Lituanistikos būklė Vilniaus universitete verčia nerimauti. Ypač per pastarąjį dešimtmetį nukentėjo lietuvių kalbos mokslas ir studijos.
Nebeliko fundamentinių (ne tipologinių!) dabartinės lietuvių kalbos gramatinės ir leksinės sandaros tyrimų. Pagrindiniai lietuvių kalbos fonetikos ir fonologijos, morfologijos, sintaksės, leksikologijos, žodžių darybos kursai labai sutraukti. Tai buvo padaryta prisidengiant „modulių“ mokymo sistemos diegimo vajumi, tačiau jos nepavykus įgyvendinti, ankstesnė tvarka taip ir nebuvo grąžinta. Smunkant bendrajam abiturientų parengimo lygiui, buvo nutarta prie jo priderinti ir universitetines lituanistikos bakalauro studijas. Platų bendrąjį lituanistinį išprusimą pakeitė orientacija į specialias lietuvių kalbos redaktoriaus ar reklamos specialisto profesijas. Universitete imta mokyti rašybos ir skyrybos („moksliškai“ pavadintos punktuacija). Reikia pripažinti, kad kai kuriais atvejais nebeliko ir pajėgų ankstesniam mokslo bei mokymo lygiui išlaikyti. Antai sudėtingą teorinį lietuvių kalbos sintaksės kursą jau trečią dešimtmetį dėsto disertacijos nesugebėjęs parašyti lektorius…
Jau beveik dešimt metų Filiologijos fakultete nėra lituanistikos magistrantūros. Teisinamasi, kad nėra pakankamai studentų. Ir tai nenuostabu, kai bakalauro studijos neįkvepia siekti daugiau. Teigiama, kad studentai „nori šiuolaikiškos kalbotyros, šiuolaikiškos literatūros“, tarsi lietuvių kalbotyra ir literatūros mokslas nėra ir net negali būti šiuolaikiški, nagrinėjami ir dėstomi naujais metodais, pateikiant ir kritiškai įvertinant naujausius požiūrius. Vienas dalykas yra studijuoti bendrąją arba taikomąją kalbotyrą ir iš jų perspektyvos mesti atsainų žvilgsnį ir į lituanistiką, o visai kas kita – remiantis naujais bendrosios ir taikomosios kalbotyros pasiekimais tirti ir studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, tikslingai spręsti lituanistikos problemas ar permąstyti ankstesnius jų vertinimus. Fakulteto senjorai, alumnai ir visa humanitarų bendruomenė nori ne prieš 40 metų buvusių studijų programų, o kad būtų išlaikytas ano meto lituanistikos (ir baltistikos) mokslo bei studijų lygis, dėstytojų atsidėjimas savo dalykui, studentams įdiegtas patriotiškumas, atsakomybė ir įsipareigojimas lietuvių tautai, jos kultūrai.
Fakultete neveikia konkursų ir atestavimo tvarka. Todėl katedrų sudėtis dešimtmečiais mažai keičiasi, o jauni ir gabūs žmonės neturi galimybių prasimušti. Veši pažįstamų ir artimųjų protegavimas. Pavyzdžiui, iš vienuolikos Lietuvių kalbos katedros darbuotojų keturi yra buvę kurso draugai. Fakultete dirba bent aštuonių šeimų nariai (kai kurių – net trys), neretai atsidūrę viename institute, pastaraisiais metais įdarbinta jau antroji jų karta. Neišvengta atvejų, kai motina administraciškai vadovauja savo dukrai. Ar tokiomis aplinkybėmis galima teigti, kad fakultete lieka gabiausi absolventai?
Fakultetas visai nebevykdo savo viešųjų įsipareigojimų visuomenei, tautai, valstybei. Jame nevyksta jokių reikšmingesnių ir miesto gyventojams prieinamų renginių, diskusijų visuomenei aktualiomis kultūros temomis, neaptariamos naujos knygos ar įvykdytų projektų rezultatai, neminimos tautos kultūrai svarbios sukaktys, net valstybinės šventės.
Fakultetas neatlieka kultūros židinio vaidmens. Pastaraisiais metais pasikeitus fakulteto administracijai jame gal ir pagausėjo specialių mokslo seminarų, tačiau tai greičiau ne struktūrinės pertvarkos padarinys (niekas nekliudė jų rengti ir katedroms), o fakulteto bendruomenėje kilusių dvasinio laisvėjimo lūkesčių ženklas.
Dabartinės dekanės žodžiai „visi dirbame lituanistikai“ labai primena girdėtą posakį „visi mes dirbome Lietuvai“… Atskirti lituanistiką fakultete visai nesunku: kai lietuvių kalba, literatūra ar tautosaka yra tikrasis studijų ir tyrimų dalykas, kai studijuojama ir tiriama iš savos kultūros vidaus, suinteresuotai, sergant už ją, suvokiant savo darbo prasmę tautos kultūros kontekste arba kai sąmoningai su ja tapatinamasi. Kai pasaulio reiškinių įvairovė matoma per lietuvių kultūros prizmę, o ne atvirkščiai. Be saiko išplėsti, padaryti sąlyginį tradicinių terminų turinį, o tada jų atsisakyti kaip neva nepakankamai apibrėžtų – vienas iš globalizmo vykdomo tautinių kultūrų ardymo metodų.
Ko verti laikinai pareigas einančios dekanės tikinimas, kad katedros tikrai išliks? Juk jau išrinkta nauja fakulteto taryba, pavasarį laukia naujo dekano rinkimai. O kad struktūrinės pertvarkos tikslas – panaikinti katedras, išblaškyti lituanistus, sumažinti jų įtaką, rodo kad ir tuo pačiu metu nuosekliai įvykdyta Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto pertvarka. Ten buvusių katedrų neliko nė kvapo, vietoj jų įkurtas Kalbų, literatūros ir vertimo studijų institutas, kurį sudaro daugiau kaip 50 darbuotojų. Nors taip pat įsteigtas 18 darbuotojų turintis Taikomosios informatikos institutas, tačiau Lituanistikos institutui vietos šiame fakultete neatsirado… Net ir vadybos požiūriu dabartinė Filologijos fakulteto struktūra yra kur kas sudėtingesnė už ankstesnę: dviejų lygių sistema buvo pakeista į trijų, vietoj buvusių 16 padalinių atsirado 20, atitinkamai padaugėjo mokslo ir studijų administratorių… Tokia likti ji gali tik kurį laiką.
Nuo kritikos fakultetas atsitveria universiteto autonomijos statusu. Tačiau universitetas yra valstybinis, o tai reiškia, kad jo pareiga – rūpintis Lietuvos valstybės stiprinimu, žiūrėti jos interesų. Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta, todėl valstybinis universitetas privalo puoselėti tautos kultūrą, ugdyti tautos intelektualinės šviesuomenės pamainą. Vilniaus universiteto Statuto 3 straipsnio, 4 punkte pasakyta: „Universiteto autonomija derinama su atsakomybe Tautai ir Lietuvos valstybei, atvirumu ir atskaitomybe visuomenei“.
Todėl Filologijos fakulteto administracija privalo įsiklausyti į kreipimesi išdėstytą tautos inteligentijos nerimą dėl lituanistikos būklės fakultete ir išplėsti lituanistikos bakalauro studijų apimtį, atkurti lituanistines magistrantūros studijas, įkurti struktūrinį padalinį, kuris rūpintųsi lituanistikos puoselėjimu bei lituanistų rengimu ir jo pavadinime išsaugoti nuorodą į lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiuos uždavinius spręsti fakultetas turėtų lituanistikai teikdamas pirmenybę kitų mokslo bei studijų dalykų atžvilgiu.
Autorius yra Lietuvių kalbos instituto mokslinis darbuotojas, Vilniaus dailės akademijos lietuvių kalbos docentas, humanitarinių moklsų daktaras
Išsamus, kritiškas, objektyvus straipsnis, reikšmingos lietuvių kalbos išsaugojimui pastabos, mintys. Autorių doc. Artūrą Judžentį būtina paskirti VU Filologijos fakulteto dekanu.