Ramūnas Karbauskis patvirtino tai, ką jau daug kartų įrodė kiti verslininkai, sumanę tapti politikais. Verslo ir politikos interesai būtinai kada nors susikerta, o praeities istorijos apkartina bet kokią ateities perspektyvą. 2019 m. Lietuvos Prezidento rinkimuose žada dalyvauti bent keli verslininkai, ar vieno iš jų laimėjimas neįsuktų visos šalies į nesibaigiančias istorijas ir skandalus?
Verslo interesai ir ryšiai svarbiau nei politika?
Verslininkui nusprendus tapti politiku, naujai karjerai kliudo du pagrindiniai aspektai: nesugebėjimas atsiriboti nuo verslo ir senos istorijos.
Iš politikų žmonės tikisi nešališkumo, objektyvumo ir susitelkimo prie visuomenės interesų. Tačiau kaip rodo Lietuvos, o ir užsienio patirtis, tai labai sunku padaryti verslininkams. Nors formaliai visi deklaruoja, kad nuo verslo pasitraukia, jį atiduoda valdyti giminaičiams ar partneriams, tačiau realybėje greta politiko veiklos, viena akimi domisi ir savo asmeniniais interesais. Tai neretai pastebi visuomenė ir žiniasklaida, todėl nebelieka pasitikėjimo ir prasideda įtarinėjimai, kuriuos paneigus, vis tiek išlieka abejonės ir gali būti bet kada primintos. Tokie procesai vyksta ne tik Lietuvoje. Štai buvęs Italijos premjeras Silvio Berlusconi turėjo nuolat aiškintis savo, kaip premjero, ryšius su savo verslu, o dabar tą patį turi daryti JAV Prezidentas Donaldas Trampas.
Antras svarbus politiko, buvusio verslininko, karjeros trukdis yra senos istorijos. Verslo santykius lydi pinigai, o kur pinigai, ten interesai, o tada jau ir nesutarimai, nuoskaudos, pavydas, apkalbos ir t.t. Nėra turbūt istorijoje nei vieno verslininko, kurio nelydėtų istorijos, kuriose jo vardas minimas neigiamam kontekste. Anksčiau ar vėliau atsiranda liudijimai, prisipažinimai ar pranešimai apie mokesčių nemokėjimą, konkurentų žlugdymą, machinacijas ir kitus painius abejotinus dalykus. Viktoras Uspaskichas savo, kaip politiko, populiarumo viršūnėje sulaukė buvusios darbuotojos kaltinimo mokant algas „vokeliuose“, R. Karbauskis kaltinamas „nuvarant ūkininkus nuo žemės“ ir tokių istorijų gausybė. Vos pasirodžius tokioms žinioms žiniasklaidoje prasideda svarstymai, keliamos versijos ir kaip tada visuomenei pasitikėti tokiu politiku? Dabartinė veikla praranda žmonių susidomėjimą, o pradedama kapstytis senose istorijose, kartais net dešimtmečių senumo, o tada jau sunku suprasti kiek jose tiesos, kiek herojų vaizduotės ir jau niekas negali nustatyti kiek dabartinis politikas yra atsiribojęs nuo savo praeityje darytų klaidų.
Verslininkai niekada neišskaidrėja
Dar 2011 m. premjeraujant Andriui Kubiliui Kanados ir kitų šalių pavyzdžiu buvo diskutuojama apie „akląjį fondą“, kuris valdytų politikų verslus, tačiau ši idėja pasirodė negyvybinga dėl per mažos Lietuvos ekonomikos. Verslo administratorių ir tokių fondų Lietuvoje tiek mažai, kad jie iš esmės visi pažįstami su vietos verslininkais, todėl bet koks „aklasis fondas“ Lietuvoje būtų visai ne aklas, o daugiau panašėtų į apsimetinėjimą. Kai kurie liberalai siūlė atvirkščiai, leisti laisvai politikams dalyvauti versle, tačiau tai būtų žingsnis atgal. Lietuva panašėtų į Rusiją, Kazachstaną, Ukrainą ir kitas atsilikusias šalis, kuriose klesti oligarchija. Taigi buvo sugriežtinta interesų deklaravimo tvarka, tuo viskas ir užsibaigė, o politikų, buvusių verslininkų, problemos ir toliau drebina žiniasklaidą.
2019 m. Lietuvos Prezidento rinkimuose ketina dalyvauti bent keli verslininkai. Žymiausias iš jų Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kuris, tiesa, kol kas dar aiškiai nepasako ar sieks svarbiausio politinio posto šalyje. Kol kas Kauno meras išvengia kontraversiškų istorijų, nes jo buvęs verslas yra stambus reklamos užsakovas ir žiniasklaida nenori gadinti naudingų santykių, tačiau per Prezidento rinkimų kampaniją visuomenės susidomėjimas smarkiai išaugtų ir spauda nebegalėtų nereaguoti. Kiek tokios istorijos galėtų tęstis? Ar netaptų visa šalis tokių apkalbų ir kaltinimų įkaite? Užsienyje yra ne vienas atvejis, kai Prezidentas nuolat turi teisintis dėl savo buvusio verslo. Tą patį turėjo daryti ir Rolandas Paksas, kuris galiausiai buvo nušalintas dėl jo ryšių su buvusiu verslu ir verslo partneriu Jurijumi Borisovu.
Na, kaip žinia, Lietuvoje , lygiai kaip ir Rusijoje, nacional kapital’ ui durys į politiką užkirstos. Šeimininkauja global kapital. Bet nacional kapital neverkšlena – jiems atiduotu paprasti žmonės suėsti. Ps. O karbauskis verslininkas ? Ne valstietis ?
Gerb. pilieti, dėstytojau ar rašytojau, Kęstuti, negi tiek žioplumos seime persunkdami visą žioplystę į save sugeriat:
“Nominacijos „Lietuvos metų eksportuotojas-2013“ laureatai:
Didelių įmonių grupė
UAB „Vilnika“ generalinė direktorė Laima Petrauskienė
AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinis direktorius ….Stasys Dailydka
UAB „Staticus“ generalinis direktorius Tomas Astrauskas
UAB „Švyturys-Utenos alus“ generalinis direktorius Rolandas Viršilas
Įmonių grupė „KG Group“ generalinis direktorius Tautvydas Barštys
UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“ generalinis direktorius Aloyzas Kuzmarskis
AB „Lifosa“ generalinis direktorius Jonas Dastikas
UAB „Aurika“ direktorius Arūnas Akstinas
A.R. Baumilų TŪB „Klasikinė tekstilė“savininkai Alevtina ir Rimantas Baumilai
UAB „Vičiūnų grupė“ valdybos pirmininkas Visvaldas Matijošaitis
UAB „Norvelita“ generalinis direktorius Vidmantas Globis…”
Yra gi dar daugiau “iškilesnių” verslo kandidatų. Sočiai.
Ir kam čia taip Borisovą per Paksą su Matijošaičiu (kad ir Jordano, kaimyno, “žuvų rinkos su Norvelita” skeltapelniu)
ant vienos pastraipos išanksto painiojat; na tikriausiai Gabrielius užduoties nesutikslinęs ir patį Jordaną (Kenstavičių)
ar Arkadijų (Vinokurą) pasiūlyt pamiršote; nereikia mums nei kokių iš Palestinos užklydusių ar “atbėgusių” bėglių lyg
Uspaskich ar afganistaniečiai… bet – TEISĖ tapt Prezidentu nuo 40 metų kiekvienam. Taigi “giesmeles” keist metas,
– matijošaitines būdeles ir valdeles geriau paklibintumėt. Ar Kaunas “per toli”, akmeniuko nenusviest tamstai iki jo 🙂
Beje, po rinkimų Vokietijoje užvirė žūtbūtinis mūšis tarp nacional kapital ir global kapital. Bavarijos dėks kol kas nacional kapital dar turi šansų. Bet turint omenyje, kad žiniasklaida, sportas ir pramogų verslas visur global kapital rankose – ilgai neatsilaikys.
Kodėl ALKAS spausdina Seimo narį, kuriam patinka lenkiškos raidės ir jis palaiko vardų-pavardžių rašybą nelietuviškomis raidėmis pirmame puslapyje??
Nejaugi ir šis portalas priglaudžia liberalius seimūnus? Kažkaip nedera prie kitų tautiškų autorių.
Šiap, čia ne pirmas kartas – keletą kartų buvau nemaloniai nustebintas “progresyvių” festivalių su pederastijos propagavimu reklama, Vanagaitės kalbinimu…
O šis atvejis – irgi nieko gero, Ir ne tik dėl to, KIENO pasisakymai skelbiami, bet ir dėl to, KOKIE tie pasisakymai: gi čia akivaizdus priešrinkiminių rietenų pavyzdys. Šįkart bandoma “įkąsti” Matijošaičiui ir Karbauskiui – paskui išlįs dar kas nors apkandžioti ką nors kitą. Tokiems “straipsniams” delfiai ar lietrytis būtų pati ta vieta – čia gi jie atrodo keistokai.
Tai tipinis liberalas, pasivadines konservatoriumi, pastoviai verkiantis del mazo jo kaip profesoriaus darbo Seime ivertinimo piniginiu atzvilgiu. Jo kvietimas slavu daktarams atvykti i Lietuva, taip pat kitu profesiju atstovams, daro bjauru ispudi, nes ponas jau trecia kadensija sedi Seime, o musu zmones nerasdami galimybiu savo salyje palieka valstybe. Tai gudrus prisitaikeliskas politikas, suleides savo saknis i valstybes biudzeta.
Man nesuprantama, kaip verslininkas gali eiti į politiką ?
Neišvengiamai velkasi verslo santykiai su verslo draugais, neišvengiamas yra noras pagerinti savo verslo padėtį – tik paskutinis kvailys iš verslininkų taip nedarytų, o kuris nori būti lochų lochas visuomenės akyse eidamas į politiką ?
Godumas irgi didėja su turimų pinigų kiekiu, atvirkščio vyksmo dar neteko matyti per 30 metų niekur.
Kada verslininkas gali eiti politikon ?
Po 10 metų, kai atidavė pilnai savo verslą sūnums ar dukroms/žentams.
Dar galimas atvejis, tiksliau labai geras – kai turtingo verslininko sūnus, neidamas į verslą, užsiima akademiniu darbu, visuomenine veikla, pamažu įsitraukdamas į politiką – toks Lietuvoje tikriausiai galėtų pasirodyti po 2030 metų, ne anksčiau, nors ką gali žinoti.
Bet kurio verslininko ėjimas į Seimą ar tuo labiau į Prezidentus – jau iš anksto nulemti triukšmai dėl verslo ryšių, kitaip būti negali, tai tiesiog aksioma.
Paaiškinu: teisingai, verslininkui tapti politiku – nesąmonė. Paprastai politikai ir tarnauja savo šalies verslininkams, nes tai tos šalies ekonomika ir finansai. Bet ne Lietuvoje: čia ekonomika ir šalies gerbuvis paskutinėje vietoje. Pirmoje asmeninės Lietuvos Nepoleonų ambicijos, godumas ir pasipūtimas, o tai geriausiai užtikrina tarnystė Global kapital. Kartą, žurnalistas, suktai šypsodamasis užklausė Merso gamyklos savininką: Ar tiesa, kad jūs turit savo žmogų Merkel aplinkoje ? Atsakė: Nesąmonė, visiškas apsurdas ! Kam man turėti ten kažką, jei aš pats, bet kada, galiu paskambint Merkel ir pasakyti ko man reikia.
merkel daugeliu ir daugeliu atžvilgiu tiesiog negali būti joks sektinas pavyzdys. Verslininkas tik Nepriklausomybės pradžioje koja atidarinėjo duris pas valdžią .Einame link civilizuotesnės tvarkos,tikiuosi
Diiidddeeeliiiss Verslininkas brandžioje demokratijoje skambteli ir jo pinigais atėjęs į Valdžią premjeriuks pats atlekia, lyg elektra į lemputę.
Kitokios civilizuotesnės tvarkos nebuvo, nėra ir nebus …
Jo, tikrai, vokiečiai mums ne rodiklis: nepadėjo demonizuoti putiną, užgesino Europos Rusijos karą, dujas kartu pompuoja…, tada dana- visi žino, kad jokia vyriausybė nepriima jokio svarbaus nutarimo neatsiklaususi savo turčių. Arba švedai, vienam procentui atitenka 70 % švedijos generuojamo pelno ir tas vienas procentas gyventojų nusprandžia kaip gyvens likę 99%.
Wallenberg šeima valdo daugiau kaip 50 % viso Švedijos turto.
Lietuvoje jie valdo irgi nemažai. Tarkim SEB. Bet ar švedai protestuoja ? Visiškai kita turto ir galios kultūra ! Jei pavykks Vokietijos nacional kapital leimėti prieš global kapital – Europos laukia nauja Reformacija. Po 500 metų vėl atgimimas. O Lietuva ? Vėl lūne ?
Ką tik rodė vokiečiai, kad Vokietijos fronte nieko naujo. Vyriausybė bus, bet nei šiokia, nei tokia. Na, bent jau global kapital nedominuos, bet pagalius, žinoma, kaišios ir ramybės nebus.