M. Kundrotas. Kodėl žodžio laisvei būtinos taisyklės?

Holokausto verslininko meilužei ir galimai Kremliaus propagandos audrašauklei pilstelėjus melo pamazgų, šįsyk – ant vieno iškiliausių Lietuvos laisvės kovotojų, Adolfo Ramanausko-Vanago, amerikietiško tipo dešinieji kilniaširdiškai atsiduso: bjauru, bet juk nuomonės laisvė!

Daug kas prisimena Voltero posakį, kai kurių priskiriamą jau Aristoteliui. Nepritariu tam, ką sakai, bet paguldysiu galvą už tavo teisę tai sakyti. Šis principas formaliai atgulė į liberalizmo kanoną. O kas liberaliose visuomenėse jo laikosi? Pamėginkite sukritikuoti homoseksualizmą ar masinę imigraciją – sužinosite ir patirsite visą liberalios inkvizicijos svorį. Tiesa, kol kas tiktai kai kuriose Vakarų šalyse, bet tai jau ateina ir pas mus. Neapykantos nusikaltimų koncepcijos forma.

Kvaila kovoti su tuo, kas natūralu. Krikščioniškai bendruomenei normalu išmesti iš bažnyčios asmenį, propaguojantį reinkarnaciją ar spiritizmą. Demokratinei visuomenei normalu uždrausti antidemokratinių partijų veiklą. Tautinei visuomenei normalu riboti, o kraštutiniais atvejais – uždrausti antitautinę propagandą. Pagaliau, moralės dėsnius pripažįstančiai visuomenei normalu riboti žodžio ir veiksmo laisvę, kai to reikia apsaugoti moralei. Tai pripažįstama ir Lietuvos Konstitucijoje, tad apeliacijos į jos užtikrintą išraiškos laisvę kartais gana stipriai perdedamos.

Žvilgtelkime į 25-ąjį Konstitucijos straipsnį.

Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.

(Pabraukta autoriaus).

Nors šis Konstitucijos straipsnis pakankamai pasako apie holokaustologės insinuacijas, jis skambėtų dar tvirčiau, jei prieš konstitucinę santvarką būtų įrašyta: tautinei ir pilietinei tapatybei, tautos ir valstybės interesams, toliau – kaip tekste. Šiandieniniame Seime užtektų patriotiškų deputatų iš įvairių frakcijų tokiai Konstitucijos pataisai, o jei kas – galima būtų šauktis piliečių referendumo. Gal tai būtų netgi prasmingiau, nei prieštaringai vertinama daugiapatystė – atleiskite – daugybinė pilietybė.

Absoliučios laisvės, kaip ir absoliučios tolerancijos, nėra. Tai apskritai nėra įmanoma. Vakarų liberalai, o taip pat – jų įkandin žengiantys kairieji šiandien susiduria tiek su teorinėmis, tiek su praktinėmis dilemomis, kaip suderinti skirtingų grupių laisvę ir toleranciją joms. Pavyzdžiui – žydų interesus su musulmonų, musulmonų – su homoseksualų ir transseksualų, ir taip toliau. Tenka nusistatyti hierarchijas, tačiau skirtingos liberalų ir kairiųjų grupės jas taip pat nustato skirtingai.

Laisvė ir tolerancija įmanomos tik nusistatytų bendrų vertybių ribose. Jei nusistatoma, kad pagrindinės vertybės yra ABC, tai vienybė jose gali suteikti pagrindo toleruoti skirtumus klausimais EFG. Nors liberalai skelbia, kad laisvė – pagrindinė vertybė, o visos kitos – išvestinės iš jos, tokią pseudomatematinę formulę galima išreikšti kitaip: laisvė savaime apskritai nėra vertybė, o tiktai prielaida vertybėms reikšti arba jas naikinti. Liberalai teisūs, sakydami, kad konservatyvių, tautinių ar krikščioniškų pažiūrų žmonės siekia riboti laisves. Skirtumas nuo Jūsų, mielieji liberalai, tik toks, kad Jūsų oponentai tą natūralų žmogišką dėsnį pripažįsta.

O jei žvelgsime dar giliau – kyla klausimas dėl pačios laisvės esmės. Asmuo, priklausomas nuo sekso, pinigų ar narkotikų, save laiko laisvu nuo draudimų tuo disponuoti, bet yra šių dalykų vergas. Priešingai, asmuo, atsisakantis narkotikų, o lytiniais santykiais ar pinigais disponuojantis santūriai ir drausmingai, yra laisvas. Atskiras klausimas, ar jis tampa laisvesnis, jei taisykles šiose srityse jam nustato kas nors iš šalies – religija, visuomenė, valstybė. Tai – ištisos monografijos vertas klausimas.

Ne visa, kas amoralu ar kenksminga žmogui, reikia drausti įstatymais. Pavyzdžiui palaidas lytinis gyvenimas ar piktnaudžiavimas alkoholiu gali būti laikomi pasirinkimo laisve. Tačiau tik tol, kol tai – individualus sprendimas. Jei tai pradedama propaguoti, reklamuoti, privalo suveikti konstitucinis principas – dorovės apsaugos principas. Kas kita – smurtas, pradedant nuo kūdikio žudymo gimdyvės įsčiose, baigiant psichologiniu smurtu per šmeižtą ir patyčias. Tai privalo būti uždrausta.

Žodžio laisvė, kaip ir veiksmo, turi ribas. Neišvengiamas. Vienintelis pasirinkimas, kas ir kurioje vietoje tas ribas nubrėš. Ar liberalai su savo bičiuliais kairiaisiais radikalais, ar konservatoriai, krikščionys ir tautininkai. Ar šios ribos bus nubrėžtos politinio korektiškumo, ar moralės pusėje.

Apie tai spręs visuomenė. Rinkdama savo Seimo ir Europos Parlamento narius bei Prezidentą. O šiems pareigūnams, savo ruožtu, prasminga būtų dažniau pasitelkti visuomenę referendumuose. Ypač klausimais, susijusiais su bendromis taisyklėmis, pagal kurias teks gyventi visiems.

„Absoliuti“ žodžio laisvė, apie kurią kalba liberalai, leistų griauti žmonių gyvenimus, o galiausiai – ir pačią tautą bei jos valstybę. Tam turi būti užkirstas kelias. Ir geriausia būtų, jei dėl to apsispręstų šios valstybės piliečiai. Tai būtų tikroji žodžio laisvė, skirianti liberalizmą nuo demokratijos.