V. Jasukaitytė. Kas ir kodėl kovoja prieš Vytį Vilniaus Lukiškių aikštėje?

Valdžios melas supriešino visuomenę. Tačiau atidžiai ir nuosekliai nesekant veiksmų, kurie lydi šią puikią idėją nuo 1999 metų, kai Valstybės Suvereno įgaliotas Seimas oficialiai įteisino šios aikštės sutvarkymo gaires, reikšmę ir paskirtį, šiandien lengva pasiklysti įvairiose priešpriešose. Tos priešpriešos kuriamos ne atsitiktinai. Stebimas nuoseklus Valstybės idėjos, simbolių ir tautiškumo identiteto menkinimas, ardymas, pastangos padaryti, jog tai atrodytų tarsi nereikšmingos smulkmenos, dėl kurių šiandien pergyvena tik „seniai“, t.y. manoji karta.

Piktybiškai ir bukai atmetamas egzistuojantis pasaulėjautos perimamumo faktorius, kuris ir daro tautas unikalias, saugo istorinę atmintį, brandina mus, kaip galinčius praturtinti globalizacijos veikiamą pasaulį savo originalia kultūra ir paveldu, kuris lydi mus tūkstantmečiais.

Būtent materijos ir sąmonės paveldas šiame besikeičiančiame laike, kurį negailestingai traiško globalizmo dantys, leistų mums oriai gyventi ir tvirtai savimi jaustis atvirame pasaulyje ir jį turtinti. Tačiau šis svarbus faktorius šiandien šluojamas nuo žemės paviršiaus, iš ateinančių kartų sąmonės, iš tradicijų lobyno, skubiai, negailestingai ir žiauriai keičiant mąstymą, vertybinius prioritetus, niekais verčiant ir deformuojant ilgametės religijos sukurtą gyvenimo etiką.

Tačiau, matyt, Vytis (ne, ne tas susmulkintas, pasimetęs, bet tas, kuris to paties autoriaus – Sakalausko – buvo sukurtas Vyčio fondo iniciatyva) – didingas, bebaimis, su kuriuo, net pro šalį praeinant, būtų galima identifikuoti tautos dvasinę stiprybę, fizinį nesunaikinamumą ir atpažinti tuos ženklus savyje, tie kuriuo susikirs tautos tiesa ir valdžios melas. Matyt išmušė ta valanda. Kai šiandien nors ir niekinamas bei ignoruojamas mūsų proistorinis Vytis parodys atsijos pelus nuo grūdų. Korumpuotos žiniasklaidos ir ją valdančių interesu grupių dėka šiandien supriešinamos kartos, neva jauni, šiuolaikinį meną suvokiantys inteligentai nebegali leisti, kad „kičinis“, natūralistinis arklys neigiamai veiktų tautos meninį skonį ir bjaurotų (!!!) Vilnių. Mes, manoji karta, su visų prieš tai gyvenusių pasaulėjautos sinteze, istorine atmintimi bei idealų visuma paliekame už bet kokio išsilavinimo, bet kokio akiračio ribos,
be bet kokio estetinio jausmo ir grožio suvokimo (pamanykit…).

Valdžia palaiko šį susipriešinimą, nes tai visiškai uždengia jos tikrųjų tikslų esmę ir padaro juos neatpažįstamais. Kad visi visų konkursų dalyviai, veltui dėję savo pastangas šios garbingos Aikštės projektui įgyvendinti ir padaryti ją visų laikų Laisvės kovų simboliu, nebūtų įžeisti, nepasijustų atstumti, pažeminti, neįvertinti ir nesuprasti, siūlau sutelkti stipriausias visuomenės pajėgas, kur įtin būtų laukiama jaunoji karta ir pareikalauti valdžios atsakyti į kai kuriuos klausimus. Kadangi pastebima, jog tuos klausimus jie ekvilibristiškai apeina, siūlau pasitelkti į pagalbą Prokuratūrą bei STT ir FNTT specialistus. Siūlau kreiptis į Jos Ekselenciją Prezidentę kaip į ilgametę kovotoją prieš korupciją ir paprašyti atkreipti jos ypatingą dėmesį į šią Aikštės istoriją. Visos aplinkybės turi būti ištirtos išimtinai sąžiningai ir kuo skubiau.

Visuomenę privalo pasiekti tik teisingos žinios apie gerai organizuotame valdžios pogrindyje veikiančias jėgas ir įtakas bei j jų finansavimo būdus ir šaltinius. Kreipiantis į Prokuratūrą dėl Visuomeninio intereso gynimo, esminiais turi būti šie klausimai, į kuriuos turi būti atsakyta:

– Kokiais dokumentais oficialiai Valstybės paveldo saugomos aikštės plotas buvo sumažintas daugiau nei per pusę. Kieno nurodymu tai buvo daroma, kokiais motyvais grindžiama ir kas konkrečiai už tai turi atsakyti;

– Kokį ryšį aikštės sumažinimas turi su šalia esančio vienuolyno tolimesne ateitimi, kokia ji numatoma ir kaip tai siejasi su buvusio „Vilniaus prekybos“ savininko Mindaugo Marcinkevičiaus padovanotu „išmaniuoju fontanu“;

– Kokiais dokumentais pagrįstas oligarcho M. Marcinkevičiaus sandoris su Vilniaus savivaldybe ir konkrečiai kiek arti to sandorio yra miesto meras liberalas p. Remigijus Šimašius, – ar oligarchas perka šį istorinę vertę turintį objektą, ar jam kokiais kitais būdais leidžiama disponuoti šalia esančiu Vienuolynu bei didele aikštės dalimi mainais į „išmanųjį fontaną“. Ar tie aikštėje įrengti takeliai nėra aiškiai vizualizuotas kvietimas į privatų oligarcho prekybos (?), pramogų (?) centrą, kuris galimai galėtų atsirasti Vienuolyne;

– Ar tikrai konkurso dalyviams buvo nurodyta sąlyga, kurti paminklą mažame aikštės lopelyje, griaunant universalų architektūros modelį nesilaikant erdvės proporcijų, neatsižvelgiant į tokio pobūdžio meno vertikaliosios ašies galimybę,- tokiame lopelyje Vyčio autorius jį turėjo triskart sumažinti ir paliko laisvę galimiems vandalizmo aktams;

– Kiek ir kieno lėšų išleista komunikacijų ,žemės darbų, vandentiekio vamzdžių ir kitų reikalingų priemonių įrengimui, kad fontanas veiktų, drauge su aikštės pritaikymu ne pagal 1999 m. Seimo direktyvas (medžių sodinimas, takeliai ir t.t.) vandentiekio įvedimas ir t.t.), kiek tai galėtų kainuoti realiai. O taip pat – kiek lėšų įdėta į Bernardinų sodo įrengimą (19 milijonų?) ir kiek vertas realiai matomas rezultatas;

– Kokį ryšį su tuo turi Vilniaus Meras liberalas R. Šimašius, Premjeras S. Skvernelis. Seimo pirmininkas. V.Pranskietis, kuris nevykdo 1999, Seimo direktyvų bei Seimo Kultūros komitetui vadovavaujantis Ramūnas Karbauskis. Ar jie apie susitarimą tarp Savivaldybės ir oligarcho žino, ką mano apie oligarcho kėsinimąsi į paveldo saugomos Vilniaus žemės, bei vienuolyno laukiamas metamorfozes;

– Ar „niekam neįdomus“ Vienuolynas negalėtų būti įdomus valstybei, siekiant padėti jauniems menininkams – dailininkams, architektams, skulptoriams, aktoriams, modernaus šokio kūrėjams ir net rašytojams – įrengiant kūrybines studijas ir meninio lavinimosi centrus, o ne vien tenkinti privačius interesus?

Siūlyčiau garbingo Valstybės atsikūrimo 100-mečio paminėjimo garbei savivaldybėms įsigyti jau visų konkursų metu sukurtus projektus, autoriams padedant pritaikyti juos gražiausioms ir labiausiai istorinę atmintį saugančioms vietoms ir įgyvendinti. Tai būtų nuostabus visos Lietuvos susivienijimas prieš kelių valdžių abejingumą Tautos Šventei. Taip mes pagerbtume prieš šimtą metų iš naujo susikūrusią valstybę.

Kelios svarbios visuomeninės organizacijos ruošiasi Aikštėje statyti palapines ir budėti, – nepaklusti brutaliems valdžios veiksmams ir ginti Aikštę. Aš siūlau ir kviečiu kuo daugiau visuomeninių organizacijų prisidėti prie taikaus protesto. Siūlau ir prašau – iš visos Lietuvos, nuo dzūkų ir aukštaičių iki žemaičių – pagal galimybes, autobusais ar nuosavu transportu, aplankyti tuos, kurie budės palapinėse, pakeisti, palaikyti, atnešti karštos arbatos termosuose – kaip Sausio 13- tąją.

Susivienykime. Tegul valdžios kleptomanai pamato, kad nesame muliažas, o tebesame tauta. Tegul šiandieniniai mūsų žingsniai įkvepia ieškančius pragyvenimo galimybių užsienyje, – gal jie panorės sugrįžti ir stoti Valstybei į pagalbą, įgiję naujų žinių, išmokę verslo, kalbų, įgūdžių…

Tegul Naujieji 2018 tampa iš tikro laisvi – nuo valstybinės korupcijos, paniekos žmogui, melavimo, savo piliečių apgaudinėjimo nuo valdžios kleptomanų ir visų kitų sovietinių liekanų.

Po dvidešimt šešerių Nepriklausomybės metų užbaikime savo Laisvės procesą dabar, – su tvirto ir bebaimio Vyčio simboliu širdyse.

Sekite autorę Veidaknygėje