A. Aleksandravičius. Rusijos manevrai 1939-aisiais ir 2017-aisiais

Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO), rengdama karines pratybas Baltijos šalyse ir Lenkijoje, aiškiai praneša, kad treniruojasi apginti nuo Rusijos Suvalkų koridorių, o Maskva, nors dar prieš mėnesį privalėjo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai atskleisti didelio masto manevrų prie NATO rytinių sienų tikslus, slepia tikruosius savo kėslus. Ar iki rugsėjo 20 dienos Baltarusijoje ir Karaliaučiuje vyksiančios pratybos „Vakarai 2017“ (Zapad 2017) skirtos „vidaus vartojimui“ – padidinti Rusijos prezidento Vladimiro Putino reitingus, nes šios šalies ekonomika smarkiai šlubuoja? O gal įbauginti Vakarus, kad jie atšauktų ekonomines sankcijas Rusijai dėl Krymo aneksijos, arba priversti labiausiai išsivysčiusias demokratines pasaulio šalis atkurti Didįjį aštuonetą sugrąžinus į jį Rusiją, kaip šiomis dienomis pasiūlė Vokietijos laisvųjų demokratų partijos lyderis Christianas Lindneris?

„Ūkininko patarėjo“ kalbinti istorikai ir politologai tvirtino, kad NATO atsakas į Rusijos žvanginimą ginklais Vakarų aljanso pašonėje turi būt ne toks, kaip Lietuvos laikysena lemtingais 1939 –aisiais: iš pradžių mūsų valdžia mobilizavo 100 tūkst. atsargos karių, bet po dviejų savaičių juos pasiuntė namo, nes esą karinė parengtis „žlugdė lito kursą“, o sovietų vadas Josifas Stalinas tada galutinai nusprendė okupuoti besiblaškančią Lietuvą.

Kaip jaučiasi pafrontė?

Dėl pratybų „Vakarai 2017“ nerimavo politikai ir žiniasklaida, verslininkai ir menininkai. Lietuvos kariuomenė, specialiosios tarnybos, visos jėgos struktūros pranešė apie didesnę parengtį. O kokios nuotaikos tuose Lietuvos kraštuose, kurie yra arčiausiai pratybų epicentrų? Gal Lietuvos šiaurės rytinių ir pietvakarinių pasienio miestelių gyventojai gavo kokias nors instrukcijas iš mūsų karių, civilinės saugos ir valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų kaip elgtis per slavų pratybas?

Ignalinos r. Didžiasalio seniūnija kaip peilis įsirėžusi į Baltarusijos Vitebsko sritį, kurioje vyksta viena iš pratybų „Vakarai 2017“ fazių. Paskambinus Didžiasalio seniūnui Antanui Pauliukėnui, telefono ragelyje pasigirdo sunkiosios technikos riaumojimas.

Girdi savo patrankų kanonadą

„Dirbu traktoriumi. Didžiasalyje gyvenimas teka įprasta vaga. Nepanikuojame. Apkasų nekasėme, bet hibridinių karų laikais jų nė nereikia“, – „Ūkininko patarėjui“ paaiškino seniūnas.

Anot A. Pauliukėno, arčiausiai esantis Baltarusijos Lepelio karinis poligonas, kuriame šaudys ir sprogdins rusų kareiviai su savo ginklanešiais gudais, yra už šimto kilometrų nuo Didžiasalio.

„Patrankų kanonadą palankiu oru girdime tik tada, kai pratybos vyksta mūsų, NATO, Pabradės poligone“, – nusijuokė Ignalinos r. Didžiasalio seniūnas A. Pauliukėnas.

Militaristų pašonėje

Šakių r. Sudargo bendruomenės centro pirmininkė Alberta Natalija Dragūnaitienė „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad Rusijos Federacijos Karaliaučiaus srities pasienyje esantis miestelis „nuolat jaučia ginkluotą judėjimą militarizuotoje pašonėje“.

„Sovietų laikais Raudonosios armijos daliniai pas mus dažnai įsirengdavo stovyklas. Pripratome prie nuolatinio sunkiųjų ginklų skleidžiamo dundesio. Ypač pašešupio, Kudirkos Naumiesčio gyventojai. Anksčiau trinksėdavo dažniau. Gal ne viską žinau apie Sudargo parengtį provokacijoms. Šiokia tokia įtampa tvyro, bet nepasakyčiau, kad sudargiečiai apie nieką kitą negalvoja“, – tvirtino kraštotyrininkė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja A. N. Dragūnaitienė.

Kremlius vedžioja už nosies

Iš tiesų labiau baimintis reikia lenkams ir latviams. Vienas pratybų etapas Karaliaučiaus srities Pravdinsko ( prūsiškai – Bartų Romuvos) poligone rengiamas vos už 10 km nuo Lenkijos sienos.

Nors iki šiol neaišku, kur iš tiesų Kremlius pasiųs savo kariuomenę. Šiemet birželio 6–14 dienomis Breste (Baltarusija) vyko bendri Rusijos, Baltarusijos, Serbijos antiteroristiniai manevrai. Ukrainos ambasadorius Minske Igoris Kizimas piktinosi, kad Maskva pavertė pratybas propagandiniu farsu. Pasak ambasadoriaus, užsienio žurnalistams ir diplomatams buvo parodytas „teatralizuotas rėkaujančių ir priešus ant menčių guldančių Rusijos specialiųjų tarnybų smogikų cirkas“ ant užtvankos pylimo, o tikrieji mokymai vyko visai kitur. Ten joks stebėtojas, užsienio valstybių karo atašė nebuvo pakviestas ir neįsileistas.

Girtas provokatorius

„Rusijos rodomi raumenys – įtemptų Maskvos santykių su Vakarais atspindys. Bet koks Maskvos poelgis sukelia NATO šalių susirūpinimą. Ir atvirkščiai. Kremlius gudrauja dėl pratybų masto, nesako, kiek iš tiesų kareivių dalyvauja, kokia karinė technika sutelkta. Nežinomybė kursto gandus, baimę“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius Laurynas Jonavičius. Politologo nuomone, neatmestina, kad V. Putinas siekia išsaugoti „stipraus rusų pasaulio lyderio, prieš kurį dreba Vakarai“ įvaizdį, artėjant Rusijos prezidento rinkimams (vyks 2018 m. kovo mėnesį).

„Kariauti niekas nenori, per brangu, ypač Rusijai, tačiau maža provokacinė kibirkštis galėtų įžiebti didelį regioninį gaisrą“, – būgštavo politologas. Tarkime, tokia, kaip pratybų „Vakarai 2017“ išvakarėse alkoholio padauginęs asmuo Rusijos specialiųjų pajėgų slepiamos spalvos uniforma be skiriamųjų ženklų, „atsitiktinai“ perplaukęs Šešupę, „per klaidą“ iš Rusijos Federacijos patekęs į Lietuvą ir mūsų pareigūnams vos apversdamas liežuvį prisistatęs esąs rusų pasienietis.

Tarsi rengtųsi totaliniam karui

„Vakarai 2017“ gali būti tik ledkalnio viršūnė: nors mūsų politikai labiausiai jaudinasi dėl šio Rusijos jėgos demonstravimo, Baltijos jūros regione ar netoli jo rusai kartu su baltarusiais, kitomis posovietinėmis Užkaukazės, Vidurinės Azijos valstybėlėmis, net su Kinija ir Serbija 2015 – 2017 metais rengė virtinę pratybų „Sąjungos skydas“, „Neišardoma draugystė“, „Slavų brolybė“, „Karinė sąveika“ ir mažesnių, be pavadinimų, galbūt tikrindami, ar NATO aljansas tikrai užstos labiausiai pažeidžiamas savo nares – Lietuvą, Latviją ir Estiją.

Lietuvos gynybos ekspertų beveik nepastebėtos šiemet rugpjūčio 21–25 dienomis Baltarusijoje vyko „operatyvinės taktinės, medicinos, užnugario tarnybų pratybos“. Gudijos karinės oro pajėgos, priešlėktuvinės gynybos daliniai, Rusijos oro kosminės pajėgos mokėsi sunaikinti Vakarų „banditų gaujų pozicijas ir naikintuvų, sraigtasparnių angarus“, rusų, gudų karo gydytojai, logistikos, pionierių daliniai treniravosi suteikti medicininę pagalbą sužeistiesiems, išgabenti juos į užnugarį, vežti šaudmenų atsargas į mūšių vietas, remontuoti karinę techniką aprimus susišaudymams, saugoti savo energetikos objektus nuo „priešo diversantų“. Tarsi Rusija rengtųsi totaliniam karui.

Raudonarmiečiams akys iššokdavo

Nuo 1939 m. lapkričio iki 1940 m. birželio 14-osios ultimatumo dar formaliai laisvoje Lietuvoje stovėjo 20 tūkst. Raudonosios armijos kareivių kontingentas. Ar tada, prieš 78 metus, rusai tobulino savo „karinius įgūdžius“ mūsų šalyje, gal dalyvaudavo bendrose su Lietuvos kariuomene pratybose, juk buvo dislokuoti pagal Maskvos primestą SSRS ir Lietuvos 1939 m. spalio 10 d. „savitarpio pagalbos“ sutartį?

„Įprastai karinė bazė pratybų svetimoje teritorijoje nerengia. Pagal tą 1939 m. savitarpio pagalbos sutartį buvo numatytos „taikomosios komisijos“ lietuvių karių „nesutarimams“ su atėjūnais išspręsti. Atvykusiems iš alkanos Rusijos raudonarmiečiams akys ant kaktos iššokdavo. Kaune jos raibo nuo gausybės maisto produktų parduotuvėse. O dvidešimt metų Lenkijos valdytame kosmopolitiniame Vilniuje – neoninėmis iškabomis blyksintys bariukai su alkoholinių gėrimų piramidėmis už pardavėjų nugarų, kekšės iš „aukščiausios klasės“ viešnamių. Todėl ir dezertyruodavo raudonarmiečiai, o Maskva kaltindavo, kad „buržuazinės Lietuvos“ valdžia juos grobia“, – kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“ putininės ir stalininės Rusijos kariuomenes palygino kaunietis istorikas, pedagogas Kęstutis Kasparas.

Lašininė propaganda

Nors savitarpio pagalbos sutartis įpareigojo sovietus ginti Lietuvą, 1939 m. jiems labiau rūpėjo karinėmis bazėmis apsupti mūsų laikinąją sostinę Kauną.

„Ar žinote, kad rusų kareiviai Kaune maitindavosi toje pačioje valgykloje kaip ir mūsiškiai? Tik valgis jiems buvo ruošiamas skirtingose virtuvėse. Į Lietuvos karių, kaimo vaikinų, įpratusių pas tėvus skaniai pavalgyti, dubenėlius karininkų nurodymu mūsų kariuomenės virėjai vakarienei vietoj įkyrėjusios košės dažnai įdėdavo po šimtą gramų lašinių. Visa tai matydavo tame pačiame valgomajame sėdintys rusai. Jų politiniai vadovai aiškindavo seilę ryjantiems saviškiams, kai tai tik „priešų kapitalistų propaganda“. Bet po kurio laiko patys neiškentę paliepė paįvairinti raudonarmiečių valgiaraštį džiovintos, rūkytos žuvies gabaliukais“, – ironiškai pasakojo K. Kasparas.

Darbininkų armijai – proletariškas valgis

Tarpukario Lietuva savo karius maitindavo labai sočiai. Eilinis per mėnesį gaudavo 25, 5 kg ruginės duonos, 7,5 kg jautienos (arba 4,5 kg kiaulienos, 6 kg mėsos konservų), 1,345 kg lašinių, 450 g sviesto, 1,5 kg kruopų, 1,65 kg skaldytų žirnių, 480 g makaronų, du litrus pieno, 12 kg bulvių, 4,2 kg daržovių, 750 g druskos, 1,5 kg cukraus, 100 g kavos. Be to, kariai už jiems priklausiusius papildomus maistpinigius savo nuožiūra galėjo nusipirkti arbatos, grietinės, krienų, garstyčių, svogūnų, pipirų, lauro lapų. Per pasninką (Pelenų dieną, pirmąjį Gavėnios penktadienį, Didįjį penktadienį ir šeštadienį, Kūčių vakarą) vietoj lašinių, mėsos ir sviesto kareiviai gaudavo silkių ir aliejaus. Dar sočiau tėvynės gynėjai būdavo maitinami Kalėdų ir Velykų pirmąją bei antrąją dienomis, per valstybės šventes (Vasario 16-ąją, Rugsėjo 8-ąją) ir davę priesaiką. Kai Lietuvos kariuomenė buvo paversta SSRS darbininkų ir valstiečių raudonosios armijos 29-uoju teritoriniu šaulių korpusu, ir mūsų karių valgis pasidarė proletariškas.

Dėl valiutos kurso pražudė valstybę

Pasak istoriko K. Kasparo, tarpukario Lietuvos tragedija – ne rusų karinės bazės ir sovietų karinės pratybos.

„1938 m. kovą Lietuva pakluso Vilnių užgrobusios Lenkijos ultimatumui užmegzti diplomatinius santykius, 1939 m. pavasarį Adolfo Hitlerio gimtadienio proga padovanojo nacionalsocialistinei Vokietijai Klaipėdą, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rugsėjo 17 d., mobilizavo 100 tūkst. vyrų, bet spalio 2 d. netikėtai atšaukė karinę parengtį, karius nuginklavo ir paleido namo. Krašto apsaugos ministras generolas Kazys Musteikis ir kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis pareiškė, kad „mobilizuotą kariuomenę išlaikyti brangiai kainuoja, apie 10 mln. Lt per mėnesį, o tai kenkia mūsų valiutos stabilumui”. Tik Krašto apsaugos ministerijos Karo sanitarijos tarnybos viršininkas generolas Vladas Nagius-Nagevičius prieštaravo: „Argi dėl lito kurso galima rizikuoti Lietuvos laisve?!“ Visi kiti sutiko, kad reikia paskelbti Lietuvos tarptautinį neutralumą. Manau, tai sužinojęs sovietų vadas Stalinas galutinai nusprendė okupuoti Lietuvą, kurios elitas norėjo labai pigiai išsaugoti valstybės nepriklausomybę“, – tvirtino kaunietis istorijos mokytojas K. Kasparas.