kaunu. Lenkizmo strategai (specialistai), matyt, nebe tikslo yra bazuojami VDU. Pats Vilnius prieš lenkizmus yra užgrūdintas nuo sovietmečio laikų. Be to, jame apie 78 % lietuvių, o ir kiti labiau prie lietuvybės negu lenkybės linkę. Svarbu ir tai, kad Kaunas Lenkijai per Suvalkiją yra lengviau pasiekiamas negu Vilnius. Tokią realesnę padėtį dėl polonizacijos grėsmių matyčiau…
Ne tik Vilnijos krašte, bet ir Žemaitijoje aukštų pareigūnų rankomis tokia polonizacija vykdoma. Mat, buvęs (esamas?) Lietuvos etninės kultūros globos tarybos narys prie Seimo Vytautas Ališauskas, kartu buvęs (esamas?) atstovas prie šventojo Sosto, vasario mėnesio gale pareiškė (“Lietuvos žinios), kad jokios Birutės Lietuvos istorijoje nebuvo. Atrodytų, kad per Birutės kaip vaidilutės įvaizdžio trynimu lietuvių sąmonėje, jis taip stiprina jo šventenybės Popiežiaus pozicijas kitų, esančių Lietuvoje religinių bendruomenių kontekste, ir taip gniuždo visokius “pagonis”, Tačiau, nei vienas “pagonis” Popiežiaus Pranciškaus autoritetui nėra priešingas. O Ir pats Popiežius, nei akimirkos neabejodamas lietuvių katalikiškumu, pirmiausia, vyksta ne pas Mergelės Marijos Respublikos tikinčiuosius Vilniaus rajone, kaip kad taip tai daro kaip kurie oficialūs Lenkijos valdžios pareigūnai, o iškart į Vilnių. Štai čia ir išlenda iš kanapių polonistinės Vytauto Ališausko pozicijos: neigdamas Birutę, jis neigia, kartu, ir Birutės sūnaus Vytauto gimimą: išeina, Žalgirio mūšiui vadovavo ne Vytautas su Jogaila, o lenkas Jogaila. Ką apie tokį Ališausko išsišokimą pasakytų prieškario laikų a. a. mano motina birutietė Valerija ir tėvas Kauno Jėzuitų gimnazijos auklėtinis Lietuvos karininkas Henrikas? Jie manau, iškart pasakytų, kad Vytautas Ališauskas yra slaptas lenkų žvalgybos agentas, kuris, prisidengdamas katalikiškumu, skleidžia nesantaiką tarp Lietuvos karininkų ir jų žmonų. O, ką sakau aš, buvęs Vorkutos tremtinys, sakau? Sakau aiškiai: už tokią destrukciją, nukreiptą kartu ir prieš Vatikaną, reikia iš V. Ališausko reikia atimti Lietuvos pilietybę ir paskelbti jį “persona non grata”, kad kojos daugiau negalėtų pas mus įkelti.
Labai ačiū gerb.Z.Zinkevičiui už tokį kruopštų darbą,nušviečiant mūsų visuomenę apie šimtametį slavizacijos mastą buvusiose baltų žemėse. Tai didžiulis indėlis į lietuvybės stiprinimą
No to co, panowie “Polacy”? Idzcie w dupę!
Iš senelių patirties: tarpukariu, vos „išvadavę” iš rusų, tuoj pat pradėjo keisti tautybę ir pavardes. Žmonėms buvo iškeltas ultimatumas: jei nori, kad vaikai gautų išsilavinimą, vėliau darytų karjerą, jei nori pats išsaugoti darbą, turi pereiti į „teisingą” parapiją, o vaikai tęs mokslą lenkiškoje gimnazijoje!
Ši darbą nuo pirmųjų dienų uoliai puolė vykdyti „Dievui tarnaujantys” kunigėliai. Iš karto ta proga ir naujųjų parapijiečių pavardes „teisingai” į knygas įrašydami 🙁 Žmonės gėdijosi, labai bjauriai jautėsi, ėjo pas lietuvių parapijų kunigus bei baltarusių batiuškas atsiprašinėdami, kad neturi išeities, kad dėl šeimos, dėl vaikų ateities pereis į lenkų parapiją. Nors lenkiškai nė žodžio, arba tik vos vos porą žodžių išlemendavo. Batiuška klausia: „Tai kaip gi tu, žmogau, melsiesi, jei tos kalbos nemoki?” – „Nežinau, batiuška”.
Na, o manoji patirtis iš tų laikų, kai pamaldos Žvėryno bažnyčioje dar buvo bendros, o šiandieninės Karoliniškės bei Viršuliškės dar buvo kaimeliai. Kad lenkės ir „lenkės” nekeltų muštynių per pamaldas (pasitaikydavo – arba įkrėsdavo, arba skandalą sukeldavo!), kunigas buvo priverstas padalinti bažnyčią į lietuvių ir lenkų pusę. Kai susėdo atskirai, tada lenkės taip rėkė, t.y., giedojo, kad priverstų lietuviškai giedančius lietuvius nutilti. Neatlaikiusi spiegimo decibelų, per vienas pamaldas apalpau. Tokių atvejų ten pasitaikydavo – įkaitusi atmosfera prie to privesdavo. Po pamaldų čia pat buvusiame turgelyje viena prieš kitą visa gerkle girdavosi, kaip „tuos chamus litvinus” užčiaupė, kai giesmę visa gerkle užplėšė. Štai taip kuльtūringai pasimeldę ir išsiskirstydavome.
Sovietmečiu gyvenau Šalčininkuose ir gerai prisimenu, kaip to krašto lenkinimas jau tuomet vyko labai sparčiai: Švietimo skyriaus inspektorius M. barė vienos lenkiškos mokyklos direktorę, kad ši blogai agituoja apylinkės tėvus, jog jie leistų savo vaikus į lenkišką mokyklą; direktorė atsakė, jog jai užtenka to, kad jos vaikai lanko lenkišką mokyklą, o kiti tegul elgiasi kaip išmano; paraudęs, o paskui pabalęs inspektorius M. visas drebėdamas ėmė rėkti ant vargšės moteriškės (maniau, kad reikės kviesti greitąją), gąsdino, kad apskųs ją Švietimo skyriaus vedėjui ir kad ji liks be darbo… Tik tada Šalčininkuose buvo sovietų valdžia. O dabar? Šalčininkai priklauso Lenkijai ar Lietuvai? Nors ir turiu lakią vaizduotę, bet niekaip neįsivaizduoju panašios scenos Punske ar Suvalkuose…
P.S. Jei kas nors nesuprato mano komentaro pabaigos, tai norėjau pasakyti, kad neįsivaizduoju, jog, Lenkijoje, pvz., Punske ar Suvalkuose, Švietimo skyriaus inspektorius, vietinis lietuvis, gąsdintų, kad atleis iš darbo lietuviškos mokyklos direktorių už tai, jog blogai agituoja vietinius tėvus leisti savo vaikus į lietuvišką mokyklą.
Ar pastebėjote, jog šiuo klausimu V. Landsbergis VISADA tyli? KODĖL?
Todėl, kad jam jau viskas pofyg!!! ?
Todėl, kad V. Lansbergas , savo laiku, Lietuvos papilvėj padėjo uždelsto veikimo miną. Ji tiksi ne Lietuvos naudai.
15min. pasimėgaukite str. apie Bumblausko, Smetonos, ir kitų patriotų 🙂 konferenciją apie LT tautines „mažumas” ir apie mitais grįstą LT tautiškumą.
Ta konferencija – kvailumo viršūnė. Graudu…