Kalba pasakyta Seimo 2017 lapkričio 7 d. posėdyje minint Aukščiausiosios Tarybos deputato, jauniausio Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Gintaro Ramono 55-asias gimimo ir 20-asias mirties metinės
Gerbiamas Seime,
Prieš 20 metų savo sprendimu mus paliko jauniausias Lietuvos Nepriklausomybę atkūrusios Aukščiausiosios Tarybos deputatas Gintaras Ramonas. Šiemet jis turėjo sulaukti 55-erių ir būti su mumis. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Joniškio rajono tarybos pirmininko Gintaro Ramono mintys prieš lemtingus rinkimus ir lemtingus jo gyvenimo posūkius: Sąjūdis nieko negali pažadėti – išskyrus laisvę! Nes Sąjūdis esi TU pats!; Giliau suvokiau Lietuvos valstybės atkūrimo būtinumą – tai vienintelė sąlyga išlikti tautai… Tragiškiausia, kad šito mes nepastebime.
Gintaro mama Irena po šių rinkimų ištarė pranašiskus žodžius: Nenoriu sūnaus atiduoti… Šiandien mes turime atsiprašyti žmonos Linos, Linos ir Gintaro dukrų Monikos ir Ievos. Gintaro lemtis ir šios šeimos išbandymai – tragiško Lietuvos likimo simbolis. Sąjūdžio Žmogų, visa savo esybe atsidavusį šiam šventam mūsų tikslui, deginusį save ir tuo skriaudusį šeimą, džiuginusį ir skaudinusį jo Mamą, mes paaukojome ant Lietuvos Nepriklausomybės aukuro. Nerasdavome laiko susivokti ir gerbti vienas kito nuomonę, išklausyti, laiku pasikalbėti, paremti Gintaro petį.
Gintaras Ramonas, jautrus ir nuoširdus savo siekiais, ne tik buvo jaunatviškai energingas, bet ir giliai, toliaregiškai mąstantis. Gal ne visada jis parinkdavo tinkamą išraiškos žodį. Tačiau jį giliai sukrėtė jo rinkėjų, krašto, kolūkio žmonių, 1989 m. netikėtai jam pačiam patikėjusių Gintarui vadovavimą jiems. Ištraukos iš 1990 m. rugpjūčio 22 d. „Sidabrės“ lakraščio interviu su G.Ramonu: Jaučiu visišką apatiją ir susierzinimą. Atrodo, žmones kankina negerų laikų nuojauta. … Kiekvienas turi aibę problemų ir negali pradėti normaliai gyventi, nes nežino, pagal kokias taisykles reikės gyventi. Kolūkių išardymas Gintarą sudraskė visapusiškai. Aukščiausioje Taryboje ne vienas iš jo tyčiojosi dėl raginimo neskubėti taip drąstiškai ardyti kolūkius, o grįžus po deputatystės atgal į Joniškį ir nelikus Vilniuje, tie, kurie jį rinko būti kolūkio vadovu, visų pirma, ir spjovė į veidą. Tą vakarą Gintaras, mąstydamas apie likimą, 28 km pėsčias grįžinėjo mano.
Jis prisipažįsta, kad Aukščiausioje Taryboje jautėsi kaip mėsmalėje. Sąjūdietis turėjo savo nuomonę ir vis ieškojo tiesos, subalansuotų ir ramių sprendimų. Prieš 1992 m. referendumą dėl stipraus Prezidento pasakė dvejones dėl to: Visoje Lietuvoje dabar nėra aiškumo. Galvojama, kad prezidento institucijos įvedimas išspręs problemas. Tai didelis klausimas, apie kurį nediskutuojama. Kas tas Sąjūdis, valdžia? Man atrodo, kad dabar kiekvienas rungiasi dėl savo vietos, kai sakoma, kad ateis žmogus (prezidentas) ir pasidarys tvarka. Sąjūdyje siūloma išrinkti prezidentą, o tik paskui žiūrėsime, ką jis padarys. Reikia kurti teisinę sistemą, per kurią viskas formuojasi. Ir Gintaras netruko sulaukti atsako – Sąjūdžio atviro laiško Gintarui Ramonui, raginant jį atsistatydinti iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų.
Tačiau tokia ne tik G. Ramono nuomonė. Romualdas Ozolas: Sąjūdžio žingsniai rodo, kad ištiesų eliminuojami bet kokie idėjiniai ir teoriniai buvusio Sąjūdžio pamatai ir ne tik idėjiškai ir teoriškai, bet ir personališkai išjungiami žmonės… Tai autoritarinės visuomenės suorganizavimo pastanga sukurti formas ir normas, kurios vestų į autoritarinę Lietuvos Respubliką.
1992 m. spalio 25 d. Seimo rinkimuose G. Ramonas – Lietuvos centro judėjimo kandidatas, vis siekiantis subalansuotos ir mąstančios, ramiai dirbančios visuomenės. Gintaras jaučia žmonių pulsą: Rinkimai Lietuvoje… Žmonės įsiutę. Ilgisi pastovumo ir nors truputėlį užtikrintos rytdienos. Bet nėra tikėjimo. O gal aš klystu? Gal tik manyje nėra tikėjimo. Visi dirba savo darbus, tiki jų prasme, yra linksmi ir nekreipiantys į tai jokio dėmesio. Kol ištinka nelaimė. O nelaimė gali būti įvairi. Baisiausia, kai aplink esanti sistema sumala tikėjimą, nors jeigu pavyksta jį sumalti, gal tai ir nebuvo tikėjimas?… O kokia ateitis, kai pasaulyje tiek ginklų, skirtų taikai išsaugoti?
Tačiau kur bendraminčiai? Buvę Sąjūdžio bendraminčiai ir kraštiečiai kas nusigręžia, kas tyčiojasi, kas nuoširdžiai nesupranta. Paskutiniajame interviu 1997 m. lapkričio 5 d. trisdešimt penktojo gimtadienio išvakarėse Gintaras kalba apie tai, kaip jį slegia tai, kas šiandien vadinama signataras: Kai signatarystė prisimenama ne vietoje ir ne laiku, kai nesiseka visuomeniniai, vieši dalykai. Jei ne ji, kai kurie mano gyvenimo momentai būtų vertinami kaip normalaus žmogaus. Tarkim, aš dabar pardavinėju kasetes. Manęs klausia: Kaip tu taip žemai puolei, nusiritai nuo Aukščiausiosios Tarybos nario iki kasečių pardavėjo… Tai slegia… Mane labai žeidžia žmonių požiūris, neva signataras, tai galėjai įsitaisyti kur nors tenai. Laikui einant signataras valstybėje įgis reikšmingesnį statusą.
Diplomuotas ekonomistas Gintaras susidūrė su ne viena patyčia ieškodamas darbo, kurio nesibodėjo, griebėsi bet kokio. Tačiau badas ir atsakomybės jausmas, kad negali išlaikyti šeimos, pralaimimi konkursai, naikinami etatai,įkeistas butas, kad gauti paskolą verslui, amato išmokimas ir darbas dieną naktį, neatsiskaitymas už jo pagamintą produkciją, skolos… Ir vis patyčia, verčianti mąstyti: …praėjęs laikas, lyginant su tuo, kas buvo galvota ir kas yra, dažnai į neviltį spaudžia ir verčia paklausti savęs: ar tas žingsnis tikrai buvo reikalingas, ar reikėjo deginti ir ardyti tai, kas buvo? Galų gale, ar reikėjo aip aktyviai dalyvauti? Nes kas esi dabar? Niekas. Ir dėl visko, kas negerai, kaltas. Neišmintingai patikėjęs, kad viskas bus kitaip, geriau.
Po 1992 m. spalio 25 d. referendumo dėl Konstitucijos Gintaras Ramonas pragyveno penkerius metus. Užrašuose analizavo ir save, ir atkurtą valstybę. Nevertinome jo pasiaukojimo ir atsidavimo Lietuvos Atgimimui tada. Tad išgirskime jo pastebėjimus bent dabar.
Minint atkurtos valstybės septynerių metų sukaktį, paskutiniąją, kurią matė G. Ramonas, jis rašė:
Tai kas ta Nepriklausomybė? Kokia jos esmė ir prasmė? Ar esame daugiau, ar mažiau nepriklausomi? Ar ginamės nuo tų, kurie nepuola? Ar puolame tuos, kurie nesigina? Ar tai džiugi, ar liūdna šventė?… mes dažnai užmirštame, kad Nepriklausomybė – tai laisvė būti, dirbti, užsidirbti ir turėti. Laisvė ne tik valstybine, bet ir individualia prasme. .. laisvė gyventi ir dirbti pagal kiekvieno įsitikinimus, nepažeidžiant šalia esančiojo tų pačių teisių ir laisvių….
Šalia visų tų laisvių Nepriklausomybė kartu įpareigoja stengtis suvokti ir įprasminti asmens, lietuvio, lietuvių tautos būtį čia, šalia Baltijos jūros, šioje žemėje, vadinamoje Lietuva.
Gintaras buvo paliktas vienas su jo mintimis, vargais ir kančiomis. Vienas pats jis tvarkingai pasiruošė ir paskutiniajam žingsniui jo gyvenime 1997 m.lapkričio 11 d.
Šioje žemėje Nepriklausoma Lietuva nerado vietos gyvam jos signatarui Gintarui Ramonui.
Dėkoju Gerb. Seimui už galimybę iš Seimo tribūnos šiandien pasidalinti šiomis mintimis.
Amžiną atilsį Gintarui Ramonui.
Kiek tokių vaikinų, siekę savo darbu, veikla sukurti gerovę ir sau, ir Lietuvai, nusižudė, buvo nužudyti teisėtvarkos dangstomų kriminalinių banditų ar buvo sudaužyti, suluošinti, išstumti iš verslo, kiek tokių vaikinų buvo sunaikinti su savo verslu VMI ar kitų tikrintojų pastangomis, pirmiausia pasiimant kyšius už ‘patikrinimus’, kiek tokių vaikinų gyvenimo tikrovė Lietuvoje išstūmė užsidirbti pragyvenimui ir vaikų išlaikymui į Vakarus, kiek tokių vaikinų paliko žmonos – iširo šeimos.
Nusižudžiusiųjų, tikriausiai, ir tūkstantis susidarys, užmuštųjų gera šimtinė, suluošintųjų pora šimtų, sudaužytų keli tūkstančiai, tikrintojų nuvaryti nuo verslo – dešimtys tūkstančių, kur dar bankų sužlugdyti žmonės, ėmę paskolas verslui, vėlgi tūkstančiai.
Taip vyko nuo 1990.03.11, taip vyksta šiandien ir dar nežinia kiek laiko vyks – tikriausiai iki tol, kol liks tik teisingas partinis – ūkinis aktyvas ir jo palikuonys ir nuolankūs minimalaus atlyginimo vergai.
Ir kas gali paneigti, kad už viso to jautėsi, kaip „за нами неустанно следит чьё-то незримое бдительное око”? (citata iš „9 дней одното года” – apie to meto kibernetikus, programuotojus). Ir dirigento lazdelė.
Gal prisimenate, gal teko pastebėti, kai staiga Vilniuje radosi neaiškios tautybės, neaiškios kilmės ir aprangos žmonių pulkeliai, kurie ir jautėsi čia kažkaip ne taip? Jie ir tarpusavyje nelabai bendravo, tik laikėsi susitelkę krūvomis. Netrukus jie iš viešumos staiga išnyko. Vėliau, prisiminusi Berijos praktiką neramumų metais, supratau, kad po miestą pasklido staiga paleisti kaliniai. Gal ir iš Kaliningrado.
O vėliau ginkluoti pulkeliai, dalyvavę prichvatizacijos „konkursuose”? Ar tai nebuvo planingas ir staigus tyčinis LT pramonės sunaikinimas? Vykdyta komanda „Перекрыть кислород”? Šalis buvo palikta be pajamų. Ar tikrai viršūnėse nebuvo nė vieno, kuris suprastų, kas čia vyksta, kai pradėta sutartinai giedoti, jog mūsų produkcija niekam tikusi, niekam nereikalinga? Ta pati produkcija, kuri dar prieš porą metų buvo tokia paklausi Vakaruose, už kurios kokybė direkcija būdavo apdovanojama, fabrikai irgi būdavo palepinami, staiga tapo nereikalinga? (Tiesa, prekiavome ja ne mes, ja prekiavo ir visus klientus savo rankose laikė Ministerstvo torgovli SSSR… 🙁
O tada besikurianti, viltimi švytinti ir dar nepatyrusi verslo bendruomenė staiga atsiduria gerai organizuotų banditų apsuptyje: verslininkų žudynės, bankų plėšimai ir dirbtiniai bankrotai, pasprunkant su visais pinigais; staiga nežinia iš kur kriminalizuota, nesaugi viešoji erdvė? Staiga visiškas pramonės, viso ūkio ir visuomenės bankrotas? Visa tai Lietuvoje, kur pora Sąjūdžio metų net girti nepridirbdavo nieko, rimtesnių muštynių nebuvo?
(Ar tik visai netyčia nepakišo minties Medvedevas, kai Kremliuje, gindamas Sąjūdį, kaltintą, jog jis tėra nusikaltėlių gauja, pasakė, jog į mitingus renkasi kultūringiausia publika,, jog čia net nereikalinga milicija saugoti viešąją tvarką, kad visoje Lietuvoje net ir girtavimo mastai sumažėjo praktiškai iki niekinių).
Ir staiga toks virsmas – Lietuvoje tampa nesaugu niekur – nei darbe, nei versle, nei gatvėje, nei namie.
Viso to organizuoti ir tiek laiko išlaikyti nepajėgtų eilinių vagišių ar mušeikų gaujos! Ginkluotė, drausmė, specializacija, galingi automobiliai, amunicija, „javkės”, ryšiai ne tik tarpusavyje, bet su VISA buvusia SSSR! Tam reikėjo labai profesionaliai vadovauti, koordinuoti visus veiksmus!
Ir – ar ne iš tų laikų, kai aiškiai buvome kažkieno rūpestingai „kuruojami”, vieno žvitraus KGB vyruko nenutrūkstamas dėmesys mums?
—–
Ir po poros metų Seime, kupinas žydrų svajonių apie mūsų būsimą Lietuvą, Gintaras išėjo į štai taip apvirtusią gyvenimo tikrovę… Įėjo į Seimą iš Sąjūdžio dvasios, išėjo iš jo į nedarbo ir nevilties įsodrintą aplinką…
Ar ne dėl to tie, kas amžiams – lyg Leninas prie mauzoliejaus – prie Seimo kėdžių prilipo, taip bijo patys palikti tą saugią tvirtovę ir atsidurti tarp mūsų? Nors jų už tvirtovės sienų laukia gyvenimas ne už 200 € daugiabutyje, jie bijo… Jei sutiktų pasitraukti, liautis kenkti šaliai, tai nebent tik į EP persikeltų…
Apie mirusius gerai arba nieko.
Pasakysiu tik tiek, kad jis buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputato, garsaus rodikliais Bariūnų kolūkio pirmininko sūnus.
ir ką norite tuo pasakyti?
Ne stebuklas jis buvo.
Ir?.. Pabaikite. Kas iš to, ką parašėte? Karbauskis irgi toks pat sūnus. Bet iš šimto avelių viena elgiasi kitaip…
Beje, posakis yra ne toks. Jis skamba:„ Apie mirusius arba nieko, arba teisybę”.
Klysti:
lot. De mortuis nil nisi bene (bonum) – apie mirusius nieko, tik gera.
Garbė Zigmui už gerus žodžius
Kiek Gintarą pažinau, tikiu kad čia pateikta teisybė
Dar kartą AČIŪ geravaliams