M. Kundrotas. Dvasinė paauglystė

Paauglystė – tai laikotarpis, kai žmogus atranda save, atsiribodamas, o dažnai ir susipriešindamas su kitais. Vaikystėje žmogus save suvokia kaip didesnės, bendresnės visumos dalį, pirmiausiai – šeimos. Psichologų teigimu kūdikis ankstyviausioje fazėje apskritai suvokia save kaip vieną esybę su motina. Vėliau savos, atskiros tapatybės suvokimas stiprėja, nors daugeliu atvejų globos, pagalbos, patarimo, išminties tebeieškoma šeimoje, bendruomenėje.

Paauglystėje savivoka ir saviraiška įgauna itin radikalias formas. Paradoksalu, bet kaip tik tuo metu, atsiribojant nuo šeimos ir kitų iš anksto „primestų“ bendruomenių, ieškoma joms pakaitalų, atrandant, o kartais ir sukuriant bendruomenes, kur solidarumo ir bendro tapatumo ryšiai gali būti net stipresni, nei šeimoje. Primityviausiems tokia bendruomene gali tapti kiemas ar klasė, labiau ieškančioms asmenybėms – kokia nors naujai atrasta religinė bendruomenė, politinis judėjimas ar subkultūra.

Dar vienas paradoksas, jog visiškai supanašėdamas su nauja bendruomene, pradedant kalbos manieromis, baigiant apranga ar šukuosena, toks asmuo laiko save itin savarankišku žmogumi, kuris savo tapatybę apsibrėžia pats. Dalis tiesos tame yra, nes ši bendruomenė, skirtingai, nei prigimtinė ar kitaip – socialiai, kultūriškai – sąlygota, pasirinkta savanoriškai ir savarankiškai. Bet toliau tai dažnai reiškia savo laisvės, savitumo ir išskirtinumo atsisakymą dėl bendrojo tapatumo.

Tuo pat metu vyksta radikalus susipriešinimas su kitokių tos pačios rūšies – religijos, subkultūros ar politinės ideologijos – bendruomenių atstovais. Nepriklausomai net nuo to, ar pasirinkta bendruomenė būtų tradicinė, ar radikali, atvirai išpažįstanti agresiją ar deklaratyviai pacifistinė, santykis su kitu ir kitokiu dažnai būna radikalus ir agresyvus.

Paauglystei praeinant, įžengiant į suaugusio žmogaus gyvenimą, santykis su savimi ir su kitu keičiasi. Po truputį, skirtingu greičiu ir mastu, priklausomai nuo intelekto ir charakterio, suvokiama, kad būti savimi ir pripažinti kitą – visiškai suderinami dalykai. Maža to – suvokiama, kad kito buvimas gali būti toks pat teisėtas, kaip ir savęs paties, ir kad skirtumai dažnai atspindi bendresnę visumą, būties tikrovę ir tiesą. Jie praturtina ir atskleidžia platesnį būties vaizdą.

Žvelgiant į šiuolaikinius tautinius, politinius, religinius ir kultūrinius žmonių santykius Lietuvoje galima susidaryti vaizdą, jog daugelis žmonių tebegyvena paauglystės laikotarpiu, nors dažnam šių santykių dalyviui – jau gerokai virš trisdešimties, o kai kurie – jau ir garbaus amžiaus. Nors bendražmogišku lygiu jie gali demonstruoti deramą brandą, suvokdami, kad kitas žmogus su kitokiu požiūriu gali būti toks pat vertingas, kaip ir jie patys, konkretesniais klausimais jų savęs teigimas reiškiasi kito neigimu.

Tautiniame kontekste akivaizdus susipriešinimas tarp lietuvių ir tautinių mažumų, ypač – lenkų, rusų, žydų. Jei tautiškai angažuotas vienos tautos atstovas dar gali suprasti tautiškai abejingą kitos tautos atstovą, tai dviems tautiškai angažuotiems skirtingų tautų atstovams, regis, ankšta tiek Lietuvoje, tiek Europoje, tiek visame pasaulyje. Lietuviai su lenkais iki šiol aiškinasi, kas iš ko pagrobė Vilnių, su visomis trimis įvardytomis tautinėmis grupėmis – kas prieš ką pradėjo genocidą, vienų didvyriai kitiems – nusikaltėliai.

Atitinkamas vaizdas – religijų kontekste. Radikalūs protestantai katalikus laiko stabmeldžiais, tūkstantmetę katalikų istoriją redukuoja į inkviziciją, popiežių laiko Antikristu, o jo vadovaujamą Bažnyčią – Babilono paleistuve. Radikalūs katalikai savo ruožtu protestantus vadina sektantais, jų Bažnyčias lygina su totalitariniais kultais, kaltina manipuliuojant žmogaus sąmone ir vedant į mirtį. Radikalūs pagonys visus krikščionis laiko dvasiniais okupantais, iš konteksto ištraukdami kryžiaus žygius, o radikalūs krikščionys pagonis vadina stabmeldžiais ir taip pat primena atskirus, juodžiausius ir kruviniausius pavyzdžius, dažnai – net iš visiškai skirtingų religinių tradicijų.

Politinių ideologijų kontekste – lygiai tas pats. Liberalų ir kairiųjų radikalai konservatorius laiko retrogradais ir totalitarais, o tautininkus – dar ir šovinistais bei ksenofobais. Konservatorių ir tautininkų radikalai bet kokią kairesnę mintį išsyk sieja su bolševikais ar kitais kairės kraštutinumais, liberalus gi kaltina savanaudiškumo, vartotojiškumo ir ištvirkimo skleidimu. Visais šiais atvejais dėsninga viena: vienos pusės kraštutinieji, piešdami kitą politinę stovyklą, renkasi būtent kraštutinius jos pavyzdžius ir įvaizdžius. Lyg jie būtų vieninteliai įmanomi.

Santykis baigiasi kito paskelbimu priešu, kvailiu ar niekšu. Už šių trijų įvaizdžių dingsta žmogus. Dingsta diskusija. Dingsta galimybė ir net siekis išsiaiškinti ir sutarti. Pagaliau, pasirinktiniai apibendrinimai, iš savos stovyklos ištraukiant vien šviesius pavyzdžius, o iš kitos stovyklos – vien tamsius, užmuša pačią tiesą.

Ar tai reiškia, jog visos pozicijos – vienodai teisingos? Jokiu būdu. Reliatyvizmas ir fanatizmas – dvi to paties medalio pusės. Dažnas fanatikas, priremtas argumentais, griebiasi reliatyvizmo, tardamas: tai – tik tavo nuomonė. Suprask, jis turįs savo nuomonę, kuri – mažų mažiausiai – tiek pat teisinga, o gal dar ir teisingesnė. Savo ruožtu daugelis reliatyvistų yra aršiausi fanatikai: jų „tiesa“ – tai, kad objektyvios tiesos nėra. Logiškai tai – tiesiog absurdas, nes būtent objektyvios tiesos atmetimas šiuo atveju pretenduoja į objektyvią tiesą, kurios „nėra“.

Jeigu Jonas tars, jog Lietuvos prezidentė 2018-aisiais metais yra Dalia Grybauskaitė, o Petras atsakys, jog tai – Angela Merkel, tai grynojo fakto požiūriu vienas jų bus teisus, kitas – klys arba meluos. Objektyvi tiesa egzistuoja, bet ji retai būna akivaizdi, ją reikia atrasti, suvokti, įrodyti. O tai reikalauja pastangų, pastangos – kantrybės, kantrybė – brandos. Tai – reta savybė karštakošiui paaugliui, kuriam reikia visko, staigiai ir sau.

Dvasinis paauglys vietoje argumentuotos diskusijos ir tiesos paieškos per diskusiją renkasi fanatizmą arba reliatyvizmą, beje, viena dažnai keičia kita. Fanatizmas taip pat yra trapios vidinės tapatybės išraiška: juo silpnesnis tikėjimas savimi, juo garsiau apie jį rėkiama. Ramiam, užtikrintam žmogui užtenka savo nuomonę pasakyti vieną kartą ir tyliai, o atsimušus į sieną ir išvis patylėti. Paaugliškos tapatybės trapumą įrodo ir tai, kad retas paauglys subrendęs išlaiko tai, kuo taip fanatiškai tikėjo paauglystėje. O kai silpna tapatybė subyra, ateina reliatyvizmo etapas.

Šalia tiesos akivaizdumo trūkumo yra dar viena problema – tiesos daugiapusiškumas. Tiesa retai būna vienpusė ar vienareikšmė. Tiesa tai, kad Juzefo Pilsudskio vadovaujama Lenkija užkirto kelią bolševikų ordoms į Vakarų Europą, kur jie būtų susijungę su vietiniais komunistais ir ilgam pavergę visą žemyną. Bet tiesa ir tai, kad to paties lyderio vadovaujama valstybė užgrobė Lietuvos sostinę Vilnių. Tai – jau dvi tiesos pusės. O jei dar prisiminsime, jog dalis Vilniaus okupantų buvo lietuvių kilmės su sava Lietuvos vizija, bus dar trečia tiesos pusė.

Atitinkamai tiesa tai, kad buvo žydų, žudžiusių lietuvius, ir lietuvių, žudžiusių žydus. Tą patį galima pasakyti apie santykius su rusais. Problemą iš dalies išspręstų tai, jei kiekviename žmoguje pirmiausiai matytume žmogų, su jo konkrečiais sprendimais ir konkrečia atsakomybe. Galiausiai, visų tautų tautininkus pirmiausiai vienija bendras suvokimas, jog tauta yra vertybė, kurią dera saugoti ir puoselėti. Jei suvoksime, kad kiekviena tauta yra vertybė, konfliktų sumažės. Ginčytinų istorinių detalių, žinoma, liks, bet atsiras supratimas, kad kitas gali matyti kitą tiesos pusę, užuot automatiškai laikius jį melagiu, bukapročiu ar šiaip kokiu pašlemėku.

Šnekant apie religijų ir politinių ideologijų santykius – mažai tėra tokių religijų ar ideologijų, kurios būtų vienareikšmiai šviesios ar vienareikšmiai tamsios. O jei kalbėsime apie toms ideologijoms atstovaujančius žmones, tai tobulų vargiai rasime bent vieną. Brandus tikintysis lengvai ras šį tą savo daugelio religijų bendruomenėse ar šventovėse. Žinoma, ras ir svetimo. Laikytis savo, gerbti kito – štai brandi pozicija, štai brandus ir drąsus tapatumas. O politinės ideologijos savaime yra fragmentiškos, tik jungtyje jos gali aprėpti žmogiškąją būtį.

Liberalizmas akcentuoja laisvę. Kuris sveiko proto žmogus, kokiai ideologijai jis beatstovautų, pasakys, kad laisvė savaime yra blogis? Socializmas iškelia solidarumą. Kas atmestų solidarumo reikšmę žmogiškajai būčiai? Nacionalizmas pabrėžia tautinę tapatybę, o konservatizmas – apskritai dvasingumą, dorovę ir apdairumą. Kas prieš? Akivaizdu, kad blogis glūdi vienpusiškumuose ir kraštutinumuose. Kai laisvė virsta savivale, solidarumas – kolektyvizmu, tauta iškeliama virš žmogaus, jo proto ir dorovės, o sava tauta – virš kitų, dvasingumas ar dorovė susiaurėja iki bukos ir pagiežingos davatkystės, o apdairumas – iki bailumo ar tinginystės.

Didieji konfliktai vyksta ne tiek tarp ideologijų, kiek tarp jų vienaakių ekstremistų. Blaivus vienos ideologijos atstovas lengviau susikalbės su tokiu pat blaiviu kitos ideologijos atstovu, nei su savo paties stovyklos primityvu, juolab – nei du skirtingų ideologijų primityvai.

Ar išaugsime iš paaugliškų drabužių, kaip visuomenė, kaip žmonės, kaip tauta? Ar subręsime? Nežinia. Vargu, ar tai bus greita ir lengva. Bet tiesos pažinimas ir gyvenimas tiesoje verti pastangų. Netgi tarp paauglių pasitaiko brandžiai mąstančių išimčių.

Lieka viltis, jog tai įmanoma tiems, kurie jau laiko save suaugusiais. Nors labiausiai suaugusiais save laiko būtent paaugliai. Jie „žino“ viską ir jiems to užtenka. Suaugęs gi suvokia, kad kuo daugiau jis supranta, tuo daugiau jam dar lieka suprasti. Juk supratimas – tai procesas, trunkantis visą gyvenimą.