Štirlicui buvo nuobodu.
Psichiatras K. Masiulis irgi nuobodžiavo. Kol nesuskambo telefonas.
„Masiulis klauso“, – pakėlė ragelį daktaras
– Čia FNTT Regioninio tyrimo Spec. operacijų padalinio tyrėjas Petraitis. Mūsų duomenys rodo, kad iš jūsų sąskaitos eina pervedimai Islamo valstybei.
Psichiatras K. Masiulis išbalo.
– Negali būti, prieš mėnesį sąskaitą uždariau. – išlemeno daktaras.
Telefone kurį laiką buvo tyla.
– Be to, mes turime duomenų, kad jūs vykdote nelegalią prekybą ligoninėje, – tęsė Petraitis, – tuoj pat atvyks mūsų pasiuntinys paimti daiktinių įrodymų, nes jūs įtariamas ryšiais su islamistais ir galite apnuodyti ligonius.
– Aš tik pabandžiau, kelios bandelės, bet jos geros, – lemeno daktaras.
– Ar dar liko?
– Liko.
– Su marmeladu?
– Taip, dar aštuonios…
– Nedėkite ragelio, eikite koridorium, padėkite bandeles prie antros palatos, dabar apsisukite, grįžkite atgal į kabinetą, uždarykite duris. Palaukite pusvalandį. Mes po bandelių ekspertizės susisieksime ir pranešime rezultatus. Jei bus geros, išvengsite baudžiamosios atsakomybės.
Psichiatras K.Masiulis susigūžė kėdėje ir žiūrėjo į laikrodį. Kiekvienas laikrodžio rodyklės krustelėjimas ciferblate jam atrodė kaip giljotinos smūgis…
Štirlicas – mano akių šviesa!
Seniau jau taip sveikai kvatojau. Imu į žentus – ūkyje toks labai pravers
Štirlicas aptingo, nustojo rašinėti savo pavojingų nuotykių kupinos jaunystės prisiminimus?
O gal priešingai – gal ėmėsi stambaus ir išsamaus Lietuviškosios šnipiados veikalo, prieš kurį bondiada bus tik pirmokėlio dailyraštis?
Pradės nuo to, kaip iš anapus sumaniai batų dėžutėje užmaskuotą aukšto įvertinimo ženklą bandė kažkam persiųsti, bet mūsų akylieji žvalgai susidomėjo, kokių batų Lietuvoje trūksta, kad šią žvalgybinę informaciją Maksimai parduotų, tačiau išaiškėjo visai kas kita, jiems patiems netikėtai tiesiai į rankas įkliuvo demaskuotas priešas, o žvalgai buvo už žygdarbį apdovanoti, ir t.t. – ar dar iš anksčiau?