Plačiai aptarinėjamas vadinamosios Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Seimo frakcijos mestas iššūkis partijai. Daugumos frakcijos narių karštligiškos pastangos išsaugoti koaliciją su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), ignoruojant partijos skyrių nuomonę ir net Tarybos valią, pagrįstai vadinamas akibrokštu. Jos teisingai laikomos partijos nomenklatūros antrąją prigimtimi tapusio troškimo bet kuria kaina išsaugoti šiltas valdžios kėdes proveržiu. Vis dėlto dar neatkreiptas dėmesys į svarbiausią šio skandalo aspektą, kuris, tikėtina, turės nemenkos reikšmės Lietuvos politinio gyvenimo ateičiai. Laimingai susiklosčius aplinkybėms šis skandalas net kada nors gal bus pavadintas Lietuvos politinės ir partinės sistemos lūžio tašku.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje įsitvirtino demokratija ir susiformavo nors ir netobula, bet vis dėlto daugiapartinė politinė sistema. Ištisus tris dešimtmečius ši nuomonė laikoma neginčijame tiesa. Ši tiesa, o veikiau propagandinė klišė, ne tik peršama visuomenei. Ja kaip savaime akivaizdžia prielaida vadovaujasi ir absoliuti dauguma profesionalių šalies politinio gyvenimo tyrinėtojų bei komentatorių. Politinio ir partinio pliuralizmo vaizdinys įsitvirtinęs taip stipriai, kad nekreipiama dėmesio net į lengvai pastebimus ir jo tikrumu suabejoti turinčius paskatinti požymius. Net į politikos ir partinio gyvenimo subtilybes nesigilinantys piliečiai sako, kad visos iki šiol valdžiusios partijos vykdė iš esmės tą pačią politiką.
Ar tokios nelengvai paneigiamos kalbos neturėtų priversti nors kiek įžvalgesnio politologo ar komentatoraus susimąstyti ir paklausti: ar šis stebinantis vienodumas kartais nereiškia, kad vadinamoji Lietuvos „daugiapartinė sistema“ yra tik ideologinė ir propagandinė fikcija? Arba, paklausiant kiek kitaip, ar ji nėra tik daugiapartiškumo simuliakras, slepiantis fundamentalų faktą, kad šalyje tebesitęsia vienpartinis valdymas? Tai reikštų, kad tai, kas vadinama Lietuvos politinėmis partijomis, yra kelios „vakarietiškomis“ etiketėmis pasidabinusios ir daugiapartinę sistemą simuliuojančios po 1990 m. tarsi išnykusios, bet iš tikrųjų tik mutavusios Lietuvos komunistų partijos (LKP) frakcijos? Ir visos jos organizuotos tuo pačiu senuoju „demokratinio centralizmo“ principu, reikalaujančiu, kad „apačios“ besąlygiškai vykdytų „viršūnių“ nuleidžiamus sprendimus.
Daug įvairių „partijų“ vidaus gyvenimo požymių iki šiol rodė ar bent jau leido numanyti, kad ir šis principas vis dar veikia. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kad tikrai demokratiškos partijos pirmininku galėtų akimirksniu tapti nespėjęs joje apšilti kojų ir jokiais ypatingais politiniais talentais nepasižymintis jaunuolis. Vis dėlto ,,partijų“ sambūriuose vykdavę „diskusijų“ ir „rinkimų“ spektakliai kūrė ir palaikė nors šiokią tokią „demokratinio pliuralizmo“ ir narių „lygiateisiškumo“ regimybę.
Dabar šis iliuzijų šydas galutinai subliuško kaip muilo burbulas. Galima, bet nėra reikalo svarstyti, ar LSDP skyrių ir Tarybos sprendimas nutraukti koalicinius ryšius su LVŽS teisingas. Pakanka pažymėti, kad jis vis dėlto grindžiamas sveika partijos „apačių“ nuojauta, jog tarnystė radikaliai neoliberalią politiką vykdančiai S. Skvernelio vyriausybei jokių apčiuopiamų politinių ir rinkiminių dividendų neduos. Vertinant šį konfliktą ne tik partijos interesų požiūriu, bet ir per viso Lietuvos politinio gyvenimo ateities perspektyvų prizmę, nepalyginamai svarbiau yra tai, kad net ir uoliausiai esamai tvarkai ideologiškai tarnaujantiems „politologams“ lyg niekur nieko postringauti apie „demokratinę daugiapartinę sistemą“ nuo šiol taps kur kas kebliau. Tereikėjo leisti LSDP nariams pareikšti savo nuomonę ir valią, kad nukristų „demokratus“ vaidinusių partijos nomenklatūrinių viršūnių kaukės ir atsiskleistų jų tikrasis – tik totalitarinį demokratinio centralizmo principą pripažįstančių ir demokratiją tik žaidžiančių bolševikinių idėjų žaizdre užgrūdintų LKP funkcionierių ir nepakeičiamų jos „kadrų“ veidas.
Todėl šis LSDP vidaus konfliktas yra viso Lietuvos politinio gyvenimo tiesos akimirka. Ir kryžkelė, kurią priėjus teks apsispręsti, kuriuo keliu eiti toliau.
… Ir visos jos (PARTIJOS) organizuotos tuo pačiu senuoju „demokratinio centralizmo“ principu, reikalaujančiu, kad
apačios“ besąlygiškai vykdytų „viršūnių“ nuleidžiamus sprendimus”. AR TAI ME ŽAIDIMAS DEMOKRATIJA?
Citata: “Ir kryžkelė, kurią priėjus teks apsispręsti, kuriuo keliu eiti toliau.”.
Jokios kryžkelės dar visai nesimato, gerai išgrįstas greitkelis į pražūtį. Visos komunistinės partijos, nėra nė vienos kitokios. Kuo grindžiu šitą pozciją? Nė viena partija, be jokių mažiausių išimčių, nesutiko, nepanoro, “neišgirdo” raginimo konstituciškai, kaip ir priklausytų teisinėje demokratinėje valstybėje, eiti į valdžia pagal Konstitucijoje įtvirtintą lygios rinkimų teisės principą. Pripažino sau naudingą privilegijų principą.
Apie tai detaliau galima susipažinti 2016-09-11 straipsnyje “Ultimatumas Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo”
http://www.ekspertai.eu/ultimatumas-seimui-del-lr-teisiniu-pagrindu-griovimo89825
Arba 2017-03-11 straipsnis “Okupuota nepriklausomybė”
http://www.ekspertai.eu/okupuota-nepriklausomybe91670
Kur kriuksi kiaulės komunistai ten apie demokratiją negali būti ir kalbų.
O partijos nariai negali turėti savo nuomonės.
Jeigu kažkoks osobius nebliaus tuo pačiu balsu kaip visa gauja, jis bus iš partijos išspirtas lauk.
Partija ir asmenybė – nesuderinami dalykai.
Cha, “diedas” neįkirto, kad V. Radžvilas ir apie libkonus rašo.
na kad gi ne, – juk Radžvilas pačiame straipsnio tekste pakartoja mano seniai eteryje suformuluotą aksiomą – visi jie nedamušti bolševikai, nepaisant klaidinančių iškabų. Todėl Diedas kalbėdamas apei komunistus nė trupučio nesuklydo.
Na, bent jau iki šiol “diedas” reiškėsi kaip libkonų fanatikas.
Komunistai – žulikai melagiai vagys (liaudies išmintis)
Gerb.p.V.Radžvilai,Jūs teisus.
Puikus prof. V. Radžvilo straipsnis, taiklus šių dienų įvykiams.
Peržvelgus brandžias demokratijas, ten matome jau seniai vykstant tai, kas Lietuvoje atsiskleidė dabar – vyksta demokratijos marionečių teatras parlamente, kai šalies šeimininkas (ar 2-3-4) apmoka visas partijas ir po to žaidžiama demokratija.
Tai vyko nuo Periklio laikų, kai jis rodė savo pavyzdžiu apmokėdamas neturtinguosius, norinčius būti politikais ir tarnauti jam.
Šiandien tarp partijų brandžiose demokratijose visiškai nelikę dvasinio pradmens ir viskas užvaldyta materialios naudos, prisitaikėlių vadinama Real-Politik, todėl jungiamasi į neįsivaizduojamus ideologinius vėžio – lydžio – gulbės junginius ar Jamaikos bendrijas valdymui – svarbiausia sukristi į lovį.
Imant Prancūziją, tai XXI amžiuje prezidentai ir premjerai nesvarbu kokiai partijai priklauso, bet svarbiausia – būti baigusiam Strasbourg l’Ecole National d’Administration, o ta auklėtinių ‘politinė srovė’ vadinama enarkizmu (enarquisme) pagal ENA.
Rinkimai Vokietijoje atskleidė partijų kartelį, nukreiptą prieš AfD (taigi susivienijimo pagrindas yra liguista neapykanta prieš AfD, tiek krikščionims demokratams, tiek socialdemokratams, tiek liberalams, tiek kairiesiems, tiek žaliesiems), netgi naudojant kairiuosius narkotikais apsvaigusius smogikus Antifa, su gaubtais lyg asasinai einančius daužyti ir žaloti kitaminčių.
Žvelgiant į prof. V. Radžvilo minėtus socialdemokratų persivartymus, tenka pasakyti, kad Lietuva tikrai lygiuojasi eurostandartais savo demokratija tiek į demokratinį centralizmą, tiek į liberal- marksistinę plutokratinę demokratiją.
Centralizuotas valdymo principas buvo Tarybiniais laikais. Jis yra ir Europos Sajungos valdymo budas. Amerikoje yra tos pacios tendencijos- politines partijos nors ir egzistuoja, bet niekuo nesiskiria. Va, D.Trampas zadejo daug ir netradiciskai, bet buvo ikinkytas i tradicini vezima…. Kol nebus sukurtas stiprus atgalinis rysys su tauta, kol paprasti pilieciai netures referendumo realios galimybes, kol nebus mechanizmo kaip ismesti is postu susikompromitavusius, netekusius tautos pasitikejimo politikus- tol Demokratija bus tik zodziu zaismas.
Paskutinis komentaras ( EJ ) taikliausias. Kol valdžią turės tik visuomenės “viršunėlės”, demokratija neįmanoma.
Oho, kokie optimistai į diskusiją susirinkę. “Kol nebus sukurtas atgalinis ryšys su tauta”… Atsakymas elementarus: niekada nebus sukurtas toks ryšys su tauta, nes tai tiesiog neįmanoma padaryti. Taip yra dėl to, kad bet kurioje veiklos srityje galioja tokia proporcija: 0,1% – talentai, 5% – gabūs, 15% -vidutiniški, 40% – minia, 20% – viskas dzin. {Nuobodus paaiškinimas: Jeigu duosime įvairuas dydžios iš įvairių medžiagų pagamintus cilindrus, tai tik 5% suvoks “dvigubą” cilindro masės priklausomybę, nuo medžiagos tankio ir nuo diametro, o dauguma bus tokie, kurie supranta tik viengubą prikalusomybę: kuo tankesnis, tuo sunkesnis, arba kuo platesnis, tuo sunkesnis. Ir žymi dalis bus tokių, kurie net paties klausimo nesuvoks.} Kai kalbam apie politinę-sacialinę savivoką, lygiai ta pati proporcija. Daugelis nepajėgūs suprasti daugiaplanių procesų, jiems rūpi tik konstanta “duok didesnę pašalpą”. Taip visada buvo. Valdžioj bet kuriuo atveju atsiduria žmonės iš tų pirmųjų 20 proc, ir jiems reikia sutarti su tais pačias gudriausiais 20 proc – tai daugumoje verslininkai, inteligentai ir pan. Visi kiti yra minia, kurią reikia protingai valdyti. Tam reikalinga žiniasklaida ir psichologinės technologijos. Nereikalinigas joks atgalinis ryšys, reikalingas tik minios valdymas. Tai darė visais laikais ir taip darys.
Šitie žmonių visuomenės procentai pagal intelektą, ko gero artimi tiesai. Tik ar tie vienetiniai genijai, talentingieji ir protingieji valdo???
Prie valdžios lovio brukasi visiškai kitas kontingentas. Prisiminkite savo jaunystę, paauglystę. Kas tampa lyderiais? Gatvės, rajono? Kaip susikuria „Vilniaus brigados“, „Kauno daktarai“ ar „Panevėžio agurkiniai“. Ar tai protingiausi, gabiausi???
Kiekviena sritis turi savo energetiką, savas vibracijas. Pagal rytų filosofiją valdžia priklauso aistros gūnai, tai vidurinis sluoksnis tarp tamasinio (tamsos, neišmanymo) ir satvinio (dvasinio). Į valdžios struktūras susirenka toli gražu ne talentingiausi, gabiausi ir pan.
Tai aišku, kad nei talentingiausi, nei gabiausi, nei protingiausi – užtenka paklausyti, ką tas “elitas” postringauja. Bet jie save tokiais laiko (nes taigi valdžią pasiekė – reiškia, proto bokštai) ir, pagal subjektyvų komentatoriaus “objektyviai” supratimą, visai teisėtai naudojasi žiniasklaida ne kaip informavimo, bet kaip dezinformacijos ir smegenų plovimo priemonėmis – nes gi reikia “mases” (“masės”, arba “runkelei” – visi, kas nepritaria “elitui”) valdyti. O demokratija, kaip ir moralė – “ne šio pasaulio dimensija”. Žodžiu, Romai, esate teisus dėl šito kontingento “kokybės” – o štai pagal “objektyviai”, visos tamstos įvardintos grupuotės priklauso “tiems pirmiesiems 20 proc.”.
Skvernelio vykdoma politika nėra kairioji ir netinka partijai, kuri nori tapti KAIRIĄJA.