Vasario 22 d., ketvirtadienį, 18 val., VDA parodų salėje „Titanikas“ (I aukštas, Maironio g. 3, Vilnius) atidaroma Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės paroda „Su meile nuo…“.
„Banalusis sentimentalizmas“ – taip pati menininkė autoironiškai apibūdina savo kūrybos kryptį. Žinoma, tai tik gudravimas. Sąmoningai ir sarkastiškai imituojantis tokią apgaulę, kuomet po nubalinta dirbtine šypsena pridengiami visai kitokie, dažniausiai priešingi, kėslai. Iš pažiūros dailių siuvinėtų gėlyčių ir margų drugelių kamufliažu Severija maskuoja sudėtingų žmogiškų santykių – nuo buitiškų iki makiaveliškų politinių žaidimų – apmąstymus.Parodos leitmotyvu pasirinkta ambivalentiška frazė. Viena vertus, tai banali, savimi patenkintų pramogautojų iš įvairių egzotiškų pasaulio kraštų artimiesiems siunčiamuose atvirlaiškiuose nuvalkiota klišė. Antra vertus, ji įgauna makabrišką išraišką kitoje specifinėje žmogaus saviveiklinio kūrybiškumo tradicijoje.
Nuo I-ojo pasaulinio karo iki pat šių dienų, įvairių šalių kariškiai praktikuoja „meilės laiškų“ bei palinkėjimų rašymo apeigą ant bombų ir raketų, prieš paleisdami jas į priešų teritoriją sėti mirtį. Paradoksalu, tačiau šie ne vien letalinės sprogstamosios medžiagos atomais, bet ir nesuvaidinto sarkazmo, pagiežos, keršto, neapykantos, įsiūčio chemija įsodrinti „atvirlaiškiai“ neša nesumeluotą žmogišką emociją. Kur kas tikresnę nei išoriškai dėmesį rodantys, bet dažniausiai tik siuntėjo savimylą ir pasipuikavimą dangstantys turistų štampuojami dailių vaizdelių atvirukai.
Negatyvių žinučių ir emocijų srautas vyrauja šiuolaikinėse „laikraštinėse“ naujienose, kurių skeveldros, persipynę su vaikystės prisiminimų nuotrupomis tampa skirtingų Severijos kolekcijų jungiamąją grandimi. Rytinė kava ir suplaktas šokiruojančių naujienų Molotovo kokteilis yra tai, kas leidžia normaliai prabusti šiuolaikiniam statistiniam piliečiui. Ant urvų ar virtualių socialinių tinklų sienų, rašmenimis ant popieriaus ar kryžiukais ant trūnijančio metalo – žmogus visuomet atras, kur ir kaip fiksuoti jį dirginančias naujienas.
Šaltojo karo pabaiga ir nauja pradžia su karštaisiais karais Europos pašonėje ir periodiniais dūriais į paširdžius bei sprogimais pačiose jos įsčiose, globalinis atšilimas ir globalus santykių atšalimas, geležinės uždangos griuvimas ir naujų sienų statymas, migracija kaip didžiausia galimybė, teikianti judėjimo laisvę, ir kaip didžiausias prakeiksmas, istoriniai klimato kaitos susitarimai ir staigūs istoriniai atkritimai… – mes nelinkę ir nepasirengę nuobodžiauti. Įvykių bus, o ir žinios apie sociokultūrinių formacijų bei ideologijų antagonizmo „istorijos pabaigą“ ir taikos perspektyvą buvo smarkiai perdėtos – tai pasirodė tik dar viena „netikra naujiena“.
Severijos „naujienos“ ant yrančių, rūdimis apkrešėjusių metalinių senienų persipynę su efemeriškais jos pačios vaikystės ir kelionių prisiminimais. Donaldo gumos popierėlių kolekcija tampa vaikystėje išgyvento geležinės uždangos eižėjimo simboliu ir nuoroda į šiuolaikinių politikų „nuotykius“ bei infantilumą. Kelionių kalnuose metu rastos ir drugeliais išsiuvinėtos konservų skardinės virsta atvirlaiškiais migracijos ir ekologijos tema. Sovietmečio nepritekliaus paskatintos paprastų žmonių kasdienio kūrybiškumo apraiškos tampa menininkės inspiracijos šaltiniu, o siuvinėjimas ir ironija – tai Severijos minkštosios galios, amortizuojančios šaltą kietą metalinį pasaulį.
