L. Kalėdienė. Kas išmetė „w“ iš lietuviškos abėcėlės?

Lenkiškų raidžių atsikratė „aušrininkai“ ir „varpininkai“

Jeigu rašymas lietuviškomis ar nelietuviškomis raidėmis būtų visai nereikšmingas dalykas, knygnešiai (jų būta mažiausiai 2000!) keturis dešimtmečius (1864-1904) nebūtų rizikavę savo gyvybe dėl lietuviško rašto. 2004 m. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalų reiškinį, net neturintį atitikmenų pasaulio kontrabandos istorijoje. Druską, tabaką, spiritą, auksą, vergus, – daug ką gabeno kontrabandininkai, bet knygas…  Vien dėl to, kad jos parašytos ne rusiškąja graždanka, o lotyniško pagrindo raidėmis. Buvo ir tada saujelė suabejojusių lietuvių inteligentų, ar nevertėtų atsisakyti savosios abėcėlės (žr. kn.: Giedrius Subačius, „Lietuvių kalbos ekspertai Rusijos tarnyboje: Dmitrijus Kaširinas, Zacharijus Liackis, Audrius Poidėnas“. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011, 459 p.), bet  patriotiškais argumentais juos nutildė tokie autoritetai kaip vyskupas Motiejus Valančius (plačiau apie tą laikotarpį žr.: Vytautas Merkys, „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864-1904“, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, 579 p. ir kt.).

Graždanka parašytų lietuviškų knygų buvo išleista tik 54, paprastai caro valdžios rūpesčiu. Kaip atsakas į spaudos draudimą 1883 m. Prūsijoje imtas leisti lietuviškas mėnraštis „Aušra“, 1889 m. –„Varpas“. „Varpe“ Vincas Kudirka apie 1890-uosius metus iš lietuviškos abėcėlės pašalino lenkiškos abėcėlės raidę w, nes buvo uždrausta spausdinti lietuviškus raštus būtent lenkiškąja abėcėle, o raidės v lenkiškoje abėcėlėje nėra. 1901 m. Jonas Jablonskis (pasirašęs Petro Kriaušaičio slapyvardžiu) išleido „Lietuviškos kalbos gramatiką“, kurioje pateikė visą 32 raidžių dabartinę lietuvių kalbos abėcėlę. Tuo pačiu kaip ir Kudirkos lietuviškos abėcėlės nutolinimo nuo lenkiškos tikslu iš čekų jis pasiskolino „paukščiuką“ ant raidžių: vietoj lenkiškų sz, cz ir rz, ṙ Jablonskis įsivedė š, č ir ž.   

Butkės ir Lebedės plinta kaip Sosnovskio barščiai

Konstitucinis Teismas, ne kartą svarstęs klausimą dėl nelietuviškų asmenvardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase, yra pasisakęs, kad būtų netoleruotina neįvertinti tokio tipo taisyklių keitimo poveikio bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui.

Pavyzdys, ką reiškia teisiškai suteikta galimybė keisti kalbą, galėtų būti prieš 14 metų (2003-06-26) pakeistos moterų pavardžių darymo taisyklės (žr. VLKK nutarimą Nr. N-2 (87). Moterims, norinčioms turėti tokią pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties, pavardę iš vyriškos pavardės leista daryti su galūne –ė be būdingų lietuviškų priesagų –aitė, -ytė, -utė, -ūtė, -ienė, pvz.:  Butkė (iš Butkaus), Lebedė (iš Lebedžio) ir kt. Koks tas procesas galingas, 2013 m. yra aprašiusi Rita Miliūnaitė savo knygoje „Ką manote apie nepriesagines moterų pavardes?“ (Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 359 p.). Todėl, palyginus moteriškų pavardžių perdaros plitimą su invazinių augalų plitimu, visai galima tikėtis, kad, tenkinant neva lenkų tautinės mažumos pageidavimą, viskas gali baigtis masišku savanorišku pačių lietuvių savo pavardžių užrašymo keitimu „europiniu lygmeniu“, o tai jau neabejotinai paveiktų lietuvių kalbą. Juk sudarius sąlygas pagal pageidavimą keisti pavardės užrašymą kosmopolitiškesniu, atitinkančiu pasaulio piliečio savimonę būdu, ne tik emigravę, bet ir dar tebesantys Lietuvos piliečiais, nors gal ir svarstantys galimybę emigruoti, gali pulti keisti savo pavardes į lengviau užrašomas ir paprasčiau perskaitomas kitataučiams. Vėl gali pasipilti iš Prano Kriuko atsiradę Frank‘ai Kruk‘ai ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje. 

32+ 3 = 32?

Akivaizdu, kad lietuvių kalbos vartosenoje (žiniasklaidoje, mokslo veikaluose, grožinėje literatūroje) esama ir nelietuviškų rašmenų. Tačiau jie nepriklauso lietuvių kalbos rašybos sistemai. Apie tai ir kalbama „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ pastaboje po lietuviškos abėcėlės lentele: „Nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) dar pavartojamos raidės: Q q, W w dviguboji, X x, kiek rečiau – Ä ä, Ö ö, Ü ü […] Æ æ, Å å, Ø ø ir kt.“ Tokie žodžiai laikytini kitų kalbų citatomis, todėl gali išlaikyti ir tų kalbų rašybos ypatumus (žr. 1997 m. VLKK nutarimą Nr. 60).

Bet Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės yra valstybinės lietuvių kalbos faktai, jie rašomi asmens dokumentuose, patvirtinančiuose asmens ir valstybės teisinį ryšį (pilietybę), funkcionuoja administraciniuose dokumentuose ir registruose, todėl minėta gramatikos pastaba jiems netaikytina. Taigi ar trijų raidžių – w, q ir x – įsileidimas į Lietuvos Respublikos asmens dokumentus būtų lietuvių kalbos abėcėlės pakeitimas? Taip, nes oficialūs asmenvardžiai yra bendrinės kalbos sudedamoji dalis, tikriniai jos žodžiai. Jeigu tokių užrašymų būtų daug, jie darytų įtaką kalbos sistemai net ir tuo atveju, jeigu jų pačių nelaikytume sistemine kalbos dalimi. Taigi lingvistinis vertinimas yra įspėjamasis: toks rašybos taisyklių pakeitimas ilgainiui gali paveikti visą kalbos sistemą.

Beje, japonai dar XV a. rado išeitį: ten imtos vartoti dvi skiemeninės rašto sistemos – hiragana ir katakana, abi turinčios po 50 ženklų, bet besiskiriančios šriftu.  Katakana vartojama nejaponiškos ir nekiniškos kilmės žodžiams užrašyti. Tai – portugališkos, olandiškos, o dabar ypač angliškos kilmės žodžiai, kurių japonų kalboje vis gausėja. Katakana taip pat užrašomi užsienietiški vietovardžiai ir asmenvardžiai.

Vrublevskių ar Wróblewski‘ų biblioteka?

Toks klausimas gali kilti plintant pakitimams: Lietuvos piliečiai su nelietuviškai užrašytomis pavardėmis turės bendrauti, jų pavardes gali tekti užrašyti iš klausos – kaip tada rašytume: Vrublevskis ar Wróblewski, Benkauskas ar Bieńkowski, Česlovas  ar Czesław? Ranka rašytume retai, dažniau tektų rinkti klaviatūra – kiek tada būtų raidžių, kada kurią raidę vartoti? Vadinasi, net sąlygiškai prilyginus visas giminiškas raides su diakritiniais ženklais toms pačioms raidėms be diakritinių ženklų, gali kilti problemų dėl sutampančių raidžių (pvz., s ir š; z ir ž; c ir č), nes fonologiškai jos netapačios, arba dėl raidžių kiekio (pvz., š ir sz, sh, sch; č ir cz, ch, tsch, tj) ar skirtingo žymėjimo (ch ir kh, hh, j). O kaip tada registrai, bankai?   

Turbūt čia ir glūdi atsakymas, kodėl pačioje Lenkijoje, kurioje tautinių mažumų atstovams nuo 2005 metų numatyta galimybė rašyti vardą ir pavardę kitų kalbų abėcėlių raidėmis, tai daroma tik ne lenkų abėcėlės raides ar raides su lenkų kalboje nesančiais diakritiniais ženklais įrašant į asmens dokumentą (žr. „Ustawa o mniejszościach narodowych i etnicznych oraz o języku regionalnym“), bet neperkeliant jų į elektroninį valstybės duomenų registrą. Štai kodėl taip parašyti asmenvardžiai viešojoje erdvėje nefunkcionuoja. Toks parašymas teisiškai prilygsta siūlymui asmenvardžius originalia jų rašyba rašyti kitame puslapyje pase ar specialioje eilutėje tapatybės kortelėje.

Kaip oficialiuose dokumentuose rašomi nepagrindinės tautos asmenvardžiai kitose šalyse?

Kai kuriose valstybėse – Suomijoje, Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, – tik tais atvejais, kai jų piliečiams dokumentai išrašomi remiantis kitos valstybės išduotais dokumentais (pilietybės įgijimo, vedybų, vaiko gimimo ir pan.), asmenvardžiai rašomi nieko arba beveik nieko nekeičiant, bet dažniausiai atsisakant diakritinių ženklų. Yra valstybių, kuriose remiamasi tik savo abėcėle, pvz., Jungtinėje Karalystėje, Latvijoje. O Danijos Karalystėje, kaip ir Lietuvoje, perrašant raides su danų kalboje nevartojamais diakritiniais ženklais ar nelotyniško pagrindo abėcėlės raides, asmuo pats pasirenka, kuriomis danų abėcėlės raidėmis asmenvardžiai būtų užrašyti panašiausiai.

Ar kitose valstybėse leidžiama piliečiams keisti asmenvardžius?

Paprastai jau esami valstybės piliečiai gali pageidauti keisti asmenvardžius asmens dokumentuose dviem atvejais: 1) norėdami atstatyti buvusias formas, kurios galėjo būti pakeistos dėl politinių ar kitų aplinkybių; 2) siekdami, kad būtų įrašytos autentiškos jų kalboje, tapusioje tautinės mažumos kalba, vartojamos formos.

Austrijoje ir Vokietijoje valstybė tarpininkauja grąžinant pakeistas pavardžių lytis. Prancūzijoje galima pasikeisti pavardę, bet tik tuomet, kai asmuo nori suprancūzinti savo pavardę, o ne atvirkščiai. Suomijoje keisti asmenvardį galima tik tais atvejais, kai norima dar labiau priartinti užrašymą prie tarimo. Italijoje nėra galimybės pakeisti fašistiniu laikotarpiu suitalintas tautinių mažumų pavardes.

Dar 2013 m. Lietuvos Respublikos Prezidentė yra priminusi, kad kalba neturi tapti jokių politinių derybų objektu. Tačiau jeigu vis dėlto Lietuvoje būtų sudaryta galimybė to pageidaujantiems dabartiniams Lietuvos piliečiams sulenkinti savo pavardes, tai būtų precedento neturintis atvejis: istoriškai kelis šimtmečius trukęs lietuvių pavardžių lenkinimo procesas būtų baigtas XXI amžiuje, pavyzdžiui: Gulbinas→Gulbinovič→Gulbinowicz; Daugėla→Dovgialo→Dowgiało ir pan.

Autorė yra profesorė, habilituota filologijos mokslų daktarė