1991 m. spalio 8 dieną Punske prasidėjo I verslininkų susitikimai, kuriuos organizavo Romo Vitkausko įsteigtas sklaidos centras „Punia“ ir Antano Venslausko įmonė „Balticom“. Į nedidelį Punsko miestelį sugužėjo daug verslininkų bei įvairių sričių specialistų.
Susitikimų organizatoriai iš pradžių galvojo surengti kelias paskaitas mūsų krašto pradedantiems ir jau sėkmingai rinkoje įsitvirtinusiems verslininkams. Ilgainiui paaiškėjo, kad jos gali būti įdomios Lenkijos ir Lietuvos smulkaus verslo atstovams. Reikėjo skubėti, nes po kelių dienų Biała Podlaska (Liublino vaivadijoje) turėjo prasidėti „Pasienio susitikimai“. Į šio renginio organizacinį komitetą buvo pakviestas ir Romas Vitkauskas, tačiau jis už kvietimą padėkojo ir mugėje dalyvauti atsisakė. Reikėjo įvykiams užbėgti už akių ir pagreitinti Punske organizuojamus Verslininkų susitikimus. Į renginį buvo pakviesti aukščiausio lygio pranešėjai, Lenkijos ir Lietuvos ministerijų specialistai. Buvo kreiptasi į Lietuvos verslininkų asociaciją, kuri Punske surengė gražią Lietuvos gaminių parodą. Susitikimų dalyviai buvo patenkinti paskaitomis. Daug kas išvyko iš Punsko pasirašęs bendradarbiavimo sutartį.
II verslininkų susitikimai buvo surengti po kelių mėnesių. Į organizacinį darbą šįkart įsitraukė ir Punsko valsčiaus darbuotojai, Punsko mokyklos mokiniai ir kt. Apie 15 žmonių buvo apgyvendinta Punske, kiti apsistojo Suvalkų mokytojų namų viešbutyje. Susitikimuose dalyvavo per 200 žmonių, atvyko per 60 įvairių Lenkijos ir Lietuvos firmų. Didelio susidomėjimo sulaukė Legnicos bendrovės „LEGO-ART“ japoniškų televizorių bei elektroninės technikos paroda.
Apie šiuos Verslininkų susitikimus „Aušra“ rašė: „Organizatoriams nepavyko susitarti su pranešėjais, dalyvavusiais pirmųjų susitikimų seminaruose. Jie jau buvo konkurencijos pakviesti į panašaus pobūdžio renginį, tuo pačiu metu vykstantį Augustave. Nemažai sąmyšio ir nereikalingos įtampos sukėlė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sprendimas dėl Lazdijų perėjos uždarymo. Lietuvos piliečiai buvo praleidžiami tik su tarnybiniais ir diplomatiniais pasais. Lietuvos verslininkai, dvi dienas išstovėję prie sienos, Punską pasiekė tik gruodžio 11-osios vakarą. Neįvyko planuota minibirža. Lenkijos firmos dėl Lietuvos nestabilios ekonomikos nenorėjo pasirašyti konkrečių kontraktų nei prekybos sutarčių. Susitikimų metu buvo tartasi labai bendrai ir tik dėl medienos, spalvotųjų metalų bei buitinių produktų importo.“
Mugėje dalyvavę Lietuvos verslininkai, norėdami sumokėti už savo pobūvį Punske, turėjo parduoti dalį savo atsivežtų gaminių.
III verslininkų susitikimai vyko 1992 m. pavasarį. Jų metu paaiškėjo, kad Punskas nėra tinkamai pasiruošęs tokio lygio renginiams. Nedideliame miestelyje sunku užtikrinti svečiams nakvynę ir maitinimą. Labai prasti tuomet buvo susisiekimo su užsieniu ryšiai.
Verslininkų susitikimai davė pradžią Lenkijos ir Lietuvos ūkio rūmams. Šių rūmų iniciatyvinėje grupėje dalyvavo du lietuviai: Romas Vitkauskas bei Kazimieras Baranauskas. Romas 1992–1996 m. buvo šių Rūmų valdybos narys. Geriausiu laikotarpiu Rūmuose dirbo 35 darbuotojai. Rūmų veikloje dalyvavo 250 įmonių, tarp jų 50 iš Lietuvos. Ūkio rūmai rengė Baltijos ekonomikos forumus bei „Polexpo“ parodas Kaune. Ilgainiui Suvalkų ūkio rūmų veikla ėmė blėsti. Lietuvos įmonės nenorėjo tarpininkų paslaugų. Jos pačios pradėjo ieškoti kontaktų su Vakarais. Lietuvai ir Lenkijai įstojus į ES, lenkų verslininkų žvilgsniai nukrypo į Rusiją, Ukrainą ir Baltarusiją. Rūmai buvo pervadinti ir tapo Rytinių rinkų ūkio rūmais. 2006 m. Rūmai veiklą baigė.
1992–1993 metais Romo Vitkausko iniciatyva ir pastangomis Punske buvo leidžiamas ir jo paties redaguojamas Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos verslininkams skirtas leidinys „Pirklys“. Romas Vitkauskas buvo įvairių fondų, draugijų ir ekonominių iniciatyvų pradininkas, dalyvavo kuriant Baltijos ūkio forumą, Lenkijos–Lietuvos turizmo rūmus ir kt.
Už pastangas vystant ekonominę veiklą tarp Lenkijos ir Lietuvos 2002 m. Romas Vitkauskas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Šiek tiek anksčiau, 2001 m., jis gavo Lenkijos prezidento Aleksandro Kwaśniewskio premiją. 2008 m. jam buvo suteiktas Lietuvos tautinių mažumų ir išeivijos departamento sidabro ženklas „Už nuopelnus“.
1994–1995 m. Romas Vitkauskas vadovavo Suvalkų akcinei bendrovei „Wigry projekt“. 1996 m. jis įsidarbino Punsko „Aušros“ leidykloje. Iš pradžių buvo direktoriaus pavaduotojas, o vėliau (iki 2012 m.) jos direktorius.
Romas Vitkauskas, dar būdamas Punsko valsčiaus viršaičiu, rėmė „Aušrą“. Jos redakcijai, o vėliau ir besikuriančiai spaustuvei bei leidyklai, paskyrė patalpas naujame Punsko valsčiaus pastate. Čia reikėtų patikslinti, kad „Aušros“ spaustuvė įsteigta ne Romo rūpesčiu, kaip kartais teigiama. Ji įsteigta anksčiau – pirmos spausdinimo mašinos nupirktos jau 1990 m., o pirmas „Aušros“ numeris naujojoje spaustuvėje išspausdintas 1991 m. liepos mėnesį.
„Aušros“ leidyklai Romas Vitkauskas vadovavo 15 metų. Čia dirbdamas sudarė turistinį leidinuką „Punsko apylinkės kviečia apsilankyti“ (Punskas: Aušra, 1997), leidinį „Žolinė Punske“ (kartu su Aldona Vaicekauskiene ir Nastute Sidariene). Šiuo laikotarpiu daug padėjo Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijai ir kitiems juridiniams asmenims rašyti ES projektus, konsultavo juos realizuojant.
***
Romas Vitkauskas dažnai dalyvavo įvairiuose rinkimuose. Visada sulaukdavo didelio rinkėjų palaikymo. 1989 m. kandidatavo į Lenkijos senatą, 1984–1994 m. buvo Punsko valsčiaus tarėjas, nuo 1999 metų iki mirties buvo Seinų apskrities tarybos narys. Beveik 20 metų ėjo apskrities viršininko pavaduotojo pareigas. Vienas iš svarbesnių jo nuveiktų darbų yra Punsko Kovo 11-osios licėjaus pastatas. Jis buvo atiduotas 2010 m. Romui rūpėjo Punsko licėjus, mokytojų ir moksleivių darbo sąlygos. Jis mielai dalyvaudavo šios mokyklos šventėse, šimtadieniuose, mokslo metų pradžios ir pabaigos iškilmėse ir kituose renginiuose.
Svarbi buvo Romui ir jo sugalvota Duonos, medaus ir pieno šventė, rengiama per Punsko Žolinę.
2017 m., duodamas interviu Laimai Jancaitei, Romas Vitkauskas kalbėjo:
Epilogas
Dvi savaites prieš Velykas Punsko gatvėje netikėtai susitinku Romą Vitkauską. Pasilabiname.
– Kaip laikosi leidykla? – klausia.
– Neblogai.
– Užsakymų turit?
– Netrūksta. Daugiausia leidžiam Lietuvos autoriams. O kas Tau? Sergi?
– Na žinai, man tas pats, kas ir seniau. Vėl nori mane paguldyti į ligoninę.
Prieiname kryžkelę. Atsisveikiname. Visai nenutuokiu, kad matomės paskutinį kartą.
