Sausio 20 d., šeštadienį, Vilniuje, viešbutyje „Artis Centrum Hotels“ (Totorių g. 23), vyks antroji antropoteosofijos konferencija „Tautos kultūrinio paveldo ir Dvasinės tapatybės svarba dabartiniu laikotarpiu“. Konferenciją rengia VšĮ „Idealistų būstinė“.
Konferencijoje ketinama išgryninti ir aptarti svarbiausius tautos Dvasinės tapatybės bei kultūrinio paveldo aspektus bei jų įtaką XXI a. stiprėjant globalizacijos procesams.
Kas yra antropoteosofija? „Antropoteosofija – tai žmogaus suvokiama Dieviškoji išmintis. Antropoteosofas priima visą kosmosą, Žemę ir tai, kas ant jos, įskaitydamas ir save, kaip vientisą gyvą organizmą /…/ Antropoteosofija įvedama tam, kad žmogus išmoktų atskirti ir atsirinkti interneto šiukšlyne ir literatūroje, kad jis išmoktų klausytis savęs, o ne tų, kurie garsiau rėkia. Todėl ji drąsi, atskleidžianti tai, apie ką anksčiau buvo prasitariama tik puse lūpų /…/ Antropoteosofijos knygose pateikta ir paaiškinta daugelis protu nepaaiškinamų reiškinių ir fenomenų… Antropoteosofija – tai raktas, kuris gali padėti atrakinti daug užraktų. Tačiau neužtenka į tą užraktą įkišti raktą. Pradedant ketvirtuoju užraktu reikalingi slaptažodžiai. Juos išgirsta tik atsiverianti širdis. Neatsivers ji netikint“, – rašoma Antropoteosofų bendrijos interneto svetainėje…
Konferencijos „Tautos kultūrinio paveldo ir Dvasinės tapatybės svarba dabartiniu laikotarpiu“ darbotvarkė:
9:00–10:00 – Dalyvių registracija.
10:00–10:05 Sveikinamasis žodis, konferencijos atidarymas – Audronė Ilgevičienė.
| 10:05–10:40 | Audronė Ilgevičienė Antropoteosofė | Tautos kultūrinio paveldo ir Dvasinės tapatybės svarba dabartiniu laikotarpiu |
| „Neįmanoma pažinti savo paties esmės nepažinus šalies, kurią dabar vadinate savo Tėvyne-Motina, potencialo ir energinio krūvio.“ „Tam, kuris sielos sparnus išskleisti taikosi, orientyras būtinas… Tas orientyras – tai Idėja, kuri keičia gyvenimą iš esmės, galbūt atimdama kai kuriuos patogumus, tačiau paverčianti jį spalvingu ir pilnatvišku, gilesniu ir prasmingesniu. Ši kelionė veda į Save Tikrąjį. Tautos dvasinis potencialas šioje kelionėje – lyg tvirtai užkabinta virvė į aukštikalnes kopiančiam alpinistui. Tai reiškia, lengviau kopti tam potencialui esant, negu tada, kai jo nėra.“ | ||
| 10:40–12:00 | Akad. Eugenijus Jovaiša LMA akademikas, profesorius, archeologas | Klaudijaus Ptolemėjo Geografija ir Rytų Baltijos tautos |
| „II a. viduryje, kai buvo geriausi Gintaro kelio laikai, Klaudijus Ptolemėjas savo „Geografijoje“ paskelbė europinės Sarmatijos koordinates ir aprašė joje gyvenusias tautas. Į europinės Sarmatijos geografinę sampratą pateko ir baltų gentys.“ | ||
| 12.00–12.30 | Doc. dr. Valdemaras Šimėnas Archeologas | Prūsų žemės trauka |
| Aisčių ir prūsų tautos praeitis nepelnytai užmiršta. Jų praeitis padarė didelę ir bene didžiausią įtaką formuojantis lietuvių, latvių ir kitoms baltų tautoms. Šis postūmis nėra tinkamai įvertintas. Prūsų kalbos ir mitologijos tyrinėtojai randa daug visoms šioms tautoms bendrų bruožų. Net Dniepro baltų kalbų areale nesunkiai atsekami vakarų baltų kalbos savitumai. Tai kraštas sulaukė nepelnyto likimo. Atrodo, kad nukariauta žemė yra prakeikta. Jau daugelį šimtmečių prūsų gyventoje teritorijoje bando įsitvirtinti jų žemių užkariautojai, tačiau jiems nesiseka. Atrodo, kad žemė pati juos atmeta. Kultūros keičia viena kitą. Germanai vokiečiai ir slavai lenkai ir rusai bando įleisti šaknis į šią žemę. Užkariautojai bando statyti miestus, pilis, bažnyčias, arti laukus, bet visa tai prieš jų valią virsta dulkėmis. | ||
12:30–13.30 pietų pertrauka
| 13.30–14.00 | Vaclovas Mikailionis Etninės kultūros tyrinėtojas | Tautos su Vyčio ženklu lemtis |
| Ar tik nuo XIV a. Lietuvoje atsirado Vytis kaip valstybės ženklas? Lietuvių archajinės kalbos bruožai. Baltasis raitelis ant balto žirgo su iškeltu kardu – Višnaus avataras. Kokią lemtį Vyčio tautai pranašauja Indijos legendos? | ||
| 14:00–14:30 | Prof. Bronius Genzelis Filosofas, politinis ir visuomenės veikėjas, signataras | Tauta istorijos verpetuose |
| Pranešime aptariami mūsų tautos ypatumai: iš išorės kilus pavojui egzistencijai, tauta susiburia, parodo nepaprastą ryžtą išsaugoti save (1918 m. ir 1990 m.), o kai jo nebelieka, einama į savasties praradimą. Taip buvo XVIII amžiuje. Šis procesas vyksta ir dabar: niekinama gimtoji kalba, siekiama dvigubos pilietybės, atsisakoma istorinės atminties, valstybingumo. Kaip šį vyksmą sustabdyti? | ||
| 14:30–15:00 | Dr. Vacys Bagdonavičius Vydūno draugijos garbės pirmininkas | Vydūnas. Apie tautą ir valstybę |
| Ir Vydūno kūrybą, ir visą XX a. pradžioje įsibėgėjusį plačiašakį jo veikimą bei to veikimo motyvus ir užmojus galima apibūdinti kaip nuoseklų, kryptingą, filosofiškai pagrįstą ir labai reikšmingą tautos dvasinio ugdymo projektą, kuriame ypač svarbus vaidmuo skiriamas pačiai tautai ir jos raišką įtvirtinančiai valstybei. Pagrindinė Vydūno filosofijos problema – žmogaus santykis su dvasine visuma. Tauta – ypač svarbi to santykio dalis. Pasak mąstytojo, tauta, kaip ir žmogus, turi ne tik empirinę sociume besireiškiančią, bet ir transcendentinę būtį, o josios pagrindas yra „nuolat veikiančios kūrybos galios“, kurios nubrėžia jai užduotį kūrybos vyksme ir paskiria tos užduoties vykdymo laiką. Tauta, turėdama savo užduotį ir misiją visumos vyksme, tam tikra prasme prilygsta gyvam organizmui, natūraliam absoliute įsišaknijusiam ūgliui. | ||
| 15:30–16:00 | Dr. Dainius Razauskas Mitologas, religijotyrininkas, rašytojas | Dvasinė tautiškumo esmė |
| „Tautiškumo prigimtis – ne kūniška kilmė (genetika), ne bendra teritorija (žemė), bendra valdžia (valstybė) ar bendri priešai, netgi ne bendra kalba. Tautiškumo prigimtis yra: bendruomenei – kultūrinė, o asmeniui – dvasinė. Tad ir tautiškumas nėra savaime suprantamas, bet priklauso: bendruomenės – nuo kultūros, asmens – nuo tam tikros dvasinės brandos. Iš čia pagrindinis ir esmiškai vienintelis tikras būdas tautai išsaugoti ir ugdyti – kultūra, kurios branduolys – vidinė, dvasinė kultūra, kuri gyvuoja nuolatiniu asmens dvasiniu darbu. Ne dėl to, kad to kam nors reikia, o dėl to, kad labiau už viską gyvenime savaime to noriu. Jei ne, tai belieka dvasinė degradacija, o kartu ir jos būtinas palydovas bei požymis – nutautimas.“ | ||
16:00–16.30 kavos pertrauka
| 16:30–17:00 | Rita Balsevičiūtė Istorikė, vyr, kultūrologė (Aukštadvario regioninis parkas) | Mitologiniai akmenys Stakliškių–Aukštadvario apylinkėse |
| Pranešime ne tik pabrėžiama senųjų reliktų svarba, bet ir pranešama apie naujus atradimus gamtoje, o tai šiandien bene svarbiausia. Naudingiau yra ieškoti senųjų ženklų, bendrauti su žmonėmis, o ne sėdėti kabinete ir analizuoti, kas ką jau yra parašęs. | ||
| 17:00–17:30 | Algis Davenis Lietuvos arboristikos centro direktorius | Medis – Motinos Žemės maloningumo įrodymas senovės ir dabarties lietuvių gyvenime |
| Senovėje itin garbintos šventosios giraitės, kurias žmonės atidžiai saugojo. Ašvietė – tai Šventasis miškas. Miškai garbinami kaip šventi ir neliečiami. Medis prilyginamas didžiosioms dvasioms ir slaptosioms gamtos jėgoms, jiems meldžiamasi. Dievybės kildinamos iš medžio. Senovės lietuvis susitapatindavo su medžio siela. Augalų, kaip ir žmonių, pasaulis buvo suvokiamas pasidalijęs į dvi dalis – vyriškąją ir moteriškąją. Perkūno medis, ąžuolas, buvo vyriškiausias medis, liepa ir eglė – moteriški augalai. Gyvybės medis vaizduoja Visatos gyvybės amžinumą ir siejamas su antgamtinių savybių turinčia moterimi ar moteriška dievybe… | ||
| 17:30–18:00 | Gediminas Žilys Muzikantas, senosios lietuvių kultūros puoselėtojas | Dievatavimai – tarp vakar ir šiandien |
| Apie apeigines giesmes ir baltų dvasinę tradiciją šiandien. | ||
| 18.00–18.15 | Deivydas Jonelis Lietuvių filologijos ir naujosios graikų kalbos specialybės studentas | Aisčiai mano gyvenime |
| Apie tai, kaip Aisčių idėja pakeitė ir tebekeičia mano gyvenimą. | ||
| 18.15–18.30 | Jurgita Rumšienė Istorikė | Proto ir intuicijos dermė ieškant istorinės tiesos |
| Ar įmanoma rasti intuicijos ir proto santarvę ir kartu siekti tikslo – sužinoti tiesą apie savo protėvius? Empirinio ir intuityviojo žinojimo dialogo paieškos, aiškinančios galimus aisčių pėdsakus Samotrakės saloje. | ||
