Vienadienės musės lenda prie šimtmečio erelių

Iki  svarbiausio  Lietuvos valstybės atkūrimo  šimtmečio renginio – Vasario 16-osios minėjimo –  liko mažiau nei 100 dienų, tačiau jokio įsimintino paminklo jubiliejui (istorinio romano, epinio vaidybinio  filmo, monumentalios skulptūros) net nepradėta kurti. Šimtmečio padėkų „Europos Sąjungai ir savo senelei“  kampaniją pakeitė „revoliucinių idėjų Lietuvai“ konkursas,  dar tebevyksta „šimtmečio dovanų“ akcija, betrūksta  tik atsiprašymų už  „istorines lietuvių kaltes visoms kaimyninėms  tautoms“ vajaus. Užuot  iškilmingai pagerbusi savo didvyrius, kaip dera   per jubiliejus,  Lietuva pradėjo kapstytis sovietinių okupantų  suklastotose laisvės kovotojų  biografijose.

Ar vyriausybinė valstybės atkūrimo šimtmečio programa nevirto pigiu realybės šou, muilo opera, kokias mėgsta rodyti komercinės televizijos?

Įrėmintas Vytis

„Liūdna, keista, kad  kitąmet  per valstybės  jubiliejų  pagrindinėje Lietuvos aikštėje, Vilniaus Lukiškėse, gali neiškilti  Vyčio skulptūra, nors jos pageidauja visuomenė. Turime tokį gražų heraldinį ženklą, bet nė vieno miesto, kuriame  jis stovėtų. Negi Vasario 16-ąją minėsime tik tai, kiek per metus žemyn nuslinko Gedimino kalno šlaitai?.. “ –  kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“ apgailestavo  1990 m. kovo 11-osios  Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo  akto signataras, rašytojas Kazimieras Saja.

Anot K. Sajos, Atkuriamojo Seimo  deputatai 1991 m.  patvirtino Vyčio etaloną remdamiesi specialistų pastabomis.

Istoriškai teisingas

„Heraldikos žinovas Edmundas Rimša padėjo susigaudyti, kuris Vyčio pavyzdys istoriškai teisingiausias. Mat Lenkijos metraščiuose buvo rašoma, kad  Liublino  unijos (1569  m.  sudarytos lietuvių sąjungos su lenkais –red.past.) proga lenkai išrovė tris plunksnas iš savo erelio uodegos ir kartu su žirgo gūnia (užtiesalu) padovanojo  lietuvių raiteliui  papuošti šalmą. Atkuriamasis Seimas balsavo, kad vėliavose, monetose, antspauduose būtų vaizduojamas ne iškraipytas  unijinis, bet tikrasis Vytis, išsiuvinėtas lietuvių pulkų vėliavose per Žalgirio mūšį“, –  aiškino rašytojas.     

Bajorai nebuvo savarankiški

Pirmieji 1918 m.  savanoriai daugiausia  buvo kaimo vyrai, Vasario 16-osios akto signatarai atkurdami valstybę galėjo remtis vien lietuvišku kaimu, bet ne nutautusiais miestais, kurių lietuviškos šaknys buvo smarkiai apdžiūvusios. Tačiau  valstybės atkūrimo šimtmečio programos  dėmesys kaimui– labai kuklus.

„Aukščiausioje Vilniaus vietoje reikia pastatyti paminklą kaimo žmogui, ūkininkui! Kaimas visais laikais gelbėjo Lietuvą, išsaugojo lietuvybę. Kai  Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas, išvijęs rusus, 1812 m. vasarą siūlė atkurti savarankišką Lietuvą, mūsų bajorai, kurių pilietinę sąmonę smarkiai sužalojo keli unijiniai šimtmečiai, atsakė neįsivaizduojantys, kaip galėtų gyventi be „brolių lenkų“.

70 proc. 1944–1953 metų antisovietinių  partizanų buvo kaimo berneliai, moksleiviai, ūkininkų sūnūs. Teko sklaidyti partizanų spaudą. Perskaičiau nemažai priekaištų,  kad inteligentija, ypač miestų, per silpnai padeda laisvės kovotojams“, –„Ūkininko patarėjui“ tvirtino istorikas  Algimantas Liekis. 

Kiršinančios iniciatyvos

Daugelio  populiarių apysakų, apsakymų, pjesių, pasakų vaikams ir suaugusiems autorius K. Saja  nenorėtų, kad šimtmečio jubiliejus virstų „žodžių blizgesiu“ kaip Lietuvos vardo tūkstantmetis. „Kiek žinau, partizanų vadų atminimo niekintoja  teatrologė padėjo kurti ir tūkstantmečio scenarijų.  Neduok, Dieve, jį pakartoti… Linksmai, išradingai  švęskime valstybės jubiliejų, nepaisydami politikų klaidų,  valdininkų nesąmonių“, –palinkėjo rašytojas K.Saja. 

Nepriklausomybės akto signataras  skeptiškai vertina visokias dabar ypač pamėgtas populistines „šimtmečio iniciatyvas“.  „Vieną  neseniai girdėjau.  Renginyje, pavadintame „žemaičių susirinkimu“. Rengėjai iš anksto pranešė, kad tai būsiąs „Pabrėžos vakaras“. Galvojau, kad  prisiminsime iš Skuodo krašto  kilusį garsų XVIII–XIX amžių kunigą, botaniką, švietėją Jurgį Ambraziejų Pabrėžą.  Prasidėjus sueigai išeina į priekį žmogus, prisistato: „Lituanistas Juozas Pabrėža! “ ir kad  ims aiškinti, esą žemaičiai nusipelnė Žemaitijoje  bendrauti,  visus reikalus tvarkyti  tik savo tarme (ją tas lituanistas pavadino kalba!). Tai tokia jo  „dovana“  Lietuvos Respublikos šimtmečiui ?!“ – piktinosi Aukštaitijoje, Pasvalio rajone gimęs, nemažai žemaitiško kraujo turįs, tačiau   lietuvių neskirstantis pagal etnokultūrinius požymius dramaturgas, prozininkas K. Saja.

Šimtmečio herojai

Vyriausybės kanceliarijos Lietuvos įvaizdžio skyriaus komunikacijos ekspertas  Marius Gurskas „Ūkininko patarėją“  tikino, kad  šimtmečio minėjimo programa rūksta kaip iš pypkės.

„Pagal valstybės, savivaldybių  įstaigų, privačių asmenų siūlymus sėkmingai sudarėme bendrą  šimtmečio renginių (iš viso – 400)  kalendorių.   Gavome šimtą paraiškų  šimtmečio iniciatyvų konkursui. Daugiau nei dvidešimt projektų iš dalies bus finansuojami valstybės  biudžeto  lėšomis. Visoje  Lietuvoje vykusi  „Šimtmečio programavimo valanda“  6–14 metų vaikams ir paaugliams atskleidė, kokia laki jų vaizduotė!  Sudėtingais algoritmais mažieji piliečiai nustatė, kaip galima pagerinti Rūtos Meilutytės   plaukimo rekordus. Šimtmečio herojai – kūrybingi, veiklūs žmonės. Tokie pat nerimstantys,  skirtingi , įvairių tautybių, konfesijų, bet suvienyti bendro tikslo entuziastai 1918 m. atkūrė valstybę“, – pakiliai  samprotavo M. Gurskas.

Idėjų nebus per daug

Pasak komunikacijos eksperto,  nieko tokio, jeigu  kai kurie jubiliejiniai sumanymai užgožė vienas kitą (vyriausybinė „šimtmečio iniciatyva“  ir trijų interneto portalų  „idėja Lietuvai“).

„Idėjų, vykdytojų nebus per daug. Tegul šimtmečio nuotaikas pajunta ne tik didieji miestai, bet ir kiekvienas Lietuvos kampelis. Gruodžio 5-ąją  – Tarptautinę savanorio dieną – Vyriausybės kanceliarijos rūmuose bus surengta šventė visiems Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio globojamo projekto „Šimtmečio dovanos“ dalyviams, kurie rūpinosi neįgaliaisiais, senoliais,tvarkė, puoselėjo  aplinką, nemokamai patarinėjo  teisiniais, ekonominiais klausimais“, –  kai kuriuos jubiliejinius  renginius anonsavo Vyriausybės kanceliarijos komunikacijos ekspertas.

Gaišta laiką gandams

Bet kuri kita  valstybė, švenčianti auksinį, platininį ar dar garbingesnį savo jubiliejų,  iškilmingai pagerbia savo didvyrius. O   Lietuva  tarsi pagal   gudrų Kremliaus planą   vienos viešųjų ryšių specialistės ir Seimo nario sveikuolio  užgaida  pradėjo kapstytis sovietų represinių struktūrų  suklastotose garsių  mūsų žmonių  biografijose.

„Tiek  daug įvairių tikrų  dokumentų apie partizanus,  o  „žydšaudžių medžiotojo“  Efraimo Zurofo (Efraim Zuroff) draugė patingėjo juos bent pavartyti.  Musės kompleksas – palikti  kelis taškelius ant garbingo paviršiaus“, –  sakė  rašytojas K. Saja.

Anot  istoriko Algimanto Liekio, labai blogai, kad valstybės jubiliejaus išvakarėse  prisimenami ne partizanų mūšiai su okupantais, ilgiausiai Rytų Europoje trukęs išsivadavimo  karas, bet gaištamas  brangus laikas aiškiai suklastotiems KGB popiergaliams ar  tariamų „liudininkų“, gimusių jau po paskutinių partizanų žūties, skleidžiamiems gandams tikrinti ir  jiems aptarinėti  TV pokalbių laidose.

Išgramdė KGB archyvus

„Sovietai praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį nuteisė  mirti apie 800 Lietuvos žmonių. Tada  jų dar nevadino „žydšaudžiais“, kaltino dėl sovietų piliečių „masinio naikinimo“. Daugelis buvo nuteisti už akių (lietuvių pagalbinės policijos, Tėvynės apsaugos  rinktinės batalionų vadas majoras Antanas Impulevičius-Impulėnas ir kiti), nes Jungtinės Valstijos nesutiko jų išduoti Maskvai.  1990 m. Amerikoje man teko matyti  Simono Vyzentalio (Simon Wiesenthal) centro  „ataskaitą“ apie  holokaustą (shoah) Lietuvoje per Antrąjį pasaulinį karą. Buvo nurodyta 23 tūkst. žydšaudžių. Praktiškai dauguma  Lietuvos pokario partizanų.  Kaltintojai į savo „studiją apie lietuvių baltaraiščių nusikaltimus žmoniškumui“ sudėjo tai, ką tik  išgramdė iš  KGB archyvų, išvertė „dokumentų rinkinį“  į anglų, prancūzų,  vokiečių kalbas. Buvo apjuodintas visas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, bet mūsų valdžia tylėjo“,  – stebėjosi istorikas A. Liekis.

Ardomoji veikla patrigubėjo

„Sovietai stengėsi pateisinti Lietuvos okupaciją. Lietuvių partizanai NKVD-MGB-KGB kankinimų kamerose daužomi  visą parą, o apklausos protokoluose vos keli pačių tardytojų ranka pakeverzoti sakiniai! “  –  ironizavo  humanitarinių mokslų daktaras A. Liekis.

Istoriko manymu, sovietai   galėjo prirašyti ką norėjo, kad „pakištų“ savo mirtinus  priešus lietuvių laisvės kovotojus po Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 1, 2, ar 4 skyriais (tėvynės (Rusijos!) išdavimas, ginkluotas sukilimas, bandymas užgrobti valdžią, pagalba tarptautinei buržuazijai nuversti komunizmą).

Pasak A. Liekio,  Lietuvos valstybės atkūrimo  šimtmečio išvakarėse Maskvos pastangos pakirsti lietuvių tautinę savimonę patrigubėjo. „Ir 1918– 1919 metais panašiai buvo. Kaizerinė, „veimarinė“ Vokietija, raudonieji, baltieji rusai – visi stengėsi pasiglemžti, turėti, išlaikyti Lietuvą. Lenkija apskritai įrodinėjo pasauliui, kad nėra jokių lietuvių , tik savitai šnekantys lenkai“, –šimtmečio senumo istorines  peripetijas priminė A. Liekis.

Kėsinasi į „Partizanų žvalgybą“

Paminklas „Partizanų žvalgyba“ Kryžkalnyje (Raseinių r.)  ateities kartoms labiausiai galėtų priminti Lietuvos atkūrimo šimtmečio jubiliejų, bet šalies valdžia  nė piršto nepridėjo prie šio entuziastų pastangomis ir labdaringomis lėšomis įgyvendinamo projekto, kuriam pastaruoju metu kilo rimtas pavojus – vietoj originalios, tikroviškos, pagal  išlikusias pokario  nuotraukas iš šovinių tūtelių išlietos  į piramidę sustojusių partizanų skulptūrinės kompozicijos, panašiai kaip vietoj Vyčio Lukiškių aikštėje, norima Kryžkalnyje pastatyti dar vieną beveidį, abstraktų strypą su lenktu skersiniu  viršuje („stilizuotą kardą“), nors žmonės buvo kviečiami aukoti skulptoriaus Gintauto Lukošaičio  kuriamai realistinei „Partizanų žvalgybai“. Šios skulptūros maketas puošė lankstinukus, kuriuos  paminklą statanti Tėvynės partizanų laisvės kovos įamžinimo sąjunga platino po Lietuvą, rinkdama pinigus sklypui Kryžkalnyje įsigyti.

Nereikia sovietinio  monumento

„Dabar  menininkas verslininkas Tadas Gutauskas pasišovė statyti Kryžkalnyje 50 metrų aukščio obeliską. Aš įsitikinęs, kad Lietuvai nereikia dar vieno rusiško gigantiško monumento.  „Partizanų žvalgyba“ – ir žaisminga, ir didinga. Neagresyvi, nes vaizduoja ne kariaujančius, bet stebinčius aplinką laisvės kovotojus, jauki, sava kompozicija.  Man  neužteko duomenų skulptūrai pradėti  teturint seną nuotrauką.  Kariūnai  vasarą padėjo rekonstruoti „gyvąją piramidę“.  Surengėme fotosesiją. Persirengę partizaniškomis uniformomis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos  4  kurso studentai atsistojo vienas kitam ant pečių, kaip  pavaizduota  istorinėje nuotraukoje iš Šiaulių   „Aušros“ muziejaus fondų “, – „Ūkininko patarėjui“  pasakojo skulptorius G.  Lukošaitis.

Pasak menininko, Vyriausybė laukia, kol Kryžkalnio paminklo iniciatyvinė grupė susitaikys, tada valdžia gal ir parems  statytojus. „Reikia net šiaip įamžinti mūsų didvyrių partizanų atminimą, bet labai stipriai, įtikinamai“, –  pabrėžė šiaulietis skulptorius G. Lukošaitis.