Senamiesčio ciklas
Skiriu Stiklių gatvei
Sidabrinis paukštis
Juodų balandžių
Virtinės vis lekia
Ir skausmą
Nešasi per pusę
Girdžiu prakeiktą
Sidabrinę šneką
Jei neprapulsi,
Tai pražūsi
Ir kyla bangos
Plėšančios ir
Virpa
Krūtinė vėjy
Balta baisiai
Balta
Juodų balandžių
Vėl banga užlieja
O aš kaip
Sidabrinis paukštis
Numirštantis ir vėl
Užgimstantis.
***
Už sienų prapulties
Ir tavo veido
Tu nežinai
Tai medžiai
Daug ištysusių liūdnų
Veidų –
Ir vėjo malūnėliai
Sukasi –
Vietoj sparnų –
Išblyškę ir liūdni
Veidai –
Ar negirdi
Tai meldžiasi
Mergaitės
Kaip tu
Kaip tu
Visai kaip
Tu
Nejaugi mintys
Dar yra –
Vien tik skaistumas
Ir daug liūdnų išblyškusių veidų.
Nutilk ant
Slenksčio
Nurimk ant
Slenksčio
Ir veidas
Nukryžiuotojo
Ir bangos
Ar tu
Girdi
Keistas virpesys
Tarytum karstas
Ir širdis
Suspurda
Tik nuojauta
O išsiveržt
Bus laikas
Ir tos
Svarstyklės
Keistos
Tai kambariai
Didžiuliai
Kaip erdvė
Ir laša
Žvakės
Vargonai blaškosi
Mes taip smulkučiai
Tarp tų gijų
Bet siaubas
Didelis
Ir pajunti
Kad tuoj
Išsivaduosi
O vėl banga
Ir virpesys
Ir nujautimas
Kad audra
Baisi audra
Suplėšys mūs
Prakeiktą
Kančią
Sustok –
Žiūriu –
Čia nėra
Juk čia
Nėra
Nei bučinių
Ir tu
Nejaugi tu
Sakai
Kad dar
Yra minčių
Nėra minčių
Mes tik – laisvi
Jokių ribų
Staiga
Sustoja
Tyla, keista
Tyla
Bet kris
Bet luš
Bet grius
Ir tavo vargana
Dalia
Apspjaudyta vėl
Atsikels
Iš po
Kojų
Juk tai ne
Medžiai
Daug išblyškusių
Liūdnų veidų
Ir akys mimų
Tie malūnėliai
Vėjo sujasi
Vis sukas
Nėra erdvės
Malūnai vėjo
Didesni
Ir daug
Stiebų
Ir taip keistai
Prasmenga
Vienas pienės
Pūkas
Kur jis
Iš kur prakeiktas
Svoris tas
Ir kur erdvė
Tų sienų
Nebėra
Ir niekada
Nebuvo
Dabar
Užmirškim
Nežinau –
Kas lemta
Matai tų
Miestų
Tarpuvartėse
Ant slenksčių –
Senė sėdi
Ir mergaitę
Verkiančią
Už rankos
Raupsuotu
Veidu
Moteris
Nutempia
Ant akmenų
Ant akmenų
Nulaižo kraują
Sidabrinis jautis
Tu paslapties
Neklauski
Niekada
Tava mergaitė –
Tai kita mergaitė.
Aš stoviu –
O viršuj
Tuščiam lange
Rūstusis veidas
Moteries
Ir lūpos keistos
Lūpos juda
Bet pažiūrėk
Kiek daug gėlių –
Našlaičių
Tai jos tai jos
O Dieve
Varganos našlaitės
Klausyk manęs
Ilgai ilgai
Klausyk
Tik šnabždesys
O aš
Kartosiu
Amžinai
Kartosiu
Bet langas
Tas viršuj
Ir veidas
Moteries
Neklauski
Paslapties
Aš ją kartosiu
Amžinai kartosiu
Ant kryžių
Daug veidų
Vis angelų
Ir vis
Angelų
O žmonės
Sėdi
Kur tie
Žmonės
Jau siauros
Gatvės paliktos
Seniai
Ir slegiančios
Pilkos minios
Nėra –
Bet kas
Yra
Juk po lietaus
Vien tik sliekai –
Taip paprastai
Iš kur išlindo
Ir kas tiek
Juodų drabužių
Jiems prisiuvo
Dabar ilgai
Jie čia sėdės
Ir nekvėpuos
Mirtie!
Aš netikiu –
Neklauski paslapties
Ir neišduoki.
Išvežti turi
Ir išmesti
Ir užbaigt
Taip paprastai –
O jūs sparnai
Išneškite – išplėškit
O kai nukris
Tas prakeiksmas
Vėlai
Aš tave išvysiu
Veidas tavo
Tai Marijos –
Bet ne –
Bet ne –
Aplink
Tiek daug
Išblyškusių liūdnų
Veidų
Ir vėjo malūnėliai
Sukasi
Ir sukas
Po bučinių
Košmaro bučinių
Sukepę
Sumuštos
Bejėgės
Lūpos
Nėra minčių
Nėra mirčių
O MEILĖS –
Nežinau.
P.S. Šį ciklą K. Rastenis parašė studijuodamas Vilniaus universitete, antrame kurse, vadinasi, 1969 ar 1970 metais. Deja, „Nemunas” jo nespausdino kaip neva pernelyg LIŪDNO. K. Rastenio jaunystės puikių eilėraščių apskritai nespausdino, kol, pagaliau, 1988 m., gana pavėluotai, jam pavyko išleisti pirmąją knygą, į kurią pateko ir šis ciklas. Žlugdyti likimai. – Red.
