Rugsėjo 27 d. vykusiame Seimo Švietimo ir mokslo komiteto (ŠMK) posėdyje Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkas iš dviejų pasiūlytų kandidatų išrinktas nebuvo. Kad taip nutiktų pasistengė Seimo opozicijos atstovai jau ne pirmą kartą bandantys sužlugdyti VLKK sudarymą. Anksčiau opozicija tai balsuodavo kojomis, tai visaip atidėliodavo, vilkindavo komisijos sudarymą, kabinėjosi prie procedūrų.
Ir šį kartą pirmuoju smuiku mėgino groti komiteto pirmininko pavaduotojas Mantas Adomėnas. Jis į VLKK pirmininko pareigas visaip protegavo buvusią VLKK pirmininkę Daivą Vaišnienę, aiškindamas esą ji yra liberalesnė už Arūno Gumuliausko pasiūlytą VLKK narį Audrį Antanaitį ir teigdamas, kad būdama VLKK pirmininke ji ginsianti komisijoje „žmogaus teises“ kai kuriems Lietuvos Respublikos piliečiams vietoje įrašo valstybine kalba piliečių pasuose turėti įrašą užsienio kalba. M. Adomėnui buvo nė motais, kad tokių, jo proteguojamų „teisių“ nepripažino jokie tarptautiniai teismai (Žmogaus teisių teismas ir Europos Teisingumo teismas).
Kandidatas A. Antanaitis sakė, jog rūpintis „žmogaus teisėmis“ nėra šios komisijos prievolė, ir kad Seimas, gavęs VLKK išvadą dėl kalbos dalykų, pats spręs žmogaus teisių problemas, nes komisija šiuo klausimu ekspertinės kompetencijos neturi. Tačiau M. Adomėnui ir jo bendraminčiams liberalams valstybinė kalba nelabai rūpi, todėl jie draugiškai pasekė Lenkų rinkiminės akcijos atstovo pavyzdžiu ir balsuodami dėl komisijos pirmininko atsisakė paimti balsavimo biuletenius. „Didžioji“ žiniasklaida, pranešusi visuomenei apie šį komiteto posėdį ir jos baigtį, deja, nutylėjo, kodėl komitete iš 11-os jo narių – balsavo tik penki…
Konservatorių vadovaujama opozicija pasinaudojo proga, kad socialdemokratė Raminta Popovienė serga ir sąmoningai sugriovė komiteto kvorumą, kad komiteto nariai, dalyvavę balsavime, nesudarytų daugumos. Nors salėje buvo 10 komiteto narių, balsavime dalyvavo tik penki valstiečiai. LLRA atstovas P. Narkevič atvirai įvardijo, kad nebalsuos, o matydami, kad be jo neturi reikiamos balsų skaičiaus, būdami salėje balsuoti atsisakė ir likę D. Vaišnienės šalininkai. Visi penki balsavusieji palaikė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos iškeltą A. Antanaičio kandidatūrą, tačiau nesant kvorumo VLKK pirmininkas išrinktas nebuvo.
M. Adomėnas ir jo kolegos „prastūminėjo“ savo kandidatę, nė nesislėpdami, kad tai daro dėl to, jog ji ideologiškai jiems esą artima. Moksliškumo, mokslinės tiesos kriterijai atsidūrė antrame plane. Todėl M. Adomėno mesti kaltinimai A. Antanaičiui jog jis neturi mokslinio laipsnio, atrodė veidmainiškai. Kaip toks opozicijos politikų angažuotumas yra susijęs su šios komisijos, kaip ekspertų institucijos, nepriklausomumu, kurį nustato įstatymas, sunku pasakyti. Kol kas opozicija elgiasi taip, lyg norėtų komisiją paversti visiškai nesavarankiška politikų įgeidžių ir požiūrių tarnaite.
Antai M. Adomėnas A. Antanaitį kaip internetinio dienraščio Alkas.lt redaktorių ir leidėją apkaltino dėl kai kurių informacinių ir esą „pseudomokslinių“ Alko publikacijų istorijos srityje. M. Adomėnas piktinosi, kodėl A. Antanaitis jų necenzūravo. A. Antanaitis paaiškino, kad mokslo tyrimus objektyviai įvertinti turėtų atitinkamos srities kompetetingos mokslo institucijos, ir tik tuomet jau būtų galima teigti, ar tai iš tiesų pseudomokslas, o įvairūs požiūriai demokratiškoje visuomenėje turi teisę gyvuoti, būti viešai aptariami. Tačiau tai karingojo Seimo nario neįtikino. Susidarė įspūdis, kad jis geriau už visus viską žino, nepriklausomai nuo savo paties įgyto išsilavinimo.
A. Antanaitį į VLKK narius pasiūlė Lietuvos žurnalistų sąjunga. Alko redakcija su šiuo pasiūlymu nėra susijusi.
Ar nekyla klausimas,
kodėl kai kurių teisuolių veido išraiška (nuotraukose) primena išraišką pelytės, tik ką į miltus pridirbusios ir žinančios, jog kiti ją kiaurai permato?
Žemyna” – klysti . Taip atrodo katinas, prišikęs į miltus.
Adomėnas, Pupinis, Steponavičius (buvęs ilgametis įtariamos korupcija liberalų partijos narys) ir pas liberalus perbėgusi Šakalienė su lenkų akcijos atstovu Jaroslavu priešakyje, stropiai vykdo Varšuvos Maršalkos reikalavimus ir trukdo išrinkti Kalbos komisijos pirmininką, sąmoningai siekdami sutrukdyti Komisijos veiklą.
Gėda tokiems Seimo nariams, kurie bjauriai politikuoja, jiems yra nesvarbi valstybinės kalbos būklė, fonetinė kalbos rašyba, tarties dėsniai, netgi mūsų šalies Konstitucija.
Šiaip tai valstybė turėtų ne laukti, kada susigės priesaiką laužantys, o veikti, kaip priklauso už kojų valymąsi ir į Konstituciją, ir į priesaiką…
Toks įspūdis ,kad slapti protokolai jau pasirašyti ir po 30 sidabrinių zlotų sumokėta. Belieka atidirbt. Goglinam čia: S. Skvernelis: delsimas įteisinti originalią pavardžių rašybą neša finansinę žalą valstybei
Ko jūs norite, gerbiamieji?! Drg. V.Leninas savo laiku buvo pareiškęs, kad valstybę gali valdyti bet kuri virėja (?!), o čia – valstybę valdo vis dėlto organų atstovas. Nors ir buvęs, bet vis dėlto organų, o ne kokios nors ten valgyklos atstovas!!!
O aš girdėjau , kad leninas sakė ,valstybę gali valdyti valytoja – šlavėja. Nors koks skirtumas nuo virėjos.
Jokio!!!
Virejai taikomi padidinti higienos ir sveikatos reikalavimai.
Bartai, man sunku įsivaizduoti, kokio tamsta amžiaus, nes net leniną girdėjai sakant… Esi unikalus. Tokių ko gero pasaulyje jau senai neliko, kurie leniną girdėjo…
Prisimenu, kaip sadomėno “sudvasintas” veidelis buvo iškabintas prieš rinkimus Vilniuje. Apie tradicines vertybes per susitikimą koncervų su rinkėjais, buvo kalbama. Gaila, kad mano mama už juos balsavo. Papirko apsimestiniu idealizmo, patriotiškumo demonstravimu. Belieka stebėtis – kaip mūsų žmonės dar nesugeba atskirti bomžagalvių nuo taurių, dorų, garbingų asmenybių. Aš jau tada, nors nieko apie sadomėną nežinojau, iš karto pajutau, vos pažvelgęs į fizionomiją plakatuose, jog tai mėšlo gabalas. Juk matėsi.
Skvernelis sutiko su Kuchinskiu, kad lietuviu kalbos raidynas ir jo nepakeitimas i lenkiska yra naudingas …. Rusijai. Na, ka cia bepridesi… Parsidave musu politikai uz zlotus parduoda lietuviu kalba ir rasta: … delfi.lt/news/daily/lithuania/s-skvernelis-delsimas-iteisinti-originalia-pavardziu-rasyba-jau-nesa-finansine-zala-valstybei.d?id=75891971 …
Eik tu, skverneli, policijos sluoti, o ne “rupintis” lietuviu kalba…
+ !
Parodykit man nors vieną Europos ar pasaulio šalį, kurioje yra kalbos gynimo komisija? o, jeigu, ir yra, nelabai suprantu nuo ko ją reikia ginti? Nuo piratų? Nuo ko?
Kažkas pasakė, ir patikėjai tamstelė?
Beje, jei tamsta nesusidūrei: Vakarų šalių gyventojai jau patys piestu gina savo kalbą, ir jiems neįkiši svetimų kalbų su jokiais padažais. Jie nesidrasko kalbėti kitomis kalbomis, nes yra įsitikinę, jog, jei tu atvažiuoji pas juos į svečius, tai privalai gerbti šeimininkus, ir pats privalai pasistengti. O kad pilietis privalo nepriekaištingai mokėti SAVO kalbą – dėl šios tiesos niekam klausimų nekyla. Beje, kalbos mokėjimas – prestižo reikalas! Negali prastai kalbėdamas užimti geresnę vietą, nes taisyklinga, sklandi kalba rodo išsilavinimą, mąstymo lygį. Kai jau patys tokie būsime, gal ir mums nereiks komisijų, tačiau klysta tie, kas tą ne visai tiesą absoliutina – visos šalys turi kalbos „ganytojus”, tik jų tarnybos kitaip įformintos, nes jų ir darbas kitoks. O mūsų ne tik abiturientams, bet ir absolventams dar tenka priminti, kur kada kokį linksnį vartoti, kokio žodžio su kokiu nederinti. Mūsų kalbos „organizmas” išderintas, kaip ir mūsų pačių kūnai išderinti nenatūralaus, svetimose žemėse auginto ir gaminto maisto ir gyvenimo būdo.
Pvz., kai gilioje senovėje vienas iš vokiečių valdovo sūnų užkariavo prancūzus, bet! – jie tada nukariavo tik teritoriją, bet ne tautą ir ne jos kalbą – užkariautojams patiems teko mokytis naujų valdinių kalbos, nes tauta neleido jiems savo kalbos pavergti, nepaleido savo kalbos svetimais bėgiais riedėti 🙂
Ir apie kalbą: dar viduramžiais Vakarų šalys ėmėsi ne šiaip kalbą dailinti, o būtent lavinti aukštąjį savo kalbos stilių – būdavo rengiami riterių turnyrai, kurių metu riteris ne tik ietimi privalėdavo savo priešininkus įveikti, bet, be kitų rungčių, privalėjo sukurti elegantiškų sonetų savo širdies damai. Nugalėdavo tas, katro kūrinys meistriškiausias ir poetinio rimavimo ir žodžių sakinyje, eilutėje dermės, melodingumo prasme. Kiek amžių nuo viduramžių praėjo? Ar įsivaizduoji tamsta, kokių aukštumų tos kalbos pasiekė? Pripažink – prancūzų k. labiausiai užburia klausą, ramina – tiek dėmesio jai skirta, taip ji ištobulinta… Ar mūsų kalba, tiek amžių guita lauk ir slopinta, jau pasiekė tą lygį? Ne, nes negalėjo. Kaip ir kitos ilgų okupacijų prievartą patyrusios kalbos. Taigi, dabar laikas pasivyti.
Ar žinai tamsta, kaip Vakarų šalys vijo ir dabar veja lauk iš žodyno svetimžodžius? Kai buvau studentė, tai net pykdavau: kaip būtų paprasta, jei jie naudotų tarptautinius žodžius – tada mažiau jų žodžių reiktų mintinai kalti. Bet jie užsispyrę, lyg mūsų žemaičiai – turi savo žodį, ir svetimo jam nereikia. Tiesa, būdami nepalyginamai ilgiau savarankiški jie turėjo daugiau laiko tuos žodžius ne tik sukurti, bet ir pritaikyti, tikslinti ir gludinti. Stebuklų stebuklas, tačiau mūsų geležinkelio specialistai, inžinieriai sugebėjo net okupacijos laikais sukurti nepaprasto grožio žodyną. Ar studijavai tamsta tą žodyną? Tai poezija! Žinoma, jis – bibliografinė retenybė. Jam sukurti, paversti vientisu organizmu, naudotasi Didžiojo LK žodyno lobynu… Norėčiau dar vieną gyvenimą dovanų gauti, kad jo studijoms galėčiau skirti… Jame tiek paslapčių slypi, ateityje jame tiek atradimų žmonijos laukia …
Atkreiptinas dėmesys, kad homjaunimo aktyvistas savo “argumentaciją” stato ant iškreipto VLKK pavadinimo. Sakyčiau, simptomiška. 😉
O Žemyna neteisi, teigdama, kad mūsų kalba nepasiekė Vakarų kalbų lygio – tai Vakarų kalbos yra ne mūsų kalbos lygio žaidėjos. Mums nereikia jų vytis – reikia saugoti, ką turime, kad visokie “pasaulio piliečiai-multikultūralistai” nesudarkytų, kaip anksčiau bandė darkyti jų “dvasios ir proto broliai” – “tarybiniai piliečiai-internacionalistai’. 🙂
Gerb. Žemyna,noriu Jums paprieštarauti dėl sekančių žodžių : “Ar mūsų kalba, tiek amžių guita lauk ir slopinta, jau pasiekė tą lygį? Ne, nes negalėjo.”
Lietuvių kalba yra išsaugojusi dešimčių tūkstančių (70.000) metų išpuoselėtą dainingumą, kai prancūzų kalba pradėjusi trumpėti iš gaulių (gauloise), liaudynų ir varangių (francaise) kalbų mišinio išsaugojo daugybę puošmenų savaime grįždama prie žodžių jungimo balsėmis, todėl kartais tariamas galinis priebalsis, jei sekantis žodis prasideda balsiu ir atvirkščiai, vengiama baigti vieną žodį baigti priebalsiu ir kitą pradėti priebalsiu.
Lietuvių kalba amžinai kalbama ištariant taisyklingai ir iki galo visus garsus, be skubos, nukandimų ir per tiek metų yra viskas susikratę, pasižymi nuostabiu dainingumu, kitakalbiams klausantis mūsų kalbėjimo lietuviškai visas sakinys skamba lyg trumpas išdainavimas, kur neina atsekti nei žodžių pradžios, nei pabaigos. Asmeniškai man yra pasakęs vokietis, kad tiek daug S padaro sakinį slidžiu besiraitančiu unguriu.
Dėl lietuvių kalbos bendrinimo mes esame praradę nemažai : nebeliko kasdieninėje kalboje dviskaitos (ją sutikti galima apie Kidulius) – netgi buvo ‘du litai’ vietoj ‘du litu’, nebeliko in, ing, miškan, labai daug tvirtapradžių priegaidžių vietoj tvirtagalių (pvz. merg’aitė vietoj mergai~tė), vardinti tikrai daug reikėtų.
Lietuvių kalba nepaisant lietuvių tautos nešamo jungo dvasiškai išliko atspari per šimtmečius ir mums tereikia išsaugoti bent tokią, kokią ją turime šiandien po daugybės mūsų kalbininkų įdėto triūso.
Dėl naudojamų tarptautinių žodžių, kurių dauguma kilme yra iš graikų ir liaudynų kalbų – reikia atlietuvinti, kurti naujadarus ar perskaityti pirminiu skambesiu, tik abiems kalboms pradėjus nusilietuvinti ?
Žvelkiva :
– graikų huakintos – hiacintas, gal žvakintas (pasižiūrėkite nuotraukoje),
– gr. sfarangi (sfaraggi) – liaud. asparagus – vok. Spargel -liet. šparagas, gal svarangis,
– gr. huaina – hiena, gal žvaina,
– gr. kolombos – keliautojas, tai gal skalambas,
– gr. kentros – centras, gal keintras, gal kėtras, gal skeitras,
– gr. kedros – kedras, gal kėtras,
– gr. kitrina – citrina, gal kėtryna,
– gr. kuon -šuo, iš jo išvestas liaud. cinicus (iki 5 amžiaus pab. tartas kinikus), tai gal šuninkas, ir t. t. iš graikų,
– liaud. bonus – bonusas, gal dovanus,
– liaud. fiesta – fiesta, gal švensta, gal telieka šventė,
– liaud. aura – aura, tai juk ta pati aušra,
– liaud. forma – forma, gal daryma ar darma (fumus < dūmas),
– liaud. textilus – tekstilė, juk tai tėkštilė,
– liaud. textus – tekstas, juk tai tėkštas, ir t.t. iš laidynų.
Tūkstančiai tokių pavyzdžių, tai tik truputis čia.
Europos kalbose daugybei svetimžodžių yra sukurta savi žodžiai, pvz. vok. Ehrgeiz vietoj Ambition, tikras vokietis inteligentas sakys pirmąjį.
Gausus svetimžodžių naudojimas rodo žmogaus nesusitupėjimą, reiškinį reikėtų palyginti su cigaretės poreikiu, kuris prilygsta mamos spenio paieškai ir įsitvėrimui – ateina užtikrintumas savimi.
Anglų kalba, kuri yra labai prasta ir savo žodynu, ir savo sandara, užtvindžiusi pasaulį, tiesiog bukina kitų tautų žmones, ypač atsisakančius ir nuvertinančius savo motinos kalbą.
Savo žodžių anglų kalba iš laikų prieš J.G. Kaizario užkariavimą teturi apie 2000, visi kiti yra atneštieji ar anglių nuo Šventynės (Schwentine) upės prie Kylio, ar šėkšnų (saksų), ar normandų ((lietuviakalbių vikingų – vikingas tegali būti tik lietuviškas žodis, Skandinavijoje ir šiandien pilna lietuviškų vietovardžių, ką jau kalbėti apie laikus prieš krikštą) toje Normandijoje labai gražūs bajorai su pavardėmis kaip Habart ar žemaitis Gabartas Lietuvoje), gauti per prancūzų, liaudynų ir graikų kalbas, prisirankioti D. Britanijos kolonijose.
Gerb. Žemyna, reikia suprasti kokią kalbą turime, suprasti ją visa jos didybe, nesižavėti dirbtinai gludintomis kalbomis per kelis paskutinius šimtmečius, kai jos prarado savo lietuvišką skambesį, tas dirbtinis gludinimas taip ir neprilygsta savaime išsigludinusiai lietuvių kalbai per 70.000 metų.
Tokie, kaip Adomėnas nepaisantys nei Konstitucijos, nei Valstybinės kalbos įstatymo, nei per 100 tūkst. piliečių parašų, neverti Seimo nario vardo. Tyčinis trukdymas priimti sprendimus turi būti baudžiamas, nejaugi nėra statuto kaip sutramdyti sąmoningus kenkėjus prieš tautos interesus? Nejaugi konservatorių rinkėjai balsuoja už lietuvių kalbos griovėjus?
Taip suprantu tą VLKK sudarymo svarbą. Problema atsirado, kaip ne keista, LR Konstituciniame Teisme. Būtent LR Konstitucinio Teismo ŠARLATANAI konstitucinį (teisės) valstybinės lietuvių kalbos klausimą permesdami kalbos komisijai (kalbos, o ne teisės profesionalams). Taip jie atsikratė savo atsakomybės ir tą atsakomybę permeta VLKK. Apie tai galite skaityti 2017-08-10 straipsnį “KONSTITUCINIO TEISMO ŠARLATANAI (III dalis)”
http://www.ekspertai.eu/konstitucinio-teismo-sarlatanaiiii-dalis93170/
Kaip gali kalbos komisija nuspręsti, ar pažeidžiant LR Konstitucijos 14-tą straipsnį į valstybės dokumentą rašyti ne valstybine kalba?
Man atrodo, jie tai padarė ne atsikratydami atsakomybės, o Lenkijai reikalaujant ir Lietuvos kai kuriems politikams prašant bandydami sukurti būdą kaip nors apeiti savo pačių, t.y. Konstitucinio Teismo, ankstesnius išaiškinimus tuo klausimu, kad pavardės įrašas valstybine kalba privalo būti ir negali būti pakeistas įrašu kita kalba. Juk KT dabar negalėjo paneigti ankstesnius savo išaiškinimus ir nuspręsti atvirkščiai, kad dabar jau galima vietoje įrašo valstybine lietuvių kalba piliečio pase parašyti kokia nors užsienio kalba. Todėl išaiškino, kad VLKK turi išaiškinti kaip turi būti rašoma lietuvių kalboje. Vadinasi, dabar politikams belieka vieni niekai: iš VLKK išgauti išaiškinimą, kad, pvz., įrašas Brzęszcziszczikiewicz yra parašytas visiškai valstybine lietuvių kalba.
Tokių adomėnų pilnas Seimas ir jie kelia pavojų, realų pavojų TAUTAI, tautiškumui. Tai sovietinių komjaunuolių analogas. Tie baigę Maskvos ”lumumbą”, šitie – vakarietiškus smegenų plovimo kursus.