A. Lapinskas. Lietuva – Lenkija: atsargus optimizmas?

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, matyt, prisiklausęs Lietuvos lenkų spaudos skleidžiamų siaubo signalų apie tragišką Lietuvos lenkų švietimo būklę, dar prigąsdintas dėl neva nesprendžiamų lenkų problemų mistinio „mirties taško“, taip pat įtikintas neva nesibaigiančios lenkų kovos dėl lenkų kalbos mokymo ir tikėdamas, kad jo vizitas pagerins Lietuvos lenkų padėtį, ryžosi atvykti net trims dienoms į Vilnių Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga.

A. Dudos sprendimas apsilankyti Lietuvoje šiaip ar taip yra drąsus politinis žingsnis. Tiesa, jo „rūpestis“ lenkų švietimu gali kelti tik šypseną, nes valstybinių lenkiškų mokyklų skaičius Lietuvoje neturi lygių pasaulyje, o vien lenkiškų gimnazijų 1000-čiui Lietuvos lenkų Lietuvoje yra pusantro karto daugiau nei lietuviškų gimnazijų lietuviams…

Ką kalbėjo atvykęs Lenkijos prezidentas? Jo kalbos tonacija buvo pakankamai europietiška, nes greta jo įsivaizduojamų problemų, o visos jos sukosi aplink Lietuvos lenkus, jis nevengė ir gražių žodžių Lietuvai. Jo nuomone, mūsų šalių santykiai politiniu lygiu gerėja, ar bent rutuliojasi gera kryptimi. Tokie santykiai „lems gerėjančią Lietuvoje gyvenančių lenkų padėtį“.

Beje, ankstesnė Lenkijos valdžia kalbėdavo atvirkščiai esą tik kai pagerės nuo Lietuvos valdžios neva kenčiančių lenkų padėtis, tik tada pagerės valstybiniai mūsų šalių santykiai. Prisiminę ankstesnių Lenkijos vadovų žodžius, kad jie atvyks į Vilnių tik tuomet kai visos   kenčiančių lenkų problemos bus išspręstos, galime konstatuoti, kad prezidentas A. Duda žengė iš tiesų ryžtingą, gal ir ne visiems lenkams Lenkijoje patinkantį žingsnį.

Prezidentas Lietuvoje džiaugėsi, kad lenkų vaikai neprarado lenkiškumo, moka lenkų kalbą, pažįsta lenkų kultūrą. Tačiau vis dėlto užmiršo paminėti jų nuolatinę kovą su… lietuvių kalba, nes Lietuvos lenkų veikėjų nuomone neįmanoma per dvylika metų jos išmokti ir laikyti vienodą su lietuviškomis mokyklomis egzaminą, todėl reikia kovoti ir kovoti…

Tačiau vietoje politiškai nemalonaus klausimo dėl Lietuvos lenkų nenoro mokytis lietuvių kalbos, A.Duda pasirinko jam „malonesnį“, kad lenkai grumiasi su… lenkų kalbos mokymo  sunkumais, kuriuos, taip išeitų, sukelia Lietuvos valdžia. Jis aiškino, kad šias problemas (lenkų kalbos mokymo?) reikia spręsti su lietuviais kartu, neskubant, suderinant klausimų, kurie kelia abejones ar ginčus, galimus sprendimus.       

Kartu Lenkijos prezidentas ragino išlaikyti tarpusavio ramybę, viską spręsti ramaus dialogo būdu. Gerėjantys šalių politiniai santykiai turėtų atsispindėti ir gerėjančiame  Lietuvos lenkų gyvenime.

Po oficialios prezidento kalbos ir apdovanojimų Lietuvos lenkams įteikimo įvyko puikus, gyvenimo džiaugsmo kupinas Lietuvos lenkų vaikų ansamblių koncertas, kuris parodė lenkiškos kultūros Lietuvoje gyvastį ir puikias sąlygas jai klestėti, neminint jokių ten diskriminacijų ar „mirties taškų“…

Vis dėlto išsamiausias pokalbis Lietuvos lenkų mažumos klausimais, dėl to iš esmės Lenkijos prezidentas ir pasirodė Lietuvoje, įvyko Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikime prie keturių akių su Lenkijos prezidentu ir po to išdėstytas vykusioje spaudos konferencijoje. 

Svarbiausias spaudoje išdėstytas D. Grybauskaitės pasiūlymas: reikia atgaivinti Lietuvos ir Lenkijos švietimo komisiją, veikusią iki 2011 metų, kad kylančios problemos dėl tautinių mažumų švietimo būtų išspręstos greičiau. „Šie klausimai gali būti sprendžiami abipusiai geranorišku nusiteikimu ir tai nėra sudėtinga“. Ar tikrai prezidentė tuo tiki?

Siūlyčiau jai pasiskaityti 2011 gruodžio 20 Delfyje spausdintą mano straipsnį apie minėtą komisiją „Lietuvos įstatymai tik su Lenkijos aprobacija?“. Iš jo paaiškės, kad jokiu Lenkijos geranoriškumu tose 2011 metų ekspertų derybose tuomet net nekvepėjo.

Straipsnyje rašiau, kad Lenkijos derybininkai neanalizavo lenkų švietimo Lietuvoje, neteikė faktų, skaičių ar tarpusavio padėties palyginimų, motyvuotų pasiūlymų. Viską užgožė pigi propaganda: Lietuvos švietimo įstatymas diskriminuoja lenkų mažumą. Pateikto blefo ir absurdiškų teiginių pagrindu Lenkijos pusė reikalavo, kad Lietuva, nei daugiau, nei mažiau, pakeistų savo švietimo įstatymą.

Lenkų derybininkų tikslas buvo dar kartą viešai apkaltinti Lietuvą Žmogaus teisių pažeidimu dėl neva Lietuvos valdžios vykdomos lenkų diskriminacijos. Ant šio kabliuko užkibo net ir tuometinis Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, kuris vertindamas ekspertų darbą, jį pavadino nepatenkinamu ir pasiūlė Lietuvai gera valia modifikuoti savo švietimo įstatymą…

Susiklosčiusią situaciją tuo metu vaizdžiai apibūdino  buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janas Vidackis (Janas Widackis): „Lenkijos protestai, nukreipti prieš Lietuvos švietimo įstatymą, tikrai viršija europietiškus standartus. Lenkijai į šiuos reikalus kištis nevalia!… Apakę dėl genties solidarumo, didiname lietuvių nepasitikėjimą mūsų ir Lietuvos lenkų atžvilgiu. Visų pirma kenkiame Lietuvos lenkams“.

Iš tų derybų, Lenkijos delegacija, supratusi savo reikalavimų absurdiškumą, tiesiog pabėgo, net neišgėrusi derybų pabaigos šampano. Tačiau mūsų prezidentė vėl siūlo tą Sizifo darbą pratęsti ir netgi išplėsti komisijos nagrinėjamų temų ratą – atkreipti dėmesį į kitus mažumas liečiančius klausimus, pvz., žemės grąžinimo. Tuomet toje komisijoje, matyt, atsiras ir žemėtvarkos specialistai, būrys Lietuvos įstatymų vertėjų į lenkų kalbą ir pan.

Žemės grąžinimas Vilniaus mieste ir rajone iš tiesų yra problematiškas, tačiau kaltinti dėl to Lietuvos valdžią ir manyti, kad atvykę Lenkijos atstovai tą problemą sutvarkys yra naivu. Tas pats J.Vidackis pažymi, kad dėl žemės grąžinimo vėlavimo kalta ne tik Lietuvos valdžia, bet iš tarpukario, t. y. Lenkijos laikų paveldėta žemėtvarka, žymiai sunkiau pertvarkoma į šiuolaikinius standartus.

O dėl Vilniaus miesto plėtros ir todėl laisvos žemės jame trūkumo, tai J. Vidackio nuomone, tokie procesai visada sukelia visuomenines ir ekonomines problemas, tautinis aspektas čia ne prie ko. Lygiai taip pat į laisvas teritorijas plečiasi Lenkijos ir Europos miestai.  Palyginimui, Varšuvoje dar nuo pokario laikų tūkstančiai namų ar butų negrąžinti jų šeimininkams, bet tarptautinių skandalų dėl to nesigirdi.

Kažkada „Wspolnota Polska“ – ryšių su užsienio lenkais asociacijos vadovas Andrzejus Stelmachowskis rekomendavo į Lietuvą siųsti lenkus teisininkus ir gydytojus, nes nemokančius lietuviškai Lietuvos lenkus lietuviai teisėjai ir gydytojai esą neteisingai nuteis ir nugydys. Tai gal komisiją reikėtų papildyti dar gydytojais ir teisininkais?

Beje, koks būtų tokios Lietuvos-Lenkijos komisijos statusas, ar ji galės inicijuoti teismų prieš blogus Lietuvos valdininkus procesus, o gal ir siūlyti keisti netinkamus Lietuvos įstatymus? 

Pabaigai dar viena J. Vidackio citata: „lenkų mažuma, kaip ir kiekviena mažuma kiekvienoje valstybėje, jaučia diskomfortą. Ne jos kalba išeina dauguma laikraščių, ne jos kalba diskutuoja parlamentas. Tai sukelia kitas problemas: mane valdo svetimi, o priešas, atsakingas už mano visas nesėkmes, yra vienas: valdančioji dauguma.

Jeigu dar toji dauguma konfliktuoja su tautinės mažumos valstybe – šiuo atveju Lenkija, tai mažumos laukia nepavydėtinas likimas. Štai kodėl jai būtina, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų geri“.

Aukso žodžiai! Mūsų santykiai būtinai turėtų būti geri, panašūs, pvz., į Latvijos-Lenkijos santykius. Štai buvęs Lenkijos prezidentas Rygoje kalbėjo, kad Latvijos lenkų problemos čia  sprendžiamos pavyzdingai. O Latvijos prezidentas atsakė, kad Latvijos lenkai nusipelnė pagarbos ir pripažinimo. Ar sulauksime iš abiejų pusių tokių žodžių ir Vilniuje?