V. Vyšniauskienė: Jei atvirai – baisoka dėl sūnaus

Nereikia nė Rusijos, informacinis karas vyksta ir mūsų valstybės viduje, sako pedagogė Viliujeta Vyšniauskienė: sisteminiai propagandistai muša į vienus vartus, o kitaminčiai yra nepageidaujami nei televizijoje, nei didesnėje žiniasklaidos dalyje ir jų laisvas žodis pasiekia tik mažą auditoriją. Jos 24 metų sūnus Vytautas pasinaudojo jam suteikta Seimo tribūna ir drąsiai išsakė tiesą apie valstybės būklę Sąjūdžio 30-mečio minėjime. Jo kalba, nuvainikuojanti „globalios Lietuvos“ kliedesį, ko gero, visuomenei padarė didesnį įspūdį nei metinis prezidentės pranešimas; ne veltui ji buvo puolama nuo išsigimstančio konservatizmo atstovų iki jiems atitariančio Seimo pirmininko.

Žinoma, tai nebuvo pirmoji Vytauto Vyšniausko kalba; kas lankosi Vilniaus forumo renginiuose jau yra girdėjęs lakų Vilniaus universiteto filosofijos magistranto žodį ir įvertinęs jo talentą kalbėti taupiai, iš esmės ir iš širdies. Nežinia, ar šitą talento spalvą lig tol buvo pastebėjęs gimtasis Liolių miestelis, kur ir šiandien gyvena jo mama V.Vyšniauskienė, Kelmės rajono Liolių pagrindinės mokyklos pedagogė, tačiau jaunojo kraštiečio kalba čia ko gero bus tapusi didesniu įvykiu, nei padegta šio miestelio gyventojo daržinė, apie kurią pranešė kone visi laikraščiai.

„Aš net buvau nustebusi: tiek mokytojai, tiek mokiniai apie tai rašė feisbuke, dalijosi įspūdžiais, žmonės, sutikti miestelyje, mane šnekino, sveikino, – pasakojo Vytauto mama. – Žinoma, mažo miestelio žmonėms kaip ir daug kur Lietuvoje, didžioji politika menkai terūpi, jie aptarinėja dažniau buitiškas problemas, kalba apie kylančias kainas, pensinį amžių, nedarbą ir panašiai, bet šiuokart gal buvo pataikyta į skaudžiausią vietą – skurdas, emigracija periferijoj akis bado kur kas labiau negu didžiuosiuose miestuose… Prieš tai sūnus man skambino ir sakė neapsisprendžiąs, kaip jam kalbėti – labai aštriai ir labai glaustai ar truputėlį švelniau. Tačiau, matyt, pats buvo jau apsisprendęs, nes į mano patarimą neišsišokti, sakė, mama, ar pagalvojai – šitokia emigracija, šitiek žmonių skursta, o mes, gavę tribūną, imam ir apsimetam, kad tai nieko baisaus, – ne, mama, reikia labai griežtai kalbėti. Klausiausi jo per televiziją ir buvau nustebusi, kad jis prieš šitokią auditoriją taip gražiai, raiškiai, su visomis pauzėmis, kaip tikras oratorius, sugeba kalbėti. Didžiavausi juo ne tik dėl kalbos turinio (jis man nebuvo naujiena, apie tai dažnai kalbamės telefonu ir namie), bet ir kalbos formos. Ne tik dėl to, ką sakė, bet ir kaip sakė. Gal tik mamai taip atrodė, nes kiekvienai savas vaikas – kaip pelėdai pelėdžiukas…“

Sūnaus kalbėjimo maniera padarė įspūdį mamai gal ir dėl to, kad V.Vyšniauskienė yra specialioji pedagogė-logopedė, dirbanti su specialių poreikių turinčiais vaikais; jų informacinių technologijų laikais, kai gyvą bendravimą keičia kompiuteriai ir mobilieji telefonai, greičiausiai tik daugės. Ji padeda tiems, kurie turi įvairiausių kalbos sutrikimų – netaria kai kurių garsų, neskiria ilgųjų ir trumpųjų garsų, negirdi dvigarsių, arba tiems, kurių kalba neišsivysčiusi ir panašiai. Už nuoširdų ir kūrybingą darbą Liolių pagrindinėje mokykloje V.Vyšniauskienė yra pelniusi švietimo vadovų padėkų ir apdovanojimų. Čia prabėgo didžiuma jos profesinio gyvenimo, – nuo 1991-ųjų, kai kretingiškė atėjo Liolių miestelin į marčias. Čia susilaukė ir dviejų sūnų – Vitalijaus ir šešeriais metais už jį jaunesnio Vytauto. Jiedu, mamos akimis, labai skirtingi: Vitalijus labiau gaspadoriškas, mažiau įnikęs į politiką, Vytautas – arčiau meno, jis mąstytojas, universitete įsitraukęs į tautinį judėjimą. V.Vyšniauskienės nuomone, šioje srityje neabejotiną įtaką jam bus padaręs profesorius Vytautas Radžvilas.

Mažą mažą akmenėlį į Nepriklausomybės pamatą mano įdėjusi ir V. Vyšniauskienė, jos pradžioje įsitraukusi į visuomeninę veiklą. „1991 metais buvau Krikščionių demokratų partijos narė, kartu su ja dalyvavau savivaldybės rinkimuose, tačiau mes, idealistai, netrukus buvome nustumti į pašalius, kas, beje, vyko ir Lietuvos mastu, kol galiausiai pačios partijos išsigimė ir žaidimas demokratija baigėsi. Atsimenu, kokie būdavo pirmieji susitikimai su Seimo nariais – salė pilna, žmonės smalsūs, klausiantys ir klausantys, paskui pradėjo jų mažėt mažėt, o dabar, žiūriu – kartais į tuos susitikimus niekas ir nebeateina.“

Neaplenkė Vyšniauskienės šeimos liūdnoji lietuvių tautos ištiktis – vyresnysis sūnus Vitalijus dirba Jungtinėje Karalystėje. Išvažiavo dėl ekonominių priežasčių: Šiaulių kolegijoje baigęs turizmo vadybą, nesurado darbo ir išvyko kaip dauguma metams dviem, bet štai jau aštunti ar devinti metai, kai gyvena su šeima toje šalyje. Motina mažai teturi vilties, kad sugrįš – dirba su turizmu susijusioje įmonėje ne juodadarbiu, o vadybininku, gauna gana gerą atlyginimą, per atostogas gali leistis į pamėgtas keliones. Nuo tada, kai jaunėlis įstojo į Vilniaus universitetą, V.Vyšniauskienė Liolių miestelyje gyvena viena (vyro neteko 2007 m.). Gyvenimas miestelyje, sako, nėra visiškai užkalkėjęs – yra graži medinė Šv.apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia, lankoma ne tik barokinio architektūros stiliaus gerbėjų, miestelyje dar yra biblioteka, dvi parduotuvės, kultūros namai, tačiau didžiausias miestelio pliusas Lietuvos tuštėjimo laikais, anot pedagogės, – senelių namai. Čia, šituose namuose, nemažai žmonių turi darbo ir iš ten „šioks toks kultūrinis gyvenimas ateina“. Liūdna pagalvojus, kad tokia gali būti rytojaus Lietuvos miniatiūra – Liolių pagrindinėje mokykloje mokinių mažėja kasmet.

Mokyklos bendruomenė, pedagogės akimis, šauni, bet nesibaigiančios reformos, dažnai daromos tiktai dėl vaizdo, gadina nuotaiką ir kelia įtampas. Nuo rugsėjo įvedama etatinio apmokėjimo tvarka –  kaip neatpažinti skraidantys objektai: visi žino, kad tokie yra, bet niekas jų nematė, nežino arba nesupranta, kaip tai veiks. „Mes jau niekuo nebetikim, – sako, – buvo reforma prieš šešerius metus, buvo pernai, užpernai, nė viena nieko gera nedavė, tai ir šita nieko neduos…“

Taigi jei V.Vyšniauskienė turėtų madą užsirašyti svarbesnius metų įvykius, kaip ir jos močiutė, tarp šitų faktų neįsiterptų švietimo reformos punktas. Sūnaus Vytauto kalba iš Seimo tribūnos – tikriausiai. Nes V. Vyšniauskienės mamos mama, Ona Prielgauskienė, užsirašydavo vien tik teigiamus dalykus. Iš tos giminės turbūt ir pereina meninės kūrybos genas, kuriuo pasižymi ne tik studentas Vytautas, bet ir jo mama, abu rašantys eiles. „Jono Graičiūno gimnazijoje yra nuostabi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Valerija Puišienė, ji Vytautui tikrai turėjo didžiulės įtakos, ir kaip asmenybė, ir kaip literatūrą puikiai išmanantis žmogus, – prisimena V.Vyšniauskienė. –  Gi mano močiutė buvo mažaraštė, vos porą žiemų lankiusi mokyklą. Kai ji mirė, mes suradom sąsiuvinį, kuris bent jau mane nustebino – pasirodo, ji rašydavo savotišką dienoraštį, fiksuodama, kas iš giminės kada gimė, kas kada priėmė pirmąją komuniją, tuokėsi, kada parskrido gandrai, pražydo alyvos… labai tvarkingai ir su minimaliomis klaidelėmis viską užsirašinėjo kone iki gyvenimo pabaigos. Atkreipiau dėmesį, kad tame sąsiuvinyje nebuvo jokių blogų naujienų, jokių mirčių, t.y. tik tai, kas pozityvu. Kartais pati esu pagalvojusi: baigėsi metai, gal reikėtų imti ir užsirašyti kiekvieną dieną bent po trupinį, kad kas nors svarbaus neužsimirštų, bet dažniausiai tai ir lieka pagalvojimu…“

Į klausimą, ar nebaugu dėl sūnaus Vytauto ateities, V.Vyšniauskienė sako: „Jei atvirai, – baisoka. Viena vertus, džiaugiuosi, didžiuojuosi, kad žmogus drąsus ir neabejingas, kita vertus, visi žinom, kaip nesunku yra tiesiog nurauti galvą, kuri truputį išsišoko, ir išmesti į purvyną. Šitų dalykų iš tiesų bijau ir prašau sūnaus pasverti kiekvieną žingsnį, kiekvieną žodį, kad po kiek laiko šios dienos menkutė smulkmena nesugadintų jam gyvenimo. Malonu, kad jis turi bendraminčių, kad jų daugėja, kad ir pasaulio situacija šiek tiek keičiasi. Dažnai šnekama, kad esame užsienio informacinio karo taikinyje, tačiau man susidaro įspūdis, kad jis vyksta Lietuvoje, tarp savų, kai, sakykim, didesnė žiniasklaidos dalis vis kala ir kala į vienus vartus, apsimesdama, kad Lietuvoje kitaip, nei jie, mąstančių nėra ir negali būti.“