Gruodžio 5 d., 18 val., VDA Tekstilės galerijoje Artifex, vyks menininkės Rasmos Noreikytės parodos „Pasakojimas / Audimas“ atidarymas.
Penkiolika metų saugojusi sąsiuvinius su įvairių audėjų užrašais, Rasma Noreikytė transformavo juos į išskirtinį šiuolaikišką audinį, kuris simboliškai dedikuojamas visoms Lietuvos audėjoms. Projektas įgyvendintas bendradarbiaujant su UAB „Audėjo“ fabriku.
Parodos laikas: 2017.12.05 – 12.16
PASAKOJIMAS / AUDIMAS – kas tai?
Ar tai patirtis perduodama iš kartos į kartą? Gal sukaupta patirtis liko gulėti audėjų atmintyje? Ar audimas – užmiršta kūryba, kartais pažadinama muziejuose? O galbūt – būdas gyventi, gyvenimo ieškojimus ir atradimus suaudžiant ypatingais rašmenimis audinyje neskaičiuojant bėgančių valandų?
Asmeninė menininkės Rasmos Noreikytės paroda „Pasakojimas / Audimas“ – pasakojimas apie audimą kaip patirties suvokimą. Parodos eksponatuose užkoduotos istorijos. Jos, kaip audimo staklės, visos skirtingos, bet kartu – bendros.
„Kai audžiu – mano pasaulis toks ramus ir nereiklus. Sunku išlaikyti tokią būseną – kai tiesiog esi čia ir dabar, esi savyje. Siūlas po siūlo, centimetras po centimetro – tai lyg laiko sustabdymas, ritmiškas kartojimas bei atsidavimas lėtam procesui. Tai užburiantis ritualas – audimas“. Rasma pabrėžia, kad po senaisiais audimo raštais, kurie būdavo išrašomi sąsiuviniuose, slepiasi žmogiškoji patirtis. Tai kūryba, kuri struktūruotai išpiešta languotame popieriaus lape atskleidžia žmogaus mąstymą, nematomą procesą, reikalaujantį didelio susikaupimo ir koncentracijos, išminties.
Parodoje, pirmąjį pasakojimą R. Noreikytė skiria visoms Lietuvos audėjoms. Kartu tai atsisveikinimas su Marija Danilaitiene (1949 – 2017) ir padėka moterims, kurios išsaugojo audimo meną ilgą laiką kurdamos autentiškus audimo raštus. Sąsiuvinius su įvairių audėjų rašmenimis penkiolika metų saugojusi Rasma Noreikytė, bendradarbiaujant su fabriku „Audėjas“ transformavo į audinį. Suteikdama skaičiams tekstilinę išraišką ji sufleruoja žiūrovui, jog šie skaičiai – tai žymenys skirti autentiškiems audimo raštams sukurti. Tai žymenys, kurie sugulė languotose lapuose tarsi natos kompozitoriaus rankraštyje. Šie rašmenys laikui kintant tampa nereikalingi ir nežinomi kaip ir patirtis išeinanti kartu su žmogumi.
Antrasis pasakojimas skirtas Adolfinai Tarvydienei (1918 – 2011). Dviejų audėjų istorija užsimezgė, kai atsitiktinai R. Noreikytei atiteko Adolfinos staklės su paskutiniuoju jos metimu. Ausdama šiomis staklėmis Mažeikių muziejuje, parodos autorė tokiu būdu priminė lankytojams apie senąjį amatą, jo svarbą ir galimybę atrasti taip dažnai užmirštamą ramybę. Tačiau audimas, kaip ir gyvenimas – dažnai palieka neatsakytų klausimų. Šiame procese neretai ne užbaigimas tampa tikslu, o dialogas. Dialogas su žmonėmis, istorijomis ir kasdienybe. „Kartais esi kaip tas paliktas metimas, kuris vis dar juda, bando įsilieti į šiuolaikinį šurmulį, lėtas, bandantis pasivyti ir nepasimesti laiko tėkmėje“, – R. Noreikytė nusprendė nebaigti audinio, o likusius baltus medvilninius metimo siūlus kruopščiai supynė į kasą ir atlaisvino stakles.
