M. Kundrotas. Liaukimės verkti

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį žymi aštrios diskusijos, atskleidžiančios didelę psichologinę atskirtį. Žmonės, kuriems pasisekė, džiaugiasi tuo, kaip visos Lietuvos sėkme. Žmonės, kuriems pasisekė mažiau, o taip pat – pastaruosius užjaučiantys skundžiasi trūkumais, ydomis ir bėdomis. Diskusijos vis dažniau pereina į priešiškumą, kurdamos „dviejų Lietuvų“ įspūdį, kur vis mažiau susišnekėjimo ir vis daugiau tarpusavio priešiškumo.

Išties Lietuvoje yra, dėl ko liūdėti ir nuogąstauti. Valstybės suverenumo ardymas, vis daugiau galių perduodant viršvalstybinėms struktūroms, Rytų kaimynės agresija, tautos valdžios uzurpavimas siaurame politiniame ir teisiniame klane, moralinė krizė, socialinė atskirtis, masinė lietuvių evakuacija ir drastiškas gimstamumo mažėjimas yra mūsų gyvenimo tikrovė.

Vis dėlto čia glūdi savotiškas paradoksas. Kuo labiau verkiame dėl to, kaip viskas blogai, tuo labiau tas blogis auga. Ligos diagnozė dar nėra jos gydymas. Ypač kai ta diagnozė dramatizuojama iki visiško beviltiškumo lygio. Vargu, ar surasime bent vieną sėkmingą visuomenę, kuriai tą sėkmę būtų suteikęs pesimizmas. Visi sveiko proto žmonės mato, kas yra bloga, bet ar nuolatinis to kartojimas kam nors padėjo pasijusti geriau? Nebent mazochistams. Kai kas sako, kad išsiverkus palengvėja. Bet jei verkiama nuolatos, tai tampa savęs kankinimu.

Dar vienas paradoksas: mūsų žmonės mėgsta verkti, bet savo kelrodžiais renkasi sėkmingus žmones. Dažnai netgi truputį ciniškus. Vienintelis priešingas pavyzdys atkurtos Lietuvos istorijoje buvo Rolandas Paksas, išrinktas būtent vargo Lietuvos balsais. Bet jo epocha praėjo. Dabar reitinguose karaliauja sėkmingi verslininkai, išvaizdūs bankų konsultantai, apsukrūs nomenklatūrininkai besišypsančiais veidais ir prabangiais kostiumais.

Žmonės ilgisi pozityvo, nors patys jį suformuluoti vargiai sugeba, o gal kaip tik dėl to šaukiasi tų, kurie siūlo vienokią ar kitokią sėkmės formulę. Sakoma, kad mūsų istoriškai daugelį kartų skriausta tauta myli skriaudžiamus politikus, bet žiniasklaidoje piešiamos sėkmės istorijos ir daugelio šeimų patirtys, per išvykusius gimines prisiliečiant prie sėkmingų Vakarų, tai keičia. Nenumaldomai siekiama tapatintis su sėkmingiausiais. Išimtis – mūsų konservatyvūs patriotai, kurių naratyvas vis labiau orientuojamas į liūdesį. Gal būtent tai juos stumia į politikos užribį?

Nežiūrint gausių problemų, tikrai turime, kuo pasidžiaugti. Pirmąsyk istorijoje Lietuvai tuo pat metu priklauso istorinė sostinė Vilnius ir uostamiestis Klaipėda. Pirmąsyk istorijoje galime jaustis beveik saugūs nuo karinės agresijos po NATO skydu. Tautine sudėtimi Lietuva dabar – lietuviškesnė, nei bet kada istorijoje, įskaitant tarpukario Respubliką.

Nežiūrint liberaliosios žiniasklaidos ir atitinkamos švietimo sistemos, lietuvio širdyje dar gyvi gerumas ir užuojauta. Netikite – pasižiūrėkite į labdaros akcijų rezultatus. Vien trumposiomis telefonų žinutėmis suaukojami ištisi milijonai. Taigi, anekdotai, jog lietuviui didžiausias džiaugmas – matyti degant kaimyno tvartą, stipriai persūdyti. Pagaliau, gyvename šalyje, kur nėra nei žemės drebėjimų, nei ugnikalnių, nei cunamių, nei drastiškų potvynių ar sausrų, nei karų, nei masinio bado, nei pragaištingų ligų epidemijų. Turime žaliuojančius miškus, didžiules gėlo vandens atsargas, spalvingą gamtinį ir istorinį kraštovaizdį, draugiškus ir darbščius žmones.

Garsus evangelistas Nikas Vujčičius, gimęs be rankų ir be kojų, sako: galime džiaugtis tuo, ką turime, arba liūdėti dėl to, ko mums trūksta. Nesame itin pasiturinti šalis, bet dar išgyvename. Turime dorovinių problemų, bet dar suprantame, kuo skiriasi vyras nuo moters. Išbridome iš masinių smurtinių nusikaltimų, už ką bent iš dalies galime padėkoti atvėrusiems sienas. Turtingos Vakarų šalys šiandien kenčia nuo teroristų, pas mus kol kas – palyginus – ramu.

Visa tai – pakankamas pagrindas džiaugtis. Nors vargu, ar daugelis šių dalykų – mūsų politikų nuopelnas, greičiau tai turime… Nepaisant jų. Esame dar apysveikis tautos kūnas su gerokai pavargusia politine galva. Džiugu, jog politikoje – skirtingai, nei anatomijoje – galvą galima keisti. Reikia užsiauginti naują politinį elitą – blaivų, drąsų, išmintingą ir kartu – optimistinį. Kuris pateiktų mums pozityvią politinę, kultūrinę ir socialinę viziją.

Šios vizijos apmatai galėtų būti valstybės suverenumo grąžinimas iš Briuselio į Vilnių, iš siauros nomenklatūrinės grupės – į tautos ir piliečių rankas, doros, tautiškumo ir patriotizmo grąžinimas į švietimo ir žiniasklaidos erdves, teisingesnė ir solidaresnė socialinė sistema, o visų pirma – teisinė, moralinė ir socialinė parama šeimos įstaigai, nes tauta prasideda šeimoje.

Norint šią viziją įgyvendinti reikia išmintingai naudoti santvarkos teikiamus politinius instrumentus. Tautovalda per referendumus šiandien uždrausta, bet yra galimybė masiškai burtis į politines partijas. Būtent partijas. Jos teikia realius politinius svertus, ko stokoja tiek individualūs viešieji kritikai, tiek jų vaidmenį prisiėmę visuomeniniai sambūriai. Ir, skirtingai, nei rinkiminiai komitetai, partijos pagal patį apibrėžimą yra ideologinės grupės. Tai, jog valdžios partijos prarado ideologinius veidus ir tapo paprastomis interesų klikomis, šį apibrėžimą vargu, ar paneigia. Veikiau tai reiškia, kad reikia kitokių partijų, vykdančių joms deramas funkcijas.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Lietuvoje yra, kuo džiaugtis ir ką saugoti, bet yra ir ką keisti. Verkšlenimas ir apsiribojimas ligos diagnoze čia – prasčiausi receptai. Liaukimės verkti ir pradėkime dirbti. Drąsiai stokime į kūrybos ir kovos kelią. Junkimės į politinį gyvenimą – tapkime tikra politine tauta. Nesitikėkime, kad kas nors išspręs mūsų problemas už mus pačius. Tai galime padaryti tik mes – sąmoningi ir aktyvūs Lietuvos piliečiai. Ir laikas tam – dabar.