Ch. Ortega i Gasetas. Universiteto misija

Ištraukos iš: Chorkėches Ortegos i Gaseto (1883 –1955) knygos Mūsų laikų tema ir kitos esė  (Vilnius: Vaga, 1999), skliaustuose nurodomi puslapiai. Visi išskyrimai autoriaus.

Ar aukštasis mokslas nėra daugiau nei profesionalumas ir tyrinėjimai? Iš pirmo žvilgsnio nieko kito nepamatysime. Tačiau paėmę lupą ir išanalizavę mokymo planus, pastebėsime, kad beveik visada profesinio supratimo ir tyrinėjimų ištroškusiam studentui privalomas bendro pobūdžio – filosofijos, istorijos – kursas. Tokia universitetinė tvarka paaiškinama labai vangiai – studentas turi gauti „bendros kultūros“ dalykų.

„Bendra kultūra“. Termino absurdiškumas, filisteriškumas rodo jo nenuoširdumą. „Kultūra“, siejama ne su gyvulio ar javų, o su žmogaus dvasia, tik bendra ir tegali būti. Tai ne fizikos ar matematikos „kultas“. Vartojant sąvoką „bendra kultūra“, išryškėja intencija, kad studentas turi gauti tam tikras ornamentines žinias, kurių pobūdis ir prasmė vargu ar yra edukaciniai. Turint tokį miglotą tikslą, viena disciplina duoda tiek pat kiek ir kita, tik tegul mažiau būna technikos ir daugiau blaškymosi: rinkitės filosofiją, istoriją arba sociologiją!

Tačiau atsigręžę į epochą, kurioje universitetai susikūrė – viduramžius, – pamatysime, kad šiandieninė liekana yra supaprastintas atkartojimas to, kas tuo metu iš esmės ir tikslingai sudarė aukštąjį mokslą. Viduramžių universitetas netyrinėja (tai nereiškia, kad tyrinėjimai viduramžiais nevyko); labai mažai dėmesio skiriama profesijai; viskas yra… „bendra kultūra“ – teologija, filosofija, „menai“.

Viduramžiai kitaip suprato tai, ką šiandien vadiname „bendrąja kultūra“; tai nebuvo proto puošmena ar charakterio disciplina; priešingai, tai buvo to meto pasaulio ir žmonijos idėjų sistema.

Gyvenimas yra chaosas, laikinė giria, painiava. Žmogus jame pasimeta. Tačiau jo protas reaguoja į šį prapulties ir pasimetimo jausmą: jis ieško miške „kelių“, „takų“, t. y. aiškių ir tvirtų idėjų apie visatą, pozityvių įsitikinimų apie daiktus ir pasaulį. Jų visuma, sistema yra kultūra tikrąja to žodžio prasme; priešingai nei ornamentas. Kultūra yra tai, kas gelbsti iš vitalinės prapulties, kas neleidžia žmogaus gyvenimui virsti beprasme tragedija ar nuolatiniu žeminimusi.

Be idėjų gyventi negalime. Nuo jų priklauso mūsų veiksmai, o gyvenimas ir yra veiksmas. Štai ką rašo seniausia Indijos knyga: „Mūsų veiksmai seka paskui mūsų mintis kaip vežimo ratas paskui jaučio kanopas.“ Šia prasme – nesant nieko bendro su išmintimi (mūsų idėjos ar įsitikinimai gali būti ir neišmintingi) – mes esame mūsų idėjos.

Kultūra yra vitalinė kiekvieno laikotarpio idėjų sistema. Kultūra nėra mokslas. Dabartinė mūsų kultūra pasižymi tuo, kad didžioji jos turinio dalis kyla iš mokslo; tačiau kitose kultūrose to niekada nebuvo, ir pagaliau niekas nesako, kad mūsiškė bus visada tokia, kokia yra dabar.

Palyginus su viduramžių universitetu, šiuolaikinis universitetas nežmoniškai išplėtė profesinį mokymą, viduramžiais tebuvusį tik užuomazgoje, ir pagilino tyrinėjimus, beveik visiškai atmetęs kultūros mokymą ar perdavimą.

Tai buvo akivaizdus persistengimas. Todėl Europa dabar išgyvena lemtingas pasekmes. Katastrofišką šiandieninės Europos situacijos pobūdį rodo tai, kad vidutinis anglas, prancūzas ar vokietis yra nekultūringi, jie neturi laiką atitinkančios vitalinės pasaulio ir žmogaus idėjų sistemos. Šis vidutiniokas yra naujasis barbaras. Šis naujasis barbaras iš esmės yra labai sumanus profesionalas, tačiau kartu ir kaip niekada iki šiol nekultūringas inžinierius, medikas, advokatas, mokslininkas.

Dėl tokio netikėto barbariškumo, esminio ir tragiško anachronizmo, labiausiai kalti pretenzingi visų šalių XIX a. universitetai. Mokslas yra didžiausias žmonijos stebuklas; tačiau aukščiau jo turi būti žmogaus gyvenimas, darantis tą mokslą įmanomą. Todėl prasižengimas, padarytas nepaisant elementarių gyvenimo taisyklių, negali būti kompensuotas mokslo.

Dėl šios priežasties universitete būtina iš naujo sukurti kultūros arba aktualių gyvybinių idėjų sistemos mokymą. Tai yra esminis universiteto uždavinys. Nieko kito būti negali. (113–117)

Tad pirminė ir pagrindinė universiteto funkcija yra didžiųjų kultūrinių disciplinų mokymas. (127)

***

Pirmiausia atskirkime profesiją nuo mokslo. Iš esmės mokslas yra tiktai tyrimas: problemų kėlimas, sprendimo ieškojimas ir suradimas. Visa, kas daroma, su atrastu sprendimu (išskyrus pakartotinį jo kvestionavimą), jau nėra mokslas. Mokslas nėra nei jo išmokimas, nei mokymas, nei naudojimas, nei taikymas. Gal ir reikėtų – tuoj pamatysime, su kokiomis išlygomis, – kad mokslą dėstantis žmogus būtų mokslininkas. Tačiau griežtai vertinant, tai nėra būtina, nes yra buvę ir esama nepakartojamų mokslo mokytojų, kurie nebuvo tyrinėtojai, t. y. mokslininkai. Pakanka, kad jie išmano savo mokslą. Tačiau išmanymas nereiškia tyrinėjimo.

Mokslas yra viena aukščiausių žmogaus veiklos ir kūrybos sferų. Be abejo, jis aukštesnis už universitetą, mokymo instituciją. Kadangi mokslas yra kūryba, pedagoginė veikla skirta šią kūrybą dėstyti, perduoti, įdiegti, svarstyti. Mokslas yra tokia aukšta ir subtili sfera, kad – norom nenorom – išstumia vidutinį žmogų. Mokslas implikuoja specifinę veiklą, ypač retą žmonių giminėje. Mokslininkas yra tarsi šiuolaikinis vienuolis. (128–129)

Institucinis pobūdis dera tik universitetui. Mokslas yra pernelyg subtili ir rinktinė veikla, kad iš jo padarytum instituciją. Mokslas yra neprijaukinamas ir nereglamentuojamas. Nukenčia ir aukštasis mokslas, ir tyrinėjimai, jei siekiama juos sujungti, užuot pripažinus jų sugyvenimą – labai intensyvią, bet labai laisvą, nuolatinę, bet spontanišką vieno kitam įtaką. (144)

Apibendrindami profesijos ir mokslo ryšių prasmę, suvoksime keletą dalykų. Pavyzdžiui, kad medicina nėra mokslas. Tai visų pirma profesija, praktinė veikla. Tokiu būdu jos požiūris skiriasi nuo mokslo požiūrio. Medicinos tikslas – gydyti arba palaikyti žmonių sveikatą. Tuo tikslu ji kreipiasi pagalbos į mokslą, kai prireikia: įžengia ir pasiima efektyviausius jo rezultatus; visa kita palieka. Palieka nuošaly ypač tai, kas mokslui būdingiausia: problemiškumo pomėgį. Jau vien to pakanka galutinai atskirti mediciną nuo mokslo. Pastarasis jaučia „niežulį“ kelti problemas. Kuo niežulys didesnis, tuo geriau vykdoma mokslo misija. O medicina skirta tam, kad kuo greičiau įgyvendintų sprendimus. Jei sprendimai moksliški, tuo geriau. Tačiau tai visiškai nebūtina. Jie gali ateiti iš tūkstantmetės patirties, kurios mokslas dar nepaaiškino, o gal ir nesiekė paaiškinti. (132–133)

Technika, taikomasis mokslas, yra nenumatytas rezultatas, atsitiktinė išdava, kylanti iš grynos nesuinteresuotos mokslinės veiklos. Atrodo, kad istorijoje turėjo veikti ironiška jėga, privertusi utilitarines žinias gimti iš sunkiai suvokiamų nežemiškų tiesų. Garvežio ir automibilio fizika kilo iš kruopščių apskaičiavimų, kurie, būdami matematikos abstrakcija, atrodė visiškai svetimi tikrovei. Jau vien užsiimti tuščia nematerialia erdve, kaip daro euklidinis geometras, atrodo gana beprasmiškas sumanymas, bet euklidinę erdvę dar galima įsivaizduoti. Tačiau per pastarąjį šimtmetį kūrė keli „nenaudingi“ genijai, susidomėję daugiamatėmis arba neįprastų matmenų erdvėmis, kurių net įsivaizduoti neįmanoma. Dėl šių paklydimų šiandien turime ypatingo tikslumo fiziką, iš kurios, galime neabejoti, neilgai trukus atsiras nuostabi technika.

Neniekinu technikos bei „praktinio“ mąstymo, tačiau abejonių nekelia tas faktas, kad jis paklūsta grynajai teorijai. Be pastarosios jis negalėtų žengti nė žingsnio; kaip sakė Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci): La teoria è il capitano e la prattica sono i soldati „Teorija yra kapitonas, o praktika yra kareiviai“. Gryna inteligencija turi savo vidines išskirtines normas, kurios sukoncentruojamos į nuolatinį ramų visatos apmąstymą. Tas, kuris nejaučia ypatingo malonumo stebėti realybę, ir nieko daugiau; tas, kurio neapima regėjimo entuziazmas – Platonas mokslo vyrus vadino filoceamones, mėgėjais žiūrėti, – tegu nesiima intelektualios profesijos. Niekas taip netrukdo intelektualaus darbo kaip bandymas įjungti į jį utilitarinius tikslus, tiek individualius, tiek kolektyvinius. Mąstymas, nukreiptas praktinės normos linkme, norime mes to ar ne, negailestingai sustingsta ir apanka. (150–151)

***

Kažkas panašaus vyksta kultūros ir mokslo santykiuose. Jų skirtumas man atrodo pakankamai aiškus. Tačiau skaitytojui norėčiau ne tik paaiškinti kultūros sąvoką, bet ir atskleisti esminį jos pagrindą. Todėl skaitytojas turi atidžiai ir įdėmiai skaityti ir atkreipti dėmesį į tokį rakursą: kultūra yra būdingų kiekvienam laikotarpiui gyvų idėjų sistema. Dar tiksliau tariant, tai sistema idėjų, kuriomis laikotarpis gyvena. Kitos išeities nėra: žmogus visada gyvena remdamasis apibrėžtomis idėjomis, sudarančiomis jo egzistencijos pamatą.

Ne mūsų valioje spręsti – turėti šį įsitikinimų repertuarą ar neturėti jo. Kalbame apie neišvengiamą, konstitucinę kiekvieno žmogaus gyvenimo reikmę. Realybė, kurią vadiname „žmogaus gyvenimu“, savo gyvenimu, neturi nieko bendro su biologija. Biologija, kaip ir kiekvienas kitas mokslas, tėra veikla, kuriai kai kas paskiria savo „gyvenimą“. Pirminė ir tiksliausia žodžio „gyvenimas“ reikšmė yra ne biologinė, o biografinė, ir tai visada dominuoja kasdienėje kalboje. Gyvenimas – visuma to, ką darome ir kas esame.

Kas akimirką turime nuspręsti, ką darysime po minutės, ir tai rodo, jog gyvenimas žmogui yra nuolatinė problema. Kad nuspręstų, ką darys ir koks bus kitą akimirką, žmogus privalo turėti planą, kad ir koks paprastas ir vaikiškas jis būtų. Tai nereiškia, kad planą susikurti būtina – nėra tokio gyvenimo, tebūnie jis aukštas ar visai žemas, diskretiškas ar kvailas, kuris nesivadovautų kokiu nors planu. Aukštas ar žemas, diskretiškas ar kvailas tegali būti pats gyvenimo planas. Suprantama, mes savo gyvenime turime ne vieną planą, jis gali nuolat kisti. Svarbiausia suprasti, kad be jo nėra jokio gyvenimo. Net nevilties valandą, leisdami gyvenimui tekėti pro šalį, prisiimame tam tikrą planą.

Kiekvienas gyvenimas norom nenorom „planuoja“ pats save. Kitaip tariant, nuspręsdami žengti kokį nors žingsnį, darome tai todėl, kad pagal susiklosčiusias aplinkybes tai atrodo geriausias sprendimas. Kiekvienas gyvenimas norom nenorom teisinasi pats sau. Tesintis sau yra esminė mūsų gyvenimo sudedamoji dalis. Pasakymas, kad gyventi reiškia elgtis pagal tam tikrą planą, prilygsta pasakymui, kad gyvenimas yra nesibaigiantis teisinimasis sau. Tačiau šis planas ir teisinimasis implikuoja, kad jau turime pasaulio ir jo daiktų bei savo veiksmų „idėją“. Taigi: žmogus negali gyventi nereaguodamas į pirminį savo aplinkos arba pasaulio aspektą, kuriam būtina intelektuali interpretacija ir atitinkamas elgesys. Ši interpretacija yra įsitikinimų arba „idėjų“ apie visatą ir save rinkinys, kurio, kaip matote, neišvengia nė vienas gyvenimas.

 Natūralu, kad tuo pačiu metu egzistuoja labai skirtingų įsitikinimų sitemos. Vienos jų jau surūdijusios ir sustingusios praeities liekanos. Tačiau visada esama gyvų idėjų sistemos, labai aktualios sistemos, kuri reprezentuoja aukščiausią laikotarpio lygį. Ši sistema yra kultūra. Kas lieka žemiau šio lygio, gyvena archajinėmis idėjomis, yra pasmerktas blogesniam, sunkesniam ir tamsesniam gyvenimui. Tai nekultūringo žmogaus arba tautos atvejis. Jų egzistencija prilygsta važiavimui vežimu, kai kiti tuo tarpu keliauja galingais automobiliais.

Mūsų epochoje didžioji kultūros turinio dalis kyla iš mokslo. Tačiau to, kas pasakyta, pakanka, kad suprastum, jog kultūra nėra mokslas. Tai, kad mokslu šiandien tikima labiau nei kuo kitu, yra ne mokslinis faktas, o vitalinis tikėjimas, t. y. būdingas mūsų kultūros įsitikinimas. Prieš penkis šimtus metų buvo tikima visuotiniais bažnyčios susirinkimais ir didelė kultūros dalis emanavo būtent iš jų.

Moksle yra daug dalykų, kurie yra ne kultūra, o grynai mokslinė technika. Kita vertus, kultūra privalo – būtinai, nori ji to ar ne, – turėti apibrėžtą pasaulio ir žmogaus idėją. Priešingai nei mokslas, ji negali išsilaikyti griežtų teorinių metodų ribose. Kultūra paklūsta gyvenimui ir kiekvieną akimirką turi išlikti apibrėžta, integrali ir aiškiai struktūrizuota sistema. Tai ir yra gyvenimo planas, takų vadovas egzistencijos girioje.

Ši idėjų kaip kelių, takų (methodos) metafora yra tokia pat sena kaip kultūra. Nesunku suprasti jos kilmę. Atsidūrę sunkioje, painioje situacijoje jaučiamės papuolę į tankią, klaidžią ir niūrią girią, negalime žengti nė žingsnio, bijodami pasiklysti. Kai kas nors paaiškina mums situaciją, pateikdamas išganingą idėją, pajuntame staigų prašviesėjimą. Tai aiškumo šviesa. Tankynė, pasirodo, yra sutvarkyta, turi aiškias struktūros linijas, panašias į plačiai atvertus kelius. Tai, ką šiandien vadiname „kultūringu žmogumi“, prieš šimtą metų vadinome „apsišvietusiu žmogumi“ – žmogumi, kuris aiškiai dienos šviesoje mato gyvenimo kelius.

Amžiams reikėtų pamiršti klaidingą apšvietimo ir kultūros įvaizdį, manant, kad tai ornamentinis priedas prie gyvenimo, kurį sugalvojo neturį ką veikti žmonės. Kultūra yra neišvengiama kiekvieno gyvenimo reikmė, žmogiškos egzistencijos konstitucinis matmuo, kaip rankos yra žmogaus atributas. Žmogus kartais neturi rankų; tačiau tada jis taip pat yra žmogus, tik berankis žmogus. Tą patį, tik dar griežčiau, galima pasakyti apie gyvenimą be kultūros – tai berankis, sužlugęs ir netikras gyvenimas. (133–137)

Kultūros kursą aš padaryčiau universiteto ir viso aukštojo mokslo branduoliu. (138)

***

Nenorėčiau skirti žurnalistams daug dėmesio. Viena iš daugelio priežasčių yra ta, jog pats esu žurnalistas. Tačiau iliuziška būtų užsiverti ir nematyti akivaizdžios tiesos – dvasinės realybės hierarchijos. Žurnalistika joje užima žemiausią lygmenį. Ir šiandien vienintelis spaudimas, vienintelis įsakymas, kuris pasiekia viešąją sąmonę, kyla iš šio žemiausio dvasinio lygmens, sudėto į laikraščio skiltis. Dažniausiai jis toks žemas, kad net nesiekia dvasingumo; tai greičiau jau antidvasingumas. Palikta kitų jėgų, žurnalistika turi maitinti ir reguliuoti viešąją dvasią, kai žurnalistai yra ne tik viena mažiausiai išsilavinusių šiuolaikinės visuomenės klasių, bet ir dėl priežasčių, tikiuosi, laikinų, priima į savo gretas pseudointelektualius šarlatanus, kupinus apmaudo ir neapykantos tikrajai dvasiai. Štai kodėl viešojoje sąmonėje pasaulis šiandien atrodo apverstas aukštyn kojom. Kuo esmingesnės ir ilgalaikės svarbos yra daiktas arba asmuo, tuo mažiau apie jį kalba laikraščiai.